Gydytoja Adol­fi­na Striau­kie­nė – į jubiliejinę Dai­nų šven­tę

Am­bi­cin­ga, pa­trio­tiš­ka, veik­li, dir­bu­si iš pa­šau­ki­mo gy­dy­to­ja Adol­fi­na Apo­lo­ni­ja Striau­kie­nė sa­vo pro­fe­si­jai pa­sky­rė net 50 me­tų. Šian­dien ji juo­kau­ja, kad pa­čiai iki šim­to be­trūks­ta tik 15 me­tų. Gy­dy­to­ja pui­kiai pa­ži­no­jo Da­lią Grin­ke­vi­čiū­tę, įam­ži­nu­sią trem­ti­nių pri­si­mi­ni­mus, pa­ti yra nu­si­pel­niu­si is­to­ri­nė­mis veik­lo­mis, tei­gian­ti, kad rei­kia vis­ką gy­ve­ni­me da­ry­ti su ge­ru­mu, ir gar­si­nan­ti Lie­tu­vos dai­nų šven­tės at­mi­ni­mą mū­sų kraš­te.

At­vi­ras ir nuo­šir­dus po­kal­bis su Adol­fi­na Apo­lo­ni­ja Striau­kie­ne apie vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mus, ne­leng­vą gy­dy­to­jos ke­lią, gy­ve­ni­mą Tel­šiuo­se ir pra­smin­gą da­bar­ti­nę veik­lą.

Mei­da GAI­ŽAUS­KAI­TĖ

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo vai­kys­tę, jau­nys­tę.

– Gi­miau 1939 m. bir­že­lio 7 d. da­bar­ti­nia­me Jur­bar­ko ra­jo­ne, Erž­vil­ko se­niū­ni­jo­je, Kar­tu­pių kai­me. Su Jur­bar­ku tu­rė­jo­me ma­žai ką bend­ro, nes gy­ve­no­me ar­čiau Ra­sei­nių, to­dėl aš esu že­mai­tė dū­ni­nin­kė. Au­gau ūki­nin­kų ir di­de­lių pa­trio­tų šei­mo­je.

1959 m. bai­giau Erž­vil­ko vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Nors užau­gau pa­pras­to­je kai­mo šei­mo­je, kur tė­ve­lis bu­vo ve­te­ri­na­ras, o ma­ma tar­si vi­so kai­mo dak­ta­rė, ad­vo­ka­tė, šei­mi­nin­kių šei­mi­nin­kė, aš nuo ma­žens sva­jo­jau tap­ti gy­dy­to­ja. Dėl ne pa­čių ge­riau­sių pa­žy­mių į uni­ver­si­te­tą neįs­to­jau. Tuo me­tu ne­bu­vo li­te­ra­tū­ros, vie­nin­te­lė kny­ga, ku­rią per­skai­čiau dar be­si­mo­ky­da­ma vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, – „Rai­te­lis be gal­vos“. Vis­kas, ko mo­kyk­lo­je iš­mok­da­vo­me, bu­vo tai, ką pa­pa­sa­ko­da­vo mo­ky­to­jai.

