Gy­dy­to­jas Man­tas Ba­ne­vi­čius: „Kiek­vie­na akis tu­ri sa­vo is­to­ri­ją“

Tel­šiuo­se gy­ve­nan­tis ir dir­ban­tis gy­dy­to­jas of­tal­mo­lo­gas ir chi­rur­gas Man­tas Ba­ne­vi­čius šian­dien džiau­gia­si ga­lė­da­mas pa­dė­ti sa­vo kraš­to žmo­nėms. Il­gus me­tus pra­lei­dęs Kau­ne, jis su­grį­žo į gim­tuo­sius Tel­šius ir čia tę­sia ne tik gy­dy­to­jo, bet ir bend­ruo­me­nės na­rio ke­lią.

„25 me­tus pa­gy­ve­nau Kau­ne – už­teks. Nu­ta­riau grįž­ti į gim­tuo­sius Tel­šius“, – sa­ko bu­vęs Tel­šių „Džiu­go“ gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tas, me­di­ci­nos stu­di­joms ati­da­vęs net 19 me­tų.

Už šio sa­ki­nio sly­pi il­ga pro­fe­si­nė is­to­ri­ja, at­sa­kin­gai pa­si­rink­tas ke­lias ir di­de­lis no­ras grą­žin­ti tai, ką su­kau­pė per dau­ge­lį me­tų, kraš­tie­čiams.

Gied­ra AKA­VIC­KIE­NĖ

Pir­mie­ji žings­niai – Tel­šių li­go­ni­nė­je

M. Ba­ne­vi­čius gy­dy­to­jo ke­lią pra­dė­jo dar stu­di­jų lai­kais, kai at­li­ko in­ter­na­tū­rą Tel­šių li­go­ni­nės Chi­rur­gi­jos sky­riu­je. Tai bu­vo pir­mo­ji pra­kti­nė pa­žin­tis su me­di­ci­na ne­be au­di­to­ri­jo­je, o tik­ra­me gy­ve­ni­me – tarp pa­cien­tų, ko­le­gų, ope­ra­ci­nėje.

„Mo­ky­tis ga­lė­jau iš pa­čių ge­riau­sių – švie­saus at­mi­ni­mo chi­rur­go Si­gi­to Ma­tu­lai­čio ir ki­tų pa­ty­ru­sių ko­le­gų. Tai bu­vo iš­skir­ti­nė ga­li­my­bė – rea­lios si­tua­ci­jos, tik­ri žmo­nės, o kar­tu – nuo­šir­dus ko­lek­ty­vas, ku­ris au­gi­no jau­no gy­dy­to­jo pa­si­ti­kė­ji­mą“, – pri­si­me­na Man­tas.

Iš pra­džių at­vyk­da­vo į Tel­šius dirb­ti Chi­rur­gi­jos sky­riu­je, vė­liau pa­si­rin­ki­mas pa­kry­po į of­tal­mo­lo­gi­ją – ir, kaip pa­ts tei­gia, tai bu­vo la­bai są­mo­nin­gas spren­di­mas.

„Ap­sisp­ręs­ti pa­dė­jo vie­na pa­pras­ta, bet žmo­giš­ka de­ta­lė – of­tal­mo­lo­gai daž­niau­siai ne­bu­di nak­ti­mis. O man svar­bu iš­lai­ky­ti pu­siaus­vy­rą tarp pro­fe­si­jos ir gy­ve­ni­mo“, – at­vi­rai sa­ko gy­dy­to­jas.

Dvi re­zi­den­tū­ros ir di­ser­ta­ci­ja

M. Ba­ne­vi­čius – ne tik pra­kti­kas, bet ir moks­li­nin­kas. Bai­gęs dvi re­zi­den­tū­ras – bend­ro­sios chi­rur­gi­jos ir of­tal­mo­lo­gi­jos, to­liau gi­li­no­si į re­gos li­gų kil­mę.

Jis ap­gy­nė dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją, ku­rios pa­va­di­ni­mas – „Leu­ko­ci­tų te­lo­me­rų il­gio ir ša­lia esan­čių ge­nų po­li­mor­fiz­mų są­sa­jos su am­ži­nės gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­jos pa­si­reiš­ki­mu“ – at­spin­di gi­lų do­mė­ji­mą­si ge­ne­ti­kos, re­gos ir se­nė­ji­mo są­sa­jo­mis.

„Di­ser­ta­ci­jos te­ma atė­jo iš kas­die­nės pra­kti­kos – pa­cien­tų am­ži­nė gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja daž­na, bet dar daug neat­sa­ky­tų klau­si­mų. No­rė­jau bent da­lį jų iš­siaiš­kin­ti“, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­jas.

Grįž­da­vo sa­vait­ga­liais gy­dy­ti tel­šiš­kių

Kau­ne pra­lei­dęs il­gus me­tus, gy­dy­to­jas nu­spren­dė, kad atė­jo lai­kas grįž­ti.

