Gy­ve­ni­mo pra­smė – ark­liai ir ga­nyk­lo­se, ir len­ty­no­se

Dau­ge­liui žmo­nių ark­liai aso­ci­juo­ja­si su jė­ga, di­dy­be ir di­de­le iš­tver­me. Ne išim­tis ir Ag­nė Aus­ty­tė. Tik jos gy­ve­ni­me ark­liai reiš­kia dar dau­giau – tai ne­nut­rūks­tan­tis ry­šys, po­mė­gis, ku­rian­tis pra­smę jos gy­ve­ni­mui. Ji jau de­šimt­me­tį ko­lek­cio­nuo­ja ark­lių sta­tu­lė­les, ark­lių te­ma­ti­kos pa­veiks­lus, puo­de­lius ir lėkš­tes, o kar­tu su šei­ma au­gi­na ir tik­rus ark­lius.

Lau­ra MOC­KU­TĖ

Vis­kas pra­si­dė­jo nuo ne­di­de­lės, ta­čiau ypač svar­bios do­va­nos – bal­to ark­lio su ro­ži­niu bal­nu sta­tu­lė­lės, ku­rią šv. Ka­lė­dų pro­ga jai pa­do­va­no­jo te­ta iš Ai­ri­jos. Prieš de­šimt me­tų gau­ta do­va­na pui­kiai iš­si­lai­kė iki pat šian­dien – Ag­nė kruopš­čiai pri­žiū­ri vi­sus sa­vo eks­po­na­tus. „Ga­vu­si šią do­va­ną pra­dė­jau jus­ti mei­lę ark­liams ir juos ko­lek­cio­nuo­ti“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė.

Ga­li­ma sa­ky­ti, kad prie di­de­lės mei­lės ark­liams la­bai pri­si­dė­jo ir jos šei­ma, ku­ri jau daug me­tų au­gi­na ark­lius, į jų prie­žiū­rą bei au­gi­ni­mą įtrauk­da­ma ir pa­čią Ag­nę.

Šian­dien Ag­nės ko­lek­ci­jo­je yra dau­giau kaip 300 įvai­riau­sių ark­lių sta­tu­lė­lių: me­ta­li­nių, me­di­nių, mo­li­nių, pliu­ši­nių. O be sta­tu­lė­lių, ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir pa­veiks­lų, puo­de­lių, lėkš­čių, žva­ki­dę ir net tau­pyk­lę ark­lių te­ma. Šie daik­tai ko­lek­ci­ją pa­sie­kia ne tik iš Lie­tu­vos, bet ir iš už­sie­nio – Len­ki­jos, Ang­li­jos, Ai­ri­jos ir to­li­mo­sios Ame­ri­kos.

Pasiteiravus apie šir­džiai bran­giau­sią ko­lek­ci­jos ark­lį, ko­lek­cio­nuo­to­ja sa­vo žvilgs­nį nu­krei­pia į 60 me­tų se­nu­mo ark­lio sta­tu­lė­lę, ku­ri uži­ma ypa­tin­gą vie­tą jos šir­dy­je.

Bran­giau­sia ark­lio sta­tu­lė­lė Ag­nei kai­na­vo 300 eu­rų. Paš­ne­ko­vė juo­kia­si, kad jai la­bai leng­va iš­rink­ti do­va­ną bet ko­kia pro­ga, nes vi­si ži­no, kas jai pa­tin­ka ir kuo ji ža­vi­si.

Pa­li­ku­si len­ty­no­je ark­lių sta­tu­lė­les, Ag­nė ke­liau­ja pas tik­rus ark­lius, o jų tu­ri net še­šis. Tai Lie­tu­vos sun­kių­jų veis­lės ark­liai Te­ra, Lu­na, Pu­pa, Bra­vas, La­pė ir Ba­va­ras. Vi­si jie pri­jau­kin­ti ir tu­rin­tys sa­vo cha­rak­te­rį. Ypač iš­si­ski­ria ku­me­lė Pu­pa, ku­ri, pa­sak šei­mi­nin­kės, ga­li bū­ti įky­ri – se­kio­ti žmo­gų kaip šu­niu­kas, kol jai duo­da­ma ska­nės­tų. Ag­nė, kal­bė­da­ma apie jų veis­lę, sa­ko, kad jie pa­si­žy­mi iš­tver­me, jė­ga ir gro­žiu, to­dėl vi­sai šei­mai jie taip ir pa­tin­ka. Tie­sa, šie ark­liai neau­gi­na­mi sun­kiam dar­bui. Jie au­gi­na­mi su mei­le ir no­ru juos iš­sau­go­ti.