Į uni­ver­si­te­tą neįs­to­ju­si pra­dė­jau mo­ky­tis Kau­no me­di­ci­nos mo­kyk­lo­je, Aku­še­ri­jos sky­riu­je. Pa­si­gir­siu, bai­giau Me­di­ci­nos mo­kyk­lą su rau­do­nu dip­lo­mu. Dėl to ga­lė­jau pa­si­lik­ti dirb­ti Kau­no kli­ni­ko­se, bet aš no­rė­jau grįž­ti ar­čiau gim­tų­jų na­mų. Ta­da pa­si­rin­ki­mui dirb­ti ar­čiau­siai bu­vo tik Ši­la­lė, tuo me­tu va­di­na­ma 16-a Res­pub­li­ka. Ten nu­vy­ku­si pri­si­sta­čiau vyr. gy­dy­to­jui. Jis man pa­sa­kė, jog gre­ti­ma­me kai­me – Te­ne­niuo­se nė­ra fel­če­rės-aku­še­rės, to­dėl teks va­žiuo­ti te­nai. Pui­kiai at­si­me­nu – ma­ne 35 km ve­žė su ark­liais, per pur­vą di­džiau­sią, ku­ria­me ir ark­liai klim­po. Pa­lei­do to­kio­je dau­bo­je, nes pa­ts Te­ne­nių kai­me­lis bu­vo dau­bo­je. Pri­sta­tė ma­ne į me­di­ci­nos punk­tą, ku­ria­me dir­bau 4 mė­ne­sius. Te­nai bu­vau „di­de­lė dak­ta­rė“, vi­si dak­ta­riu­ke va­din­da­vo. Tais me­tais (1963 m.) grei­to­ji ten ne­pri­va­žiuo­da­vo, ka­dan­gi bu­vo itin šla­pias pa­va­sa­ris. At­si­me­nu, mo­te­rys krau­juo­da­vo, vai­kai la­bai sirg­da­vo, se­ne­liai dus­da­vo, o aš bu­vau ta – ant dvi­ra­čio, kai pra­džiū­vo, ar­ba te­ki­na į pa­gal­bą. Dir­bau su at­si­da­vi­mu.

Pui­kiai pri­si­me­nu, jog vie­ną die­ną atė­jo pas ma­ne žmo­gus iš pa­što ir ta­rė: „Jums skam­bi­no vyr. gy­dy­to­jas iš Ši­la­lės.“ Tuo me­tu te­le­fo­nų ne­tu­rė­jo­me, toks su­si­sie­ki­mas bu­vo tik per pa­štą. Ka­dan­gi bu­vo lie­pos mė­nuo, sė­dau ant dvi­ra­čio ir nu­va­žia­vau į Kvė­dar­ną pa­klaus­ti, ko iš ma­nęs rei­kia. Ten ga­vau ži­nią, jog ma­ne per­ke­lia į Lau­ku­vos li­go­ni­nę dirb­ti aku­še­re. Tiek džiau­giau­si, tiek lai­mės bu­vo – aku­še­rės pa­rei­gos! Na ir ką, kaip aš sa­kau: „Vis­kas žmo­gui yra nuo Die­vo duo­ta.“ Nu­vy­ku­si su­si­pa­ži­nau su gy­dy­to­ja Da­lia Grin­ke­vi­čiū­te. Tai gy­dy­to­ja, ku­ri bū­da­ma 14 me­tų bu­vo iš­trem­ta prie Lap­te­vų jū­ros, ku­ri rū­pi­no­si trem­ti­niais, už­ra­ši­nė­jo jų pri­si­mi­ni­mus. Jos kny­ga „Lie­tu­viai prie Lap­te­vų jū­ros“ – vie­nas reikš­min­giau­sių ir žy­miau­sių kū­ri­nių apie trem­tį. Aš tą kny­gą min­ti­nai mo­ku…

D. Grin­ke­vi­čiū­tė ma­ni­mi la­bai ti­kė­jo ir lei­do man dirb­ti sa­va­ran­kiš­kai. Nors tuo me­tu griež­tai li­go­ni­nę tik­rin­da­vo ko­mi­si­jos iš Klai­pė­dos, aš sau ra­miai ir sėk­min­gai priim­da­vau gim­dy­mus. Tik­rai džiau­giuo­si, kad man gy­ve­ni­me bu­vo su­teik­ta to­kia ga­li­my­bė – priim­ti ir sun­kius da­ly­kus. Esu iš­gel­bė­ju­si mo­te­rį: dak­ta­rė tuo me­tu ato­sto­ga­vo, aš bu­vau vie­na, o man at­ve­žė grei­to­ji gim­dy­vę, ku­rios nėš­tu­mas bu­vo su­dė­tin­gas, van­de­nys nu­bė­gę. Aš šau­kiau: „Ko­dėl man į kai­mą iš Ši­la­lės at­siun­tė­te to­kią gim­dy­vę, jūs dak­ta­rus tu­ri­te, o aš vie­na?!“ Man at­sa­kė: „Dak­ta­rai ne­bu­di li­go­ni­nė­je, o mū­sų dip­lo­mai vie­no­di.“ Pa­gal­vo­jau, ka­žin ar tu tu­ri rau­do­ną dip­lo­mą. Juo­kau­ju ir gi­riuo­si. Bet vis­kas bai­gė­si lai­min­gai.

