Gy­ve­ni­mo Ei­gir­džiuo­se neiš­keis­tų į nie­ką

Kiek­vie­nos bend­ruo­me­nės stip­ry­bė – ak­ty­vūs ir darbš­tūs žmo­nės, ku­rie sa­vo dar­bais pri­si­de­da prie jos gy­va­vi­mo ir au­gi­mo. Vie­nas iš to­kių žmo­nių – Ei­gir­džių kai­mo bend­ruo­me­nės švy­tu­rys Kęs­tu­tis Ša­džius, ku­ris vi­suo­met ša­lia, kai rei­kalinga pa­gal­ba. Jis nie­ka­da ne­sa­ko „ne“, kai bend­ruo­me­nei rei­kia ran­kų, šyp­se­nos ar ge­ros nuo­tai­kos. Tik­ras auk­si­nių ran­kų meist­ras vi­sa­da ge­ra­no­riš­kas ir ku­pi­nas idė­jų. Kęs­tu­tis da­ly­vau­ja vi­so­se bend­ruo­me­nės veik­lo­se, pa­de­da, pa­ta­ria ir, ži­no­ma, pa­si­rū­pi­na, kad per šven­tes skam­bė­tų mu­zi­ka.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Šir­džiai mie­las gy­ve­ni­mas kai­me

K. Ša­džius su žmo­na Ra­sa jau ko­ne du de­šimt­me­čius gy­ve­na Ei­gir­džiuo­se. Čia na­mus pa­si­sta­tė, čia gi­mė vai­kai. Per vi­sus tuos me­tus Kęs­tu­čiui nė kar­to ne­bu­vo ki­lu­si min­tis kel­tis į mies­tą. Gy­ven­ti mies­to pa­šo­nė­je jam tik­ras ma­lo­nu­mas: ke­lios mi­nu­tės ir esi dar­be, vai­kai mo­kyk­lo­je, ša­lia gy­dy­to­jai, par­duo­tu­vės – vis­kas ran­ka pa­sie­kia­ma.

Tel­šiuo­se užau­gęs Kęs­tu­tis gy­ve­ni­mo kai­me neiš­mai­ny­tų į nie­ką. Jis įsi­kū­rė „ba­bos“ tro­be­lė­je. Ap­lin­ka bu­vo pa­žįs­ta­ma, sa­va. Šian­dien juo­kia­si pri­si­min­da­mas pir­muo­sius me­tus: tro­be­lė se­na, pro lan­gus vė­jas pū­tė, bet šiek tiek ap­si­tvar­kė ir lai­min­gai gy­ve­no, o me­tams bė­gant ša­lia pa­si­sta­tė nau­ją na­mą.

„Per aš­tuo­ne­rius me­tus pa­si­sta­čiau sa­vo sva­jo­nių na­mą“, – sa­kė Kęs­tu­tis. O svar­biau­sia – gre­ta įsi­ren­gė dirb­tu­ves, sa­vo erd­vę. Juo­kau­ja, jog kar­tais ir žmo­na čia atei­da­ma pa­bel­džia, kad jo ki­lu­sių idė­jų neišb­laš­ky­tų. O su­ma­ny­mų, idė­jų ir sva­jo­nių Kęs­tu­čiui ne­trūks­ta. Kiek jų jau įgy­ven­din­ta, kiek dar lau­kia sa­vo ei­lės. Ta­čiau apie sva­jo­nes jis kal­ba at­sar­giai: „Ma­no sva­jo­nės mėgs­ta ty­lą. Ge­riau kal­bė­ti apie tai, kas jau nu­veik­ta.“

O nu­vei­kė Kęs­tu­tis tik­rai ne­ma­žai – toks jau jo cha­rak­te­ris. Jis ne­ga­li ra­miai nu­sė­dė­ti, jam rei­kia veik­los, bend­ra­vi­mo, žmo­nių. „Man pa­tin­ka pa­dė­ti, o jei žmo­gus dar nuo­šir­džiai ačiū pa­sa­ko – tik­ras džiaugs­mas. Bet ne­rei­kia ma­no ge­ru­mu pikt­nau­džiau­ti“, – pri­dū­rė Kęs­tu­tis ir tei­gė esan­tis toks iš pri­gim­ties, vi­siš­ka prie­šin­gy­bė sa­vo tė­vams ir bro­liams, ku­rie sės­les­ni ir ra­mes­ni.

Ak­ty­vi veik­la

Kęs­tu­tis pa­gal pro­fe­si­ją – au­tomobilių ­me­cha­ni­kas, ta­čiau ši sri­tis jam „ne­pri­li­po“. Šian­dien jis – su­vi­rin­to­jas vie­no­je Tel­šių įmo­nė­je. O po dar­bo sku­ba į na­mus, į sa­vo dirb­tu­ves, kur pa­gal in­di­vi­dua­lios veik­los pa­žy­mą tei­kia su­vi­ri­ni­mo pa­slau­gas.