Pak­laus­ta apie di­džiau­sius iš­šū­kius, su ku­riais jos šei­ma su­si­du­ria au­gin­da­ma ark­lius, pa­šne­ko­vė pa­žy­mi kas­die­nės prie­žiū­ros už­tik­ri­ni­mą. „Rei­kia tu­rė­ti pa­kan­ka­mai vie­tos jiems au­gin­ti, už­tik­rin­ti, kad vi­sais me­tų lai­kais tu­rė­tų pa­ša­ro. Rei­kia ir kant­ry­bės, daug in­ves­ti­ci­jų, kad jie bū­tų svei­ki ir pri­žiū­rė­ti. Taip pat ne­ga­li­ma pa­mirš­ti va­ly­ti ka­no­pas, kvies­ti ve­te­ri­na­rą, ga­min­ti pa­ša­rą“, – da­li­ja­si. Ta­čiau net pa­čius di­džiau­sius iš­šū­kius Ag­nei at­sto­ja ark­lių au­gi­ni­mo džiaugs­mas – jiems ga­li­ma iš­sa­ky­ti vi­sas sa­vo min­tis, su jais at­gau­ti jė­gas po sun­kiau­sių dar­bų, o iš­ves­ti juos pa­si­vaikš­čio­ti – tai sa­vo­tiš­ka ra­my­bės paieš­ka. Vie­nas ypa­tin­giau­sių mo­men­tų pa­šne­ko­vės gy­ve­ni­me bu­vo tai, kad per Pas­ku­ti­nį skam­bu­tį į mo­kyk­lą ke­lia­vo su ka­rie­ta, ku­rią tem­pė bal­tas žir­gas.

Ag­nei gy­ve­nant kai­me ne­trūks­ta ir ki­tos veik­los – ūky­je au­gi­na­ma dau­giau nei šim­tas triu­šių, yra šu­nų ir ka­čių, stru­čių, kar­vių. Vi­sus šiuos gy­vū­nus Ag­nė my­li ir pri­žiū­ri, ta­čiau di­džiau­sią vie­tą šir­dy­je uži­ma, kaip ir su­pra­to­te, ark­liai. Net lan­ky­to­jai, at­vyks­tan­tys į ne­to­lie­se Ag­nės gy­ve­na­mo­sios vie­to­vės esan­tį „Auk­si­nio el­nio dva­rą“, daž­nai už­su­ka ir pas ją pa­čią – pa­glos­ty­ti ark­lių ir duo­ti jiems ska­nės­tų. Ag­nė džiau­gia­si, kad kar­tais vai­kai at­va­žiuo­ja su dvi­ra­čiais į jos ūkį.

Pra­kal­bus apie tai, ko no­rė­tų, kad lan­ky­to­jai iš­si­neš­tų iš jos ark­lių sta­tu­lė­lių pa­ro­dos Luo­kės se­niū­ni­jos pa­tal­po­se, Ag­nė at­sa­ko pa­pras­tai: mei­lę ark­liams ir su­pra­ti­mą, kiek daug dar­bo, mei­lės bei rū­pes­čio sly­pi už kiek­vie­nos sta­tu­lė­lės. O atė­ju­sius Ug­ni­nio žir­go me­tus Ag­nė lai­ko ypač ar­ti­mais – žvel­giant į jos de­šimt­me­čio ko­lek­ci­ją ir gy­ve­ni­mą tarp ark­lių, neį­ma­no­ma tuo sua­be­jo­ti.