Telšiuose gyvenantis ir dirbantis gydytojas oftalmologas ir chirurgas Mantas Banevičius šiandien džiaugiasi galėdamas padėti savo krašto žmonėms. Ilgus metus praleidęs Kaune, jis sugrįžo į gimtuosius Telšius ir čia tęsia ne tik gydytojo, bet ir bendruomenės nario kelią.
„25 metus pagyvenau Kaune – užteks. Nutariau grįžti į gimtuosius Telšius“, – sako buvęs Telšių „Džiugo“ gimnazijos abiturientas, medicinos studijoms atidavęs net 19 metų.
Už šio sakinio slypi ilga profesinė istorija, atsakingai pasirinktas kelias ir didelis noras grąžinti tai, ką sukaupė per daugelį metų, kraštiečiams.
Giedra AKAVICKIENĖ
Pirmieji žingsniai – Telšių ligoninėje
M. Banevičius gydytojo kelią pradėjo dar studijų laikais, kai atliko internatūrą Telšių ligoninės Chirurgijos skyriuje. Tai buvo pirmoji praktinė pažintis su medicina nebe auditorijoje, o tikrame gyvenime – tarp pacientų, kolegų, operacinėje.
„Mokytis galėjau iš pačių geriausių – šviesaus atminimo chirurgo Sigito Matulaičio ir kitų patyrusių kolegų. Tai buvo išskirtinė galimybė – realios situacijos, tikri žmonės, o kartu – nuoširdus kolektyvas, kuris augino jauno gydytojo pasitikėjimą“, – prisimena Mantas.
Iš pradžių atvykdavo į Telšius dirbti Chirurgijos skyriuje, vėliau pasirinkimas pakrypo į oftalmologiją – ir, kaip pats teigia, tai buvo labai sąmoningas sprendimas.
„Apsispręsti padėjo viena paprasta, bet žmogiška detalė – oftalmologai dažniausiai nebudi naktimis. O man svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp profesijos ir gyvenimo“, – atvirai sako gydytojas.
Dvi rezidentūros ir disertacija
M. Banevičius – ne tik praktikas, bet ir mokslininkas. Baigęs dvi rezidentūras – bendrosios chirurgijos ir oftalmologijos, toliau gilinosi į regos ligų kilmę.
Jis apgynė daktaro disertaciją, kurios pavadinimas – „Leukocitų telomerų ilgio ir šalia esančių genų polimorfizmų sąsajos su amžinės geltonosios dėmės degeneracijos pasireiškimu“ – atspindi gilų domėjimąsi genetikos, regos ir senėjimo sąsajomis.
„Disertacijos tema atėjo iš kasdienės praktikos – pacientų amžinė geltonosios dėmės degeneracija dažna, bet dar daug neatsakytų klausimų. Norėjau bent dalį jų išsiaiškinti“, – pasakoja gydytojas.

Grįždavo savaitgaliais gydyti telšiškių
Kaune praleidęs ilgus metus, gydytojas nusprendė, kad atėjo laikas grįžti.
„Kaunui skyriau 25 metus – pakankamai. Norėjau sugrįžti ir atiduoti dalį savęs gimtajam miestui“, – sako jis.
Dabar jis Telšiuose – ne tik gydytojas, bet ir bendruomenės narys. Jau 18 metų dirba Telšių ligoninėje, o pastaruosius penkerius metus čia atlieka ir akių operacijas: gydo išvirtusius, užkritusius vokus, šalina auglius, operuoja ašarų takų, akiduobių ligas.
Pirmiausia atvykdavo savaitgaliais – važiuodavo iš Kauno, operuodavo, konsultuodavo. Dabar operacijas atlieka kartą per savaitę, o pacientų ratas plečiasi.
Telšiai turi viską, ko reikia šiuolaikinei akių diagnostikai
Regioninėje Telšių ligoninėje įdiegta moderni diagnostikos įranga. Prieš penkerius metus, kai M. Banevičius pradėjo čia dirbti dažniau, ligoninė įsigijo optinės koherentinės tomografijos (OKT) aparatą, kuris nuskenuoja tinklainę, geltonąją dėmę, regos nervą, apskaičiuoja nervinių skaidulų storį, ir akipločio aparatą, kuris leidžia įvertinti, ar pacientui gresia glaukomos požymiai.
„Viską turime, ko reikia antrinio lygio ligoninei. Nebūtina važiuoti į didmiestį – diagnostika vietoje leidžia sutaupyti laiką, greičiau skirti gydymą“, – džiaugiasi gydytojas.