„Kau­nui sky­riau 25 me­tus – pa­kan­ka­mai. No­rė­jau su­grįž­ti ir ati­duo­ti da­lį sa­vęs gim­ta­jam mies­tui“, – sa­ko jis.

Da­bar jis Tel­šiuo­se – ne tik gy­dy­to­jas, bet ir bend­ruo­me­nės na­rys. Jau 18 me­tų dir­ba Tel­šių li­go­ni­nė­je, o pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus čia at­lie­ka ir akių ope­ra­ci­jas: gy­do iš­vir­tu­sius, už­kri­tu­sius vo­kus, ša­li­na aug­lius, ope­ruo­ja aša­rų ta­kų, aki­duo­bių li­gas.

Pir­miau­sia at­vyk­da­vo sa­vait­ga­liais – va­žiuo­da­vo iš Kau­no, ope­ruo­da­vo, kon­sul­tuo­da­vo. Da­bar ope­ra­ci­jas at­lie­ka kar­tą per sa­vai­tę, o pa­cien­tų ra­tas ple­čia­si.

Tel­šiai tu­ri vis­ką, ko rei­kia šiuo­lai­ki­nei akių diag­nos­ti­kai

Re­gio­ni­nė­je Tel­šių li­go­ni­nė­je įdieg­ta mo­der­ni diag­nos­ti­kos įran­ga. Prieš pen­ke­rius me­tus, kai M. Ba­ne­vi­čius pra­dė­jo čia dirb­ti daž­niau, li­go­ni­nė įsi­gi­jo op­ti­nės ko­he­ren­ti­nės to­mog­ra­fi­jos (OKT) apa­ra­tą, ku­ris nu­ske­nuo­ja tink­lai­nę, gel­to­ną­ją dė­mę, re­gos ner­vą, ap­skai­čiuo­ja ner­vi­nių skai­du­lų sto­rį, ir akip­lo­čio apa­ra­tą, ku­ris lei­džia įver­tin­ti, ar pa­cien­tui gre­sia glau­ko­mos po­žy­miai.

„Vis­ką tu­ri­me, ko rei­kia ant­ri­nio ly­gio li­go­ni­nei. Ne­bū­ti­na va­žiuo­ti į did­mies­tį – diag­nos­ti­ka vie­to­je lei­džia su­tau­py­ti lai­ką, grei­čiau skir­ti gy­dy­mą“, – džiau­gia­si gy­dy­to­jas.

Pa­sak M. Ba­ne­vi­čiaus, jei sa­vait­ga­lį nu­tin­ka ne­lai­mė, akių trau­mą pa­ty­ręs pa­cien­tas siun­čia­mas į Kau­no kli­ni­kas, kur nuo­lat dir­ba of­tal­mo­lo­gai ir pas juos ve­ža­mi žmo­nės iš vi­sos Lie­tu­vos.

Jei pro­ble­ma nė­ra itin di­de­lė, sa­vait­ga­lį pa­gal­ba su­tei­kia­ma vie­to­je, Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės Sku­bio­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sky­riu­je, o pir­ma­die­nį pa­cien­tas tu­ri at­vyk­ti pas li­go­ni­nės of­tal­mo­lo­gą.

Vai­kai – vis daž­niau trum­pa­re­giai

Į gy­dy­to­ją daž­niau­siai krei­pia­ma­si dėl to, kad „ne­be­ma­to“. Suau­gu­sie­ji – dėl ka­ta­rak­tos, glau­ko­mos, o vai­kai – dėl trum­pa­re­gys­tės. Vai­kus gy­dy­to­jas kon­sul­tuo­ja nuo še­še­rių me­tų, kai jie jau at­pa­žįs­ta rai­des, skai­čius ir ga­li da­ly­vau­ti pa­tik­ro­se. Ma­žes­nius pri­žiū­ri spe­cia­li­zuo­ti vai­kų of­tal­mo­lo­gai.

„Anks­čiau vai­kai akis su­si­žeis­da­vo strė­lė­mis žais­da­mi in­dė­nus. Da­bar vi­si sė­di su te­le­fo­nais – to­kių trau­mų ne­bė­ra. Bet vie­toj jų at­si­ra­do nau­ja problema – re­gė­ji­mo įtam­pa nuo ek­ra­nų“, – pa­ste­bi gy­dy­to­jas.

Pa­si­ro­do, mi­tas, kad skai­tant daug kny­gų su­si­ga­di­na akys, nė­ra tiks­lus.

„Jei­gu ge­ras ap­švie­ti­mas – skai­tyk kiek no­ri. Akys pa­vargs­ta ne nuo kny­gų, o nuo įtemp­to žiū­rė­ji­mo į ek­ra­ną“, – sa­ko Man­tas ir pa­tei­kia pa­ly­gi­ni­mą: „Įsi­vaiz­duo­ki­te – lai­ko­tės ant sker­si­nio. Kaip il­gai iš­si­lai­ky­si­te? Neil­gai. Taip ir akys – kai il­gai žiū­ri į ek­ra­ną, įsi­tem­pia. Tik jos ne­su­ge­ba šauk­ti, kad skau­da.“

Gy­dy­to­jas pri­me­na Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos re­ko­men­da­ci­ją – po 8 mi­nu­čių žiū­rė­ji­mo į ek­ra­ną da­ry­ti pus­va­lan­džio per­trau­ką, kad at­si­pa­lai­duo­tų akies rau­muo.

