Į telšiškės Jadzės Šimkienės gyvenimo duris beldžiasi garbinga sukaktis: lapkričio 12-ąją žemaitei sukanka devyniasdešimt metų. Prabėgęs gyvenimas moteriai žibėjo įvairiausiomis spalvomis. Jame netrūko ir džiugių, ir širdį rėžiančių išgyvenimų. Visgi Jadzės nepalaužė nei vyro netektis, nei tremtis Sibire: kone dvidešimčia metų jauniau atrodanti senjorė sukasi it vijurkas, stebina puikia atmintimi ir gera savijauta.
Santuokinis gyvenimas truko tik akimirką
Jadzės gimtinė – Purvių kaimas. Jame išvaizdi mergiotė augo su tėvais ir seserimi.
Baigusi Žemės ūkio mokyklą Varniuose, 1940-ųjų liepos 14 d. aštuonioliktus gyvenimo metus skaičiuojanti Jadzė ištekėjo už vienuolika metų vyresnio karininko Stepono.
Santuokinė poros laimė truko neilgai. „Visas gyvenimas – tik kančia ir skausmas“, – prisimindama jaunystę, neslėpė jubiliatė ir atvėrė gyvenimo prisiminimų vartus.
„Varniuose buvo 8-asis pulkas, bet visą kariuomenę iškėlė į Vilnių. Tais pačiais metais po vestuvių, rugpjūtį, vyras išvažiavo į sostinę, aš pas jį atvykau spalio mėnesį. Iki 1941 m. gyvenome Pilies g. 7 esančiame bute“, – jaunystės metus atsiminė Jadzė.
Moteris puikiai mena tą dieną, kai liūdesio apimtas jos gyvenimo vyras pasakęs, jog Vilniuje siaučia vidurių šiltinė, o kareivinėse užgeso krūvos vyrų gyvybės.
Lyg to būtų negana, vyriškis sutuoktinei pranešė apie laukiantį išsiskyrimą. „Manau, kad vyras jau žinojo apie būsimą karą, bet man pasakė, jog dviem mėnesiams išvažiuoja į Pabradės poligoną. Antakalnio gatvėje buvo kareivinės, vyras atsivedė kareivių, kad supakuotų mūsų daiktus, baldus ir išsiųstų į gimtinę“, – paskutines gyvenimo dienas su sutuoktiniu prisiminė pašnekovė.
Sutuoktinį išteisino
Jadzės atmintis – stebėtinai puiki. Senolė mena, jog būta ketvirtadienio, kai ji iš Vilniaus grįžo pas tėvus į Purvių kaimą.
Naktį iš penktadienio į šeštadienį, anot devyniasdešimtmetės, Rainiuose buvo nukankinti žydai. „Mūsų tarnaitės motina atėjo ir pranešė šią žinią. Labai verkiau, nenorėjau patikėti, nes iš Vilniaus grįždama pravažiavau pro Rainius ir nieko nemačiau“, – keliasdešimties metų senumo įvykius dėliojo ilgaamžė.
Nuo Rainių kankynių prasidėjo juodžiausias Jadzės gyvenimo periodas. „Žmonės pradėjo skleisti gandus, esą mano vyras miške vadovauja banditų gaujai. Aš ir mano tėvai buvome daug kartų tardomi ir mušami, reikalauta, kad atiduotume mano vyro ginklus. Neįsivaizduojate, kokius kankinimus teko iškęsti, „stribokai“, rusų pakalikai tiek sumušė, kad nebegalėjau paeiti“, – jaudindamasi pasakojo moteris.
Išsigydžiusi sumušimus, Jadzė panoro surasti teisybę – išteisinti savo vyrą ir apsisaugoti nuo tolimesnių kankinimų. Prašydama patarimo, moteris pasibeldė į tuomečio vyskupo Maželio duris. „Pas vyskupą buvo atvykęs kapitonas iš Vilniaus. Kaip šiandien prisimenu jo pavardę – Arlikonis. Jis patarė man nusiųsti telegramą į namus – pranešti, kad negrįšiu, ir vykti į Vilnių ieškoti dokumentų, kad mano vyras nedalyvauja miško įvykiuose. Man buvo išduoti dokumentai, patvirtinantys, kad mano vyras yra fronte“.