Pasak M. Banevičiaus, jei savaitgalį nutinka nelaimė, akių traumą patyręs pacientas siunčiamas į Kauno klinikas, kur nuolat dirba oftalmologai ir pas juos vežami žmonės iš visos Lietuvos.
Jei problema nėra itin didelė, savaitgalį pagalba suteikiama vietoje, Regioninės Telšių ligoninės Skubiosios medicinos pagalbos skyriuje, o pirmadienį pacientas turi atvykti pas ligoninės oftalmologą.
Vaikai – vis dažniau trumparegiai
Į gydytoją dažniausiai kreipiamasi dėl to, kad „nebemato“. Suaugusieji – dėl kataraktos, glaukomos, o vaikai – dėl trumparegystės. Vaikus gydytojas konsultuoja nuo šešerių metų, kai jie jau atpažįsta raides, skaičius ir gali dalyvauti patikrose. Mažesnius prižiūri specializuoti vaikų oftalmologai.
„Anksčiau vaikai akis susižeisdavo strėlėmis žaisdami indėnus. Dabar visi sėdi su telefonais – tokių traumų nebėra. Bet vietoj jų atsirado nauja problema – regėjimo įtampa nuo ekranų“, – pastebi gydytojas.
Pasirodo, mitas, kad skaitant daug knygų susigadina akys, nėra tikslus.
„Jeigu geras apšvietimas – skaityk kiek nori. Akys pavargsta ne nuo knygų, o nuo įtempto žiūrėjimo į ekraną“, – sako Mantas ir pateikia palyginimą: „Įsivaizduokite – laikotės ant skersinio. Kaip ilgai išsilaikysite? Neilgai. Taip ir akys – kai ilgai žiūri į ekraną, įsitempia. Tik jos nesugeba šaukti, kad skauda.“
Gydytojas primena Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendaciją – po 8 minučių žiūrėjimo į ekraną daryti pusvalandžio pertrauką, kad atsipalaiduotų akies raumuo.
Apžiūros „pro šalį“ – vis dar dažnos
Paklausus, ar sunku patekti pas gydytoją, M. Banevičius šypsosi: „Iš pradžių buvo labai daug besiregistruojančių. Dabar jau eilės normalizuojasi, tikiuosi, kad per metus visai nebeliks.“
Tačiau vis dar pasitaiko tokių, kurie „užsuka pro šalį“.
„Sako: va, ėjau pro šalį, gal apžiūrėsite. Bet stengiuosi nebedaryti meškos paslaugos – prašau registruotis. Priešingu atveju susidaro chaosas, žmonės nepatenkinti, laukia“, – kalba jis.
Vis dėlto išimtys daromos tiems, kurie patiria traumas. Tą dieną, kai kalbėjomės (pokalbis vyko pasibaigus gydytojo darbo laikui), kabineto duris pravėrė moteris – rovė burokus, į akį trenkė akmuo. Gydytojas nedelsdamas nutraukė pokalbį ir ėmėsi darbo.
Genetika lemia daug
„Mėlynės, morkos – labai sveika, bet akių neišgydys. Viskas paremta genetika“, – tvirtina gydytojas, pats akinius pradėjęs nešioti dar mokykloje. Jis mano, kad trumparegystę paveldėjo iš tėčio, o disertacijos metu tai dar labiau suprato – genetiniai faktoriai nulemia regėjimo pokyčius net labiau nei gyvenimo būdas.
Laisvalaikiu – žolės pjovimas
Gydytojas juokiasi, kad bėgioti vis dar mėgsta, bet dabar dažniausiai bėgioja su… žoliapjove.
„Pjaunu nuo 13 metų, labai patinka. Norėdamas užsidirbti, Danijoje irgi pjoviau žolę, – pasakoja jis. – Tai mano pomėgis – pjauti su „trimeriu“.“
Taip pat mėgsta važinėti dviračiu, vaikščioti, žiūrėti filmus, o kartais – išvažiuoti į trumpas keliones po Latviją ar Lietuvą.
Grįžti į Telšius – natūralus ir prasmingas pasirinkimas
Paklaustas, ką reiškia dirbti gimtajame mieste, gydytojas atsako paprastai: „Čia mano šaknys, čia bendruomenė, kuriai galiu būti naudingas.“
Jis tiki, kad regioninė medicina turi daug pliusų – artimesnis santykis su pacientais, galimybė matyti savo darbo prasmę iš karto, ne po metų.
„Kiekviena akis slepia savo istoriją“, – sako gydytojas M. Banevičius, savo gyvenimo istoriją jau rašantis čia – Telšiuose.
