Ar ga­li­me iš­veng­ti trau­mų?

Daž­niau­siai trau­mas pa­ti­ria vai­kai ir vy­res­nio am­žiaus žmo­nės. Vai­kai – šil­tuo­ju me­tų lai­ku, vy­res­nie­ji – šal­tuo­ju, kai sli­du.

Kaip iš­veng­ti vai­kų trau­mų ir tin­ka­mai pa­si­rū­pin­ti trau­mą pa­ty­ru­siu vai­ku, pa­sa­ko­ja Vil­niaus uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės (VUL) San­ta­ros kli­ni­kų Vai­kų sku­bios me­di­ci­nos, in­ten­sy­vio­sios te­ra­pi­jos ir anes­te­zio­lo­gi­jos cent­ro Vai­kų priė­mi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­riaus ve­dė­ja Ing­ri­da Sa­pa­go­vai­tė.

Ko­dėl fi­zi­nis ak­ty­vu­mas yra bū­ti­nas vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms, kal­ba VUL San­ta­ros kli­ni­kų Rea­bi­li­ta­ci­jos, fi­zi­nės ir spor­to me­di­ci­nos cent­ro 1-ojo sta­cio­na­ri­nės rea­bi­li­ta­ci­jos sky­riaus ve­dė­ja Jū­ra­tė Ke­sie­nė.

Pag­rin­di­niai trau­mų su­kė­lė­jai – pa­spir­tu­kai

Pa­sak I. Sa­pa­go­vai­tės, trau­mų pi­kas pra­si­de­da pa­va­sa­rį ir tę­sia­si iki spa­lio pa­bai­gos, pri­klau­so­mai nuo to, kiek trun­ka šil­tų orų me­tas. Pag­rin­di­nės vai­kų trau­mų prie­žas­tys – dvi­ra­čiai, rie­du­čiai, ried­len­tės, pa­spir­tu­kai, ba­tu­tai, tre­ni­ruo­tės ar pa­vie­niai žai­di­mai.

„Elekt­ri­niai ir pa­pras­ti pa­spir­tu­kai, dvi­ra­čiai – daž­niau­si va­sa­ros trau­mų su­kė­lė­jai. Va­žia­vu­siems ne­di­de­liu grei­čiu ir nu­griu­vu­siems daž­niau­siai vis­kas bai­gia­si su­mu­ši­mais, dau­gy­bi­niais, gi­liais odos nu­broz­di­ni­mais, kar­tais žaiz­do­mis ar ran­kų kau­lų lū­žiais. Jei va­žiuo­ja­ma grei­tai, le­kia­ma nuo kal­no ar su­si­du­ria­ma su ki­tu trans­por­tu ar eis­mo da­ly­viu, trau­mos bū­na rim­tes­nės – ran­kų ir ko­jų kau­lų lū­žiai bei sun­kios gal­vos trau­mos, są­mo­nės ne­te­ki­mas“, – kal­bė­jo spe­cia­lis­tė.

Jos tei­gi­mu, no­rin­tie­ji ap­si­sau­go­ti tu­rė­tų dė­vė­ti šal­mus, ran­kų ir ko­jų ap­sau­gas. Tai­syk­lių ne­pai­sy­mas vai­kams daž­nai bai­gia­si priė­mi­mo sky­riu­je: „Pri­va­lu ži­no­ti, nuo ko­kio am­žiaus, kur, kaip ir ko­kiu grei­čiu ga­li­ma va­žiuo­ti elekt­ri­niu pa­spir­tu­ku ar ki­ta prie­mo­ne. Itin svar­bus ir tė­vų vaid­muo – jie tu­rė­tų nuo­la­tos vai­kui pri­min­ti, kaip de­ra elg­tis gat­vė­je.“

Ne­lai­mei už­ten­ka vos ke­lių se­kun­džių

Va­sa­rą di­de­lę ri­zi­ką ke­lia neat­sar­gus el­ge­sys lau­ža­vie­tė­se, keps­ni­nių lie­ti­mas ir mau­dy­ma­sis.

„Ne­leis­ki­te vai­kams laks­ty­ti po „at­vė­su­sios“ lau­ža­vie­tės pe­le­nus, nes ža­ri­jos la­bai il­gai ru­se­na ir pa­vir­šius ga­li at­ro­dy­ti jau už­ge­sęs, bet iš tik­rų­jų vi­du­je jos vis dar karš­tos. Be to, reik­tų itin at­sar­giai elg­tis su karš­to­mis keps­ni­nė­mis, šaš­ly­kų ieš­mais, de­giuo­ju skys­čiu, nes ga­li­ma nu­si­de­gin­ti plaš­ta­kas. Vai­kų oda yra plo­nes­nė ir jaut­res­nė, to­dėl nu­de­gi­mui pa­kan­ka vos ke­lių se­kun­džių. Pa­dų ir plaš­ta­kų nu­de­gi­mas yra la­bai skaus­min­gas, il­gai gy­ja. Daž­nai lie­ka ne tik ran­dų, bet ir dau­gy­bė pro­ble­mų atei­ty­je“, – sa­kė I. Sa­pa­go­vai­tė.
Taip pat ji at­krei­pė dė­me­sį į šo­ki­nė­ji­mus į van­de­nį, mau­dy­mą­si ne­ži­no­mo­se vie­to­se: „Daž­nai nu­trau­kia­mos ar pa­žei­džia­mos saus­gys­lės, lūž­ta stu­bu­ras, per­du­ria­mos ko­jos ant dug­no esan­čių ša­kų, stik­lų ar gelž­ga­lių. To­se vie­to­se, kur yra sun­kiai priei­na­mas kran­tas, ne­pa­ruoš­ta poil­sia­vie­tė, yra di­džiu­lė ri­zi­ka la­bai sun­kiai su­si­ža­lo­ti.“

Pir­mi veiks­mai nu­ti­kus ne­lai­mei

Įvy­kus leng­vai ar sun­kiai trau­mai, bū­ti­na lai­ky­tis ke­lių pa­grin­di­nių prin­ci­pų tei­kiant pa­gal­bą.