Man bu­vo gar­bė bend­rau­ti su gy­dy­to­ja D. Grin­ke­vi­čiū­te. Mes la­bai ge­rai su­tar­da­vo­me, pa­si­kal­bė­da­vo­me, ji­nai ma­ne vež­da­vo­si prie eže­ro. Kar­tą prie eže­ro aš jai pa­sa­kiau, kad no­riu bū­ti gy­dy­to­ja. Ji ma­nęs pa­klau­sė: „Ar per­plauk­tum eže­rą dėl sa­vo ši­tos sva­jo­nės?“ At­sa­kiau jai, kad ne­la­bai mo­ku plauk­ti, bet pa­ban­dy­čiau, o ji­nai ta­rė: „Ban­dyk.“ Ir, pa­si­ro­do, jau prieš dve­jus me­tus bu­vo pa­ra­šy­ta jos pa­pil­do­ma cha­rak­te­ris­ti­ka apie ma­ne priė­mi­mo ko­mi­si­jai. Tą ori­gi­na­lą aš tu­riu ir ža­du jį ati­duo­ti į Lau­ku­vos mu­zie­jų.

Praė­jo ne vie­ne­ri me­tai. Gal­vo­da­vau, ko­kie dar man vėl moks­lai, mo­ky­tis ir fi­zi­kos, ir che­mi­jos. Dar­be vis skai­ty­da­vau, mo­ky­da­vau­si… At­si­me­nu – atei­na nėš­čia mo­te­ris ir klau­sia, ko mo­kau­si. Sa­kau, kad ne­sup­ran­tu fi­zi­kos, o ji­nai: „O ma­no vy­ras fi­zi­kas ir jums ga­li pa­dė­ti!“ Tai jis man ir išaiš­ki­no, kas yra ta kin­ta­mo­ji sro­vė… Aš įsto­jau, bai­giau Me­di­ci­nos uni­ver­si­te­tą 1970 m. Bai­giau ge­rais pa­žy­miais, ėjau į skirs­ty­mo ko­mi­si­ją ir ne­ži­no­jau, kur man va­žiuo­ti dirb­ti. Ka­dan­gi ma­no kam­ba­rio drau­gė, ku­ri jau bu­vo bai­gu­si moks­lus, bu­vo klai­pė­die­tė, ji­nai man sa­ko: „Va­žiuok į Tel­šius, juo­se yra ge­le­žin­ke­lis, o tu ga­lė­si nu­va­žiuo­ti į pa­jū­rį pas ma­no ma­mą.“ Taip pir­mą­kart pa­ma­čiau jū­rą. Toks li­ki­mas: taip aš at­si­dū­riau Tel­šiuo­se ir juo­se esu jau 54 me­tai. Čia bu­vau gy­dy­to­ja gast­roen­te­ro­lo­gė-in­fek­to­lo­gė, tu­rė­jau dvi li­cen­ci­jas.

– Kaip su­si­klos­tė Jū­sų gy­ve­ni­mas Tel­šiuo­se?

– Pir­mą­kart at­vy­kus į Tel­šius man čia ne­pa­ti­ko. At­si­me­nu mies­tą – šiukš­li­ną, ša­li­gat­vių nė­ra, tik len­tos, o eže­ro van­duo – ru­das ru­das. Aš ne­tgi no­rė­jau iš čia pa­bėg­ti. Anks­čiau dak­ta­ras, ga­vęs pa­sky­ri­mą, taip leng­vai ne­ga­lė­jo pa­keis­ti mies­to, bu­vo tik dvi są­ly­gos: iš­te­kė­ti ar­ba nu­mir­ti. Bu­vo ir to­kia si­tua­ci­ja – ma­no drau­gė, ku­ri pa­ži­no­jo vyr. gy­dy­to­ją Pa­lan­go­je, ban­dė ma­ne ten „įtai­sy­ti“. Nu­vy­ku­si į Pa­lan­gą pas jį iš­gir­dau, kad ga­lė­čiau bū­ti apy­lin­kės gy­dy­to­ja, vė­liau už­si­dirb­ti bu­tui Pa­lan­go­je. Bu­vau to­kia lai­min­ga, kad iš­va­žiuo­siu. Tel­šiuo­se gy­ve­nau gau­ta­me bend­ra­bu­čio kam­ba­ry­je, su bend­ru tua­le­tu ir vo­nia. Kaip ten bu­vo bai­su…

