Ambicinga, patriotiška, veikli, dirbusi iš pašaukimo gydytoja Adolfina Apolonija Striaukienė savo profesijai paskyrė net 50 metų. Šiandien ji juokauja, kad pačiai iki šimto betrūksta tik 15 metų. Gydytoja puikiai pažinojo Dalią Grinkevičiūtę, įamžinusią tremtinių prisiminimus, pati yra nusipelniusi istorinėmis veiklomis, teigianti, kad reikia viską gyvenime daryti su gerumu, ir garsinanti Lietuvos dainų šventės atminimą mūsų krašte.
Atviras ir nuoširdus pokalbis su Adolfina Apolonija Striaukiene apie vaikystės prisiminimus, nelengvą gydytojos kelią, gyvenimą Telšiuose ir prasmingą dabartinę veiklą.
Meida GAIŽAUSKAITĖ
– Papasakokite apie savo vaikystę, jaunystę.
– Gimiau 1939 m. birželio 7 d. dabartiniame Jurbarko rajone, Eržvilko seniūnijoje, Kartupių kaime. Su Jurbarku turėjome mažai ką bendro, nes gyvenome arčiau Raseinių, todėl aš esu žemaitė dūnininkė. Augau ūkininkų ir didelių patriotų šeimoje.
1959 m. baigiau Eržvilko vidurinę mokyklą. Nors užaugau paprastoje kaimo šeimoje, kur tėvelis buvo veterinaras, o mama tarsi viso kaimo daktarė, advokatė, šeimininkių šeimininkė, aš nuo mažens svajojau tapti gydytoja. Dėl ne pačių geriausių pažymių į universitetą neįstojau. Tuo metu nebuvo literatūros, vienintelė knyga, kurią perskaičiau dar besimokydama vidurinėje mokykloje, – „Raitelis be galvos“. Viskas, ko mokykloje išmokdavome, buvo tai, ką papasakodavo mokytojai.
Į universitetą neįstojusi pradėjau mokytis Kauno medicinos mokykloje, Akušerijos skyriuje. Pasigirsiu, baigiau Medicinos mokyklą su raudonu diplomu. Dėl to galėjau pasilikti dirbti Kauno klinikose, bet aš norėjau grįžti arčiau gimtųjų namų. Tada pasirinkimui dirbti arčiausiai buvo tik Šilalė, tuo metu vadinama 16-a Respublika. Ten nuvykusi prisistačiau vyr. gydytojui. Jis man pasakė, jog gretimame kaime – Teneniuose nėra felčerės-akušerės, todėl teks važiuoti tenai. Puikiai atsimenu – mane 35 km vežė su arkliais, per purvą didžiausią, kuriame ir arkliai klimpo. Paleido tokioje dauboje, nes pats Tenenių kaimelis buvo dauboje. Pristatė mane į medicinos punktą, kuriame dirbau 4 mėnesius. Tenai buvau „didelė daktarė“, visi daktariuke vadindavo. Tais metais (1963 m.) greitoji ten neprivažiuodavo, kadangi buvo itin šlapias pavasaris. Atsimenu, moterys kraujuodavo, vaikai labai sirgdavo, seneliai dusdavo, o aš buvau ta – ant dviračio, kai pradžiūvo, arba tekina į pagalbą. Dirbau su atsidavimu.
Puikiai prisimenu, jog vieną dieną atėjo pas mane žmogus iš pašto ir tarė: „Jums skambino vyr. gydytojas iš Šilalės.“ Tuo metu telefonų neturėjome, toks susisiekimas buvo tik per paštą. Kadangi buvo liepos mėnuo, sėdau ant dviračio ir nuvažiavau į Kvėdarną paklausti, ko iš manęs reikia. Ten gavau žinią, jog mane perkelia į Laukuvos ligoninę dirbti akušere. Tiek džiaugiausi, tiek laimės buvo – akušerės pareigos! Na ir ką, kaip aš sakau: „Viskas žmogui yra nuo Dievo duota.“ Nuvykusi susipažinau su gydytoja Dalia Grinkevičiūte. Tai gydytoja, kuri būdama 14 metų buvo ištremta prie Laptevų jūros, kuri rūpinosi tremtiniais, užrašinėjo jų prisiminimus. Jos knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – vienas reikšmingiausių ir žymiausių kūrinių apie tremtį. Aš tą knygą mintinai moku…
D. Grinkevičiūtė manimi labai tikėjo ir leido man dirbti savarankiškai. Nors tuo metu griežtai ligoninę tikrindavo komisijos iš Klaipėdos, aš sau ramiai ir sėkmingai priimdavau gimdymus. Tikrai džiaugiuosi, kad man gyvenime buvo suteikta tokia galimybė – priimti ir sunkius dalykus. Esu išgelbėjusi moterį: daktarė tuo metu atostogavo, aš buvau viena, o man atvežė greitoji gimdyvę, kurios nėštumas buvo sudėtingas, vandenys nubėgę. Aš šaukiau: „Kodėl man į kaimą iš Šilalės atsiuntėte tokią gimdyvę, jūs daktarus turite, o aš viena?!“ Man atsakė: „Daktarai nebudi ligoninėje, o mūsų diplomai vienodi.“ Pagalvojau, kažin ar tu turi raudoną diplomą. Juokauju ir giriuosi. Bet viskas baigėsi laimingai.