„Aš ne­ži­nau, iš kur pas ma­ne tiek ži­nių. La­bai grei­tai vis­ką įsi­sa­vi­nu, mėgs­tu nau­jo­ves. Man ne­rei­kia pen­kis kar­tus kar­to­ti: pa­ma­tau, pa­ban­dau ir man pa­vyks­ta“, – sa­kė pa­šne­ko­vas.

Ne­ga­lė­tų Kęs­tu­tis gy­ven­ti bu­te tarp ke­tu­rių sie­nų – jam rei­kia erd­vės. Jis no­riai dar­buo­ja­si so­de, pjau­na žo­lę. La­bai mėgs­ta me­džius, yra jų ne­ma­žai pri­so­di­nęs, o da­bar ir vy­nuo­ges pra­dė­jo au­gin­ti. O jei dar pa­vyks­ta iš­sprūs­ti iš na­mų, Kęs­tu­tis sta­čia gal­va le­kia žve­jo­ti. Nuo ma­žu­mės jį trau­kė šis po­mė­gis. Jis yra Tau­sa­lo žve­jų bū­re­lio na­rys. Pak­laus­tas apie lai­mi­kius, Kęs­tu­tis tik juo­kė­si pa­sa­ko­da­mas: „Jei tik pa­sii­mu ko­kį nau­jo­ką į žve­jy­bą, tai jis kaip­mat ma­ne ap­len­kia. To­kia jau ne­ra­šy­ta tai­syk­lė – nau­jo­ko sėk­mė.“

De­vy­ne­tu­kai tu­ri sa­vo ener­gi­ją

K. Ša­džius bė­gant me­tams su­si­do­mė­jo žmo­gaus psi­cho­lo­gi­ja. Pa­sak jo, iš­ma­nant to­kius da­ly­kus daug leng­viau gy­ven­ti, nes to­kias ži­nias ga­li­ma sėk­min­gai pri­tai­ky­ti įvai­rio­se si­tua­ci­jo­se. Ypač jį do­mi­na nu­me­ro­lo­gi­ja. Kęs­tu­tis gi­męs 9 die­ną, o tai, anot jo, daug apie jį pa­sa­ko – de­vy­ne­tu­kai tu­ri sa­vo ener­gi­ją.

„Aš mėgs­tu pa­dė­ti žmo­nėms. Tu­riu per daug ener­gi­jos. Mo­no­to­niš­kas dar­bas ma­ne žu­do – man rei­kia ju­dė­ti pir­myn, rei­kia nau­jos in­for­ma­ci­jos“, – šyp­so­jo­si pa­šne­ko­vas.

Veik­la bend­ruo­me­nė­je

Pra­džio­je Kęs­tu­tis bu­vo Ei­gir­džių bend­ruo­me­nės veik­los ste­bė­to­jas. Ta­čiau ne­se­niai, pa­ra­gin­tas kai­my­no Zig­mo, pa­dė­jo bend­ruo­me­nei įsi­reng­ti vir­tu­vė­lę. Vis­kas pui­kiai pa­vy­ko, dar­bai bu­vo sėk­min­gai įgy­ven­din­ti. Taip bend­ruo­me­nė Kęs­tu­čio ir ne­be­pa­lei­do, o ir jis pa­ts ne­si­prie­ši­no, pa­ti­ko pri­si­dė­ti prie veik­lų, pro­jek­tų, šven­čių or­ga­ni­za­vi­mo.

Per šven­tes bend­ruo­me­nė­je Kęs­tu­tis taip pat tu­ri sa­vo pa­rei­gas – at­sa­kin­gas už mu­zi­ką. Taip jau su­si­klos­tė, kad bend­ruo­me­nė no­rė­jo įsi­gy­ti gar­so ko­lo­nė­lę šven­tėms. Kęs­tu­tis ėmė gi­lin­tis, rink­ti, ku­ri bū­tų ge­riau­sia, ir vis­ką pui­kiai per­pra­to. „Da­bar per šven­tes esu at­sa­kin­gas už mu­zi­kos įgar­si­ni­mą“, – šyp­so­jo­si Kęs­tu­tis.

Ge­rų žo­džių pa­šne­ko­vas ne­gai­lė­jo Ei­gir­džių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kei Ma­ri­jai Vit­kie­nei, ku­ri yra vi­sų bend­ruo­me­nės dar­bų va­ro­mo­ji jė­ga.