Ka­dan­gi tu­rė­jau kur gy­ven­ti, ma­ne vyr. gy­dy­to­jas iš­brau­kė iš ei­lės bu­tui gau­ti. Ką pa­da­ry­si, vė­liau su­si­klos­tė to­kia si­tua­ci­ja, kad iš­si­kė­liau į vie­no kam­ba­rio bu­tą ir taip jau pa­si­li­kau Tel­šiuo­se.

Li­ki­mas su­dė­lio­jo ir as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą. Ma­no vy­ras bu­vo pui­kiai ži­no­mas Tel­šiuo­se „Že­mai­ti­jos ke­lių“ di­rek­to­rius Jo­nas Striau­kas. Jis bu­vo ma­no ant­ros ei­lės pusb­ro­lis. Pui­kiai at­si­me­nu – kai jis ta­po naš­lys, po kiek lai­ko man sa­ko: „Adol­fi­na, gy­ven­ki­me kar­tu“, o aš jam at­šau­nu: „Ar tu durns? Mes gi­mi­nės.“ Bet aš bu­vau vie­na… jis li­ko vie­nas… Dvie­se ge­riau gy­ven­ti. Taip ir iš­te­kė­jau už jo. Su­gy­ve­no­me ge­rai. Tu­riu sū­nų, iš vy­ro pir­mos san­tuo­kos. Tu­riu anū­kų ir proa­nū­kių, ku­riais la­bai džiau­giuo­si, o ir jie ma­ne la­bai my­li.

Da­bar Tel­šiai pa­si­kei­tė, sma­gu ma­ty­ti gra­žė­jan­čius ir su­si­tvar­kiu­sius Tel­šius. Ir kaip Die­vui ne­dė­ko­ti už to­kį gy­ve­ni­mą.

– Ar pa­siilgs­ta­te gy­dy­to­jos dar­bo? Ko­dėl bū­tent gy­dy­to­jo pro­fe­si­ja?

– Pa­siilgs­tu dar­bo. Nak­ti­mis sap­nuo­ju, kaip gy­dau. Dar vai­kys­tė­je žais­da­vau gy­dy­to­ja, gy­džiau lė­les. Gal tai pa­šau­ki­mas. Gal toks pa­vyz­dys atė­jo iš ma­mos. Ma­ma bu­vo tar­si kai­mo gy­dy­to­ja, ne­ži­nau, iš kur ji mo­kė­jo, bet pa­tar­da­vo, kaip gy­dy­tis, ko­kio­mis žo­le­lė­mis. Esu ka­ta­li­kė, klau­sau­si mi­šių ir kar­tą iš­gir­dau per „Ma­ri­jos ra­di­ją“ žo­džius apie gy­dy­to­jus: „Tai yra Aukš­čiau­sio­jo do­va­na tam as­me­niui, kad jis ga­lė­tų su­teik­ti pa­gal­bą, ka­dan­gi jis iš­ma­no tai, to­dėl yra ger­bia­mas žmo­nių.“ Ir aš dar­be vis mels­da­vau­si, prieš ei­da­ma kon­sul­tuo­ti, vis kar­to­da­vau: „Die­ve, pa­dėk man, kad aš ge­rai li­gą nu­sta­ty­čiau.“ Bet ne vi­siems ei­da­vo­si pa­dė­ti, tuo­met aš gal­vo­da­vau, kad toks to žmo­gaus li­ki­mas – jam tos do­va­nos iš ma­nęs priim­ti nė­ra duo­ta.