Man buvo garbė bendrauti su gydytoja D. Grinkevičiūte. Mes labai gerai sutardavome, pasikalbėdavome, jinai mane veždavosi prie ežero. Kartą prie ežero aš jai pasakiau, kad noriu būti gydytoja. Ji manęs paklausė: „Ar perplauktum ežerą dėl savo šitos svajonės?“ Atsakiau jai, kad nelabai moku plaukti, bet pabandyčiau, o jinai tarė: „Bandyk.“ Ir, pasirodo, jau prieš dvejus metus buvo parašyta jos papildoma charakteristika apie mane priėmimo komisijai. Tą originalą aš turiu ir žadu jį atiduoti į Laukuvos muziejų.
Praėjo ne vieneri metai. Galvodavau, kokie dar man vėl mokslai, mokytis ir fizikos, ir chemijos. Darbe vis skaitydavau, mokydavausi… Atsimenu – ateina nėščia moteris ir klausia, ko mokausi. Sakau, kad nesuprantu fizikos, o jinai: „O mano vyras fizikas ir jums gali padėti!“ Tai jis man ir išaiškino, kas yra ta kintamoji srovė… Aš įstojau, baigiau Medicinos universitetą 1970 m. Baigiau gerais pažymiais, ėjau į skirstymo komisiją ir nežinojau, kur man važiuoti dirbti. Kadangi mano kambario draugė, kuri jau buvo baigusi mokslus, buvo klaipėdietė, jinai man sako: „Važiuok į Telšius, juose yra geležinkelis, o tu galėsi nuvažiuoti į pajūrį pas mano mamą.“ Taip pirmąkart pamačiau jūrą. Toks likimas: taip aš atsidūriau Telšiuose ir juose esu jau 54 metai. Čia buvau gydytoja gastroenterologė-infektologė, turėjau dvi licencijas.
– Kaip susiklostė Jūsų gyvenimas Telšiuose?
– Pirmąkart atvykus į Telšius man čia nepatiko. Atsimenu miestą – šiukšliną, šaligatvių nėra, tik lentos, o ežero vanduo – rudas rudas. Aš netgi norėjau iš čia pabėgti. Anksčiau daktaras, gavęs paskyrimą, taip lengvai negalėjo pakeisti miesto, buvo tik dvi sąlygos: ištekėti arba numirti. Buvo ir tokia situacija – mano draugė, kuri pažinojo vyr. gydytoją Palangoje, bandė mane ten „įtaisyti“. Nuvykusi į Palangą pas jį išgirdau, kad galėčiau būti apylinkės gydytoja, vėliau užsidirbti butui Palangoje. Buvau tokia laiminga, kad išvažiuosiu. Telšiuose gyvenau gautame bendrabučio kambaryje, su bendru tualetu ir vonia. Kaip ten buvo baisu…
Kadangi turėjau kur gyventi, mane vyr. gydytojas išbraukė iš eilės butui gauti. Ką padarysi, vėliau susiklostė tokia situacija, kad išsikėliau į vieno kambario butą ir taip jau pasilikau Telšiuose.