Ap­žiū­ros „pro ša­lį“ – vis dar daž­nos

Pak­lau­sus, ar sun­ku pa­tek­ti pas gy­dy­to­ją, M. Ba­nevičius šyp­so­si: „Iš pra­džių bu­vo la­bai daug be­si­re­gist­ruo­jan­čių. Da­bar jau ei­lės nor­ma­li­zuo­ja­si, ti­kiuo­si, kad per me­tus vi­sai ne­be­liks.“

Ta­čiau vis dar pa­si­tai­ko to­kių, ku­rie „už­su­ka pro ša­lį“.

„Sa­ko: va, ėjau pro ša­lį, gal ap­žiū­rė­si­te. Bet sten­giuo­si ne­be­da­ry­ti meš­kos pa­slau­gos – pra­šau re­gist­ruo­tis. Prie­šin­gu at­ve­ju su­si­da­ro chao­sas, žmo­nės ne­pa­ten­kin­ti, lau­kia“, – kal­ba jis.

Vis dėl­to išim­tys da­ro­mos tiems, ku­rie pa­ti­ria trau­mas. Tą die­ną, kai kal­bė­jo­mės (po­kal­bis vy­ko pa­si­bai­gus gy­dy­to­jo dar­bo lai­kui), ka­bi­ne­to du­ris pra­vė­rė mo­te­ris – ro­vė bu­ro­kus, į akį tren­kė ak­muo. Gy­dy­to­jas ne­dels­da­mas nu­trau­kė po­kal­bį ir ėmė­si dar­bo.

Ge­ne­ti­ka le­mia daug

„Mė­ly­nės, mor­kos – la­bai svei­ka, bet akių neiš­gy­dys. Vis­kas pa­rem­ta ge­ne­ti­ka“, – tvir­ti­na gy­dy­to­jas, pa­ts aki­nius pra­dė­jęs ne­šio­ti dar mo­kyk­lo­je. Jis ma­no, kad trum­pa­re­gys­tę pa­vel­dė­jo iš tė­čio, o di­ser­ta­ci­jos me­tu tai dar la­biau su­pra­to – ge­ne­ti­niai fak­to­riai nu­le­mia re­gė­ji­mo po­ky­čius net la­biau nei gy­ve­ni­mo bū­das.

Lais­va­lai­kiu – žo­lės pjo­vi­mas

Gy­dy­to­jas juo­kia­si, kad bė­gio­ti vis dar mėgs­ta, bet da­bar daž­niau­siai bė­gio­ja su… žo­liap­jo­ve.

„Pjau­nu nuo 13 me­tų, la­bai pa­tin­ka. No­rė­da­mas už­si­dirb­ti, Da­ni­jo­je ir­gi pjo­viau žo­lę, – pa­sa­ko­ja jis. – Tai ma­no po­mė­gis – pjau­ti su „tri­me­riu“.“

Taip pat mėgs­ta va­ži­nė­ti dvi­ra­čiu, vaikš­čio­ti, žiū­rė­ti fil­mus, o kar­tais – iš­va­žiuo­ti į trum­pas ke­lio­nes po Lat­vi­ją ar Lie­tu­vą.

Grįž­ti į Tel­šius – na­tū­ra­lus ir pra­smin­gas pa­si­rin­ki­mas

Pak­laus­tas, ką reiš­kia dirb­ti gim­ta­ja­me mies­te, gy­dy­to­jas at­sa­ko pa­pras­tai: „Čia ma­no šak­nys, čia bend­ruo­me­nė, ku­riai ga­liu bū­ti nau­din­gas.“

Jis ti­ki, kad re­gio­ni­nė me­di­ci­na tu­ri daug pliu­sų – ar­ti­mes­nis san­ty­kis su pa­cien­tais, ga­li­my­bė ma­ty­ti sa­vo dar­bo pra­smę iš kar­to, ne po me­tų.

„Kiek­vie­na akis sle­pia sa­vo is­to­ri­ją“, – sa­ko gy­dy­to­jas M. Ba­ne­vi­čius, sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją jau ra­šan­tis čia – Tel­šiuo­se.

Gy­dy­to­jas of­tal­mo­lo­gas M. Ba­ne­vi­čius li­go­ni­nės Kon­sul­ta­ci­nė­je po­lik­li­ni­ko­je dir­ba
pa­gal in­di­vi­dua­lų kin­tan­tį gra­fi­ką.
De­ta­liau tei­rau­tis re­gist­ra­tū­ro­je tel. +370 444 77022.