Susilaukė dukters
Tiesa, iš Vilniaus į gimtąjį Telšių rajoną Jadzė grįžo nežinodama naujienos – kad laukiasi kūdikio. Dukra Stepa gimė 1942 m. vasario 3 d. Jos tėvas, Jadzės sutuoktinis Steponas, žuvo 1943-iųjų rugpjūčio 2 d. Oriolo–Kursko lauke taip ir nesužinojęs, kad jaunoji jo žmona laukėsi ir pagimdė vaiką.
Mylimo vyro netektis ir kiti išgyvenimai neigiamai atsiliepė Jadzės sveikatai – palikusi dukrelę tėvams, ji gydėsi Vilniaus ligoninėje. Tėvai Jadzės dukterį atidavė auklėti vyro tėvams, gyvenusiems Šiaulių r., Meškuičių k. Po to vaiką pasiėmė ir į Nidą išsivežė Jadzės vyro pus- brolis. Šiame mieste telšiškės dukra gyvena iki šiol.
Ištrėmė į Sibirą
Iš ligoninės grįžusios moters laukė dar didesni išbandymai. Jadzės gyvenime lemtingas dvidešimt penktasis skaičius: jai buvo dvidešimt penkeri metai, kai rugpjūčio 25 d. ją areštavo ir nuteisė dvidešimt penkeriems metams kalėjimo ir penkeriems metams tremties.
Nors Sibire turėjo išbūti trisdešimt metų, iš jo Jadzė grįžo 1956-aisiais. Tėvelis jau ilsėjosi Amžinybėje, o jos mama, iki tol gyvenusi dideliame name (jame buvo įkurta net mokykla), buvo priversta slapstytis, miegoti tvartuose prie gyvulių. Mama dukrai pasakojusi, kad žmonės niekada neatsisakydavę jos pamaitinti, bet ilgiau pasilikti neleisdavę baimindamiesi dėl saugumo.
Senolė iki šiol geru žodžiu mini geradarį, kuris pardavė vieną jos šeimos karvę (kitos buvo pasisavintos) ir jai, grįžusiai po tremties, atidavė už galviją gautus 800 rublių.
Gavusi pinigus, moteris jų vėjais nepaleido – pasakojo, kad pinigai pravertė įsidarbinant sukirpėja „Masčio“ fabrike. Šioje darbovietėje telšiškė praleido 20 gyvenimo metų. Maždaug dvidešimtmetį praleido ir su gyvenimo draugu, bet prieš vienuolika metų jį išlydėjo Amžinybėn.
Šiandieninis gyvenimas
Išgyvenimai neišstūmė iš Jadzės veido šypsenos. Moteris nesiskundžia sveikata, nors ir cukraligė, skydliaukė kamuoja, kojos šąla, akių operaciją teko ištverti.
Anksčiau mezgusi ir kitais rankdarbiais užsiiminėjusi jubiliatė šiandieną leidžia sau pailsėti ir mėgautis gyvenimo branda. O ir akys nebe tokios geros, kaip anksčiau.
Devyniasdešimtmetė braukė ašarą kalbėdama apie ją pamiršusią dukterį, bet nušvito prisiminusi savo geradarius – greta gyvenančius Jadvygą ir Joną Lileikius.
„Nieko nebeturiu, visi giminaičiai, draugai išmirė, nesuprantu, kodėl Dievulis manęs taip ilgai nepasiima“, – teigė senjorė.
Tiesa, Jadzė įgyvendino vieną savo gyvenimo troškimą – nuvykusi pas gydytojus į Vilnių, užsuko į butą, kuriame gyveno su sutuoktiniu. Prestižinėje sostinės vietoje esančio buto duris atidarė jauna šeima, kuri telšiškę mielai įsileido vidun.
Pravėrusi šio buto duris, ilgaamžė graudžiai pravirko – sakė, kad buvo labai skaudu išvysti praeitį.
Loading ...