Likimas sudėliojo ir asmeninį gyvenimą. Mano vyras buvo puikiai žinomas Telšiuose „Žemaitijos kelių“ direktorius Jonas Striaukas. Jis buvo mano antros eilės pusbrolis. Puikiai atsimenu – kai jis tapo našlys, po kiek laiko man sako: „Adolfina, gyvenkime kartu“, o aš jam atšaunu: „Ar tu durns? Mes giminės.“ Bet aš buvau viena… jis liko vienas… Dviese geriau gyventi. Taip ir ištekėjau už jo. Sugyvenome gerai. Turiu sūnų, iš vyro pirmos santuokos. Turiu anūkų ir proanūkių, kuriais labai džiaugiuosi, o ir jie mane labai myli.
Dabar Telšiai pasikeitė, smagu matyti gražėjančius ir susitvarkiusius Telšius. Ir kaip Dievui nedėkoti už tokį gyvenimą.
– Ar pasiilgstate gydytojos darbo? Kodėl būtent gydytojo profesija?
– Pasiilgstu darbo. Naktimis sapnuoju, kaip gydau. Dar vaikystėje žaisdavau gydytoja, gydžiau lėles. Gal tai pašaukimas. Gal toks pavyzdys atėjo iš mamos. Mama buvo tarsi kaimo gydytoja, nežinau, iš kur ji mokėjo, bet patardavo, kaip gydytis, kokiomis žolelėmis. Esu katalikė, klausausi mišių ir kartą išgirdau per „Marijos radiją“ žodžius apie gydytojus: „Tai yra Aukščiausiojo dovana tam asmeniui, kad jis galėtų suteikti pagalbą, kadangi jis išmano tai, todėl yra gerbiamas žmonių.“ Ir aš darbe vis melsdavausi, prieš eidama konsultuoti, vis kartodavau: „Dieve, padėk man, kad aš gerai ligą nustatyčiau.“ Bet ne visiems eidavosi padėti, tuomet aš galvodavau, kad toks to žmogaus likimas – jam tos dovanos iš manęs priimti nėra duota.
– Kiek žinoma, esate labai aktyvi. Kokiomis veiklomis užsiimate dabar?
– Aš dar veiklos turiu… Esu Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos skyriaus narė, globėja, aplankau ir kitus bendrijoje likusius asmenis. Esu pastačiusi daug atminimo ženklų žuvusiems partizanams. Daug padėjo skulptorius Osvaldas Neniškis. Istorinės atminties veikla man labai svarbi.
Mėgstu skaityti. Namuose turiu daug knygų, garsių žmonių biografijų. Pajuokausiu sakydama, kad esu turtinga knygų ir skrybėlių. Skrybėlės kaip graži stiliaus detalė liko iš mamos prisiminimų.
Vykstu į koncertus, dvasingumo paskaitas bei dar pati vairuoju. Stengiuosi laiką leisti aktyviai.
Seniau dainavau ligoninės chore, nors ir nelaikau savęs gero balso savininke. Dalyvavome dviejose Lietuvos dainų šventėse. Labai patiko. Visada galvojau: dėl liaudies dainų Lietuva gyva!
O dabar dainuoju chore „Tremties aidai“. Su šiuo choru šiemet patekome į Lietuvos dainų šventę ir dalyvausime jau 100-ojoje, jubiliejinėje, Dainų šventėje.
– Kuo Jums artima Lietuvos dainų šventė?
– Mano tėtis visada kalbėdavo apie kompozitorių Juozą Gudavičių, kuris dainuodavo Skliausčių chore. Taip ir susidomėjau, kokia ta istorija, kad mano tėvas dalyvavo pirmojoje Lietuvos dainų šventėje Kaune. Tėvas buvo ūkininkas, dar būdamas jaunas vaikėzas, 17 metų, užstatė 3 hektarus žemės, nusipirko kostiumą, broliai jaunesni nuvežė į Jurbarką, į garlaivį ir tėtis plaukė pusantros dienos į Kauną, kur vyko Dainų šventė. Atsimenu, kaip tėtis pasakodavo apie Vydūną, su kuriuo, pasirodo, susipažino Dainų šventėje. Pasakojo, kaip Vydūnas iš kišenės išsitraukęs valgydavo lazdynų riešutus, mat buvo vegetaras ir ilgai gyveno. Todėl ir gimė tokia frazė: „Mano tėvas buvo pirmojoje Lietuvos dainų šventėje Kaune, o aš noriu dalyvauti šimtojoje.“ Tokia šventė svarbi ne tik man, bet, manau, ir visai Lietuvai.