– Kiek ži­no­ma, esa­te la­bai ak­ty­vi. Ko­kio­mis veik­lo­mis už­sii­ma­te da­bar?

– Aš dar veik­los tu­riu… Esu Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių bend­ri­jos sky­riaus na­rė, glo­bė­ja, ap­lan­kau ir ki­tus bend­ri­jo­je li­ku­sius as­me­nis. Esu pa­sta­čiu­si daug at­mi­ni­mo ženk­lų žu­vu­siems par­ti­za­nams. Daug pa­dė­jo skulp­to­rius Os­val­das Ne­niš­kis. Is­to­ri­nės at­min­ties veik­la man la­bai svar­bi.

Mėgs­tu skai­ty­ti. Na­muo­se tu­riu daug kny­gų, gar­sių žmo­nių biog­ra­fi­jų. Pa­juo­kau­siu sa­ky­da­ma, kad esu tur­tin­ga kny­gų ir skry­bė­lių. Skry­bė­lės kaip gra­ži sti­liaus de­ta­lė li­ko iš ma­mos pri­si­mi­ni­mų.

Vyks­tu į kon­cer­tus, dva­sin­gu­mo pa­skai­tas bei dar pa­ti vai­ruo­ju. Sten­giuo­si lai­ką leis­ti ak­ty­viai.

Se­niau dai­na­vau li­go­ni­nės cho­re, nors ir ne­lai­kau sa­vęs ge­ro bal­so sa­vi­nin­ke. Da­ly­va­vo­me dvie­jo­se Lie­tu­vos dai­nų šven­tė­se. La­bai pa­ti­ko. Vi­sa­da gal­vo­jau: dėl liau­dies dai­nų Lie­tu­va gy­va!

O da­bar dai­nuo­ju cho­re „Trem­ties ai­dai“. Su šiuo cho­ru šie­met pa­te­ko­me į Lie­tu­vos dai­nų šven­tę ir da­ly­vau­si­me jau 100-ojo­je, ju­bi­lie­ji­nė­je, Dai­nų šven­tė­je.

– Kuo Jums ar­ti­ma Lie­tu­vos dai­nų šven­tė?

– Ma­no tė­tis vi­sa­da kal­bė­da­vo apie kom­po­zi­to­rių Juo­zą Gu­da­vi­čių, ku­ris dai­nuo­da­vo Skliaus­čių cho­re. Taip ir su­si­do­mė­jau, ko­kia ta is­to­ri­ja, kad ma­no tė­vas da­ly­va­vo pir­mo­jo­je Lie­tu­vos dai­nų šven­tė­je Kau­ne. Tė­vas bu­vo ūki­nin­kas, dar bū­da­mas jau­nas vai­kė­zas, 17 me­tų, už­sta­tė 3 hek­ta­rus že­mės, nu­si­pir­ko kos­tiu­mą, bro­liai jau­nes­ni nu­ve­žė į Jur­bar­ką, į gar­lai­vį ir tė­tis plau­kė pu­sant­ros die­nos į Kau­ną, kur vy­ko Dai­nų šven­tė. At­si­me­nu, kaip tė­tis pa­sa­ko­da­vo apie Vy­dū­ną, su ku­riuo, pa­si­ro­do, su­si­pa­ži­no Dai­nų šven­tė­je. Pa­sa­ko­jo, kaip Vy­dū­nas iš ki­še­nės iš­si­trau­kęs val­gy­da­vo laz­dy­nų rie­šu­tus, mat bu­vo ve­ge­ta­ras ir il­gai gy­ve­no. To­dėl ir gi­mė to­kia fra­zė: „Ma­no tė­vas bu­vo pir­mo­jo­je Lie­tu­vos dai­nų šven­tė­je Kau­ne, o aš no­riu da­ly­vau­ti šim­to­jo­je.“ To­kia šven­tė svar­bi ne tik man, bet, ma­nau, ir vi­sai Lie­tu­vai.