Vi­sų pir­ma vai­kui rei­kia duo­ti vais­tų nuo skaus­mo – ibup­ro­fe­no ar pa­ra­ce­ta­mo­lio.

Tuo­met įpjau­tą, nu­de­gu­sią, su­muš­tą, su­lau­žy­tą ar ki­taip su­ža­lo­tą vie­tą rei­kia šal­dy­ti – taip su­ma­ži­na­mas krau­ja­vi­mas, skaus­mas, ti­ni­mas.

Vi­sų tre­čia vi­soms trau­moms, iš­sky­rus nu­de­gi­mą, tin­ka imo­bi­li­za­ci­ja. „Jei­gu yra pa­žeis­ta ga­lū­nė ir aiš­kiai ma­to­te, kad ji de­for­muo­ta, pa­vyz­džiui, nu­si­su­ku­si į ki­tą pu­sę, pa­ta­ria­ma ją pa­lik­ti to­je pa­dė­ty­je. Jei yra ga­li­my­bė, rei­kė­tų vai­ką pa­gul­dy­ti ant kie­to ho­ri­zon­ta­laus pa­vir­šiaus ar ki­taip imo­bi­li­zuo­ti ir ne­ju­di­nant lauk­ti grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos ar pa­tiems vež­ti į me­di­ci­nos įstai­gą“, – pa­ta­rė spe­cia­lis­tė.

Rim­tes­nių trau­mų at­ve­jais, pa­vyz­džiui, nu­ti­kus au­to­mo­bi­lio ava­ri­jai, iš­kri­tus iš aukš­to me­džio ir gu­lint be są­mo­nės ar ne­ga­lint at­si­kel­ti, vai­ko ne­ga­li­ma ju­din­ti. „Ga­li­mi sun­kūs su­ža­lo­ji­mai, to­dėl kvies­ki­te grei­tą­ją me­di­ci­nos pa­gal­bą ir ap­klo­ki­te vai­ką, kad jis ne­su­šal­tų. Sten­ki­tės ne­ju­din­ti jo kak­lo ir nu­ga­ros“, – pa­brė­žė I. Sa­pa­go­vai­tė.

Jei nu­ti­kus trau­mai var­gi­na stip­rus, po vais­tų ne­praei­nan­tis skaus­mas, be­si­tę­sian­tis ne­sus­tab­do­mas krau­ja­vi­mas, jei yra ga­lū­nės de­for­ma­ci­ja, są­mo­nės ne­te­ki­mas, aler­gi­nė reak­ci­ja, sken­di­mas, di­de­lės ener­gi­jos trau­ma, nu­de­gi­mas ar elekt­ros trau­ma, ne­dels­da­mi kreip­ki­tės pa­gal­bos.

Vy­res­nių žmo­nių trau­mos – sun­kes­nės

Anot J. Ke­sie­nės, vy­res­nio am­žiaus as­me­nys dėl lė­ti­nių li­gų, re­gė­ji­mo, pu­siaus­vy­ros, pa­ži­ni­mo, psi­chi­kos, jud­ru­mo su­tri­ki­mų trau­mas pa­ti­ria daž­niau ne­gu jau­nes­ni.

„Di­džio­ji da­lis trau­mų įvyks­ta dėl griu­vi­mų. Lau­ke griū­va­ma daž­nai, kai žie­mą yra sli­du ar pa­li­jus, kai yra ne­ly­gios ša­li­gat­vių ply­te­lės, ėji­mo zo­no­je yra duo­bu­čių ar kliū­čių. Na­muo­se griu­vi­mų ri­zi­ka di­des­nė vo­nio­je – kur sli­du, bet ga­li tai nu­tik­ti ir ke­lian­tis iš lo­vos, per­si­ke­liant į ve­ži­mė­lį, už­kliu­vus ko­jai už ki­li­mo, slenks­čio ar bal­dų, ypač kai pa­tal­po­se tam­su ar prie­blan­da, pa­vyz­džiui, nak­tį ei­nant į tua­le­tą“, – kal­bė­jo spe­cia­lis­tė.

Dėl os­teo­po­ro­zės ir ki­tų svei­ka­tos su­tri­ki­mų vy­res­nio am­žiaus žmo­nių trau­mos pa­pras­tai yra sun­kes­nės, po jų il­giau sveiks­ta­ma, jos daž­niau su­ke­lia mir­ti­nas komp­li­ka­ci­jas.

Kaip ap­si­sau­go­ti?

J. Ke­sie­nė pa­žy­mė­jo, kad, no­rint su­ma­žin­ti trau­mų ri­zi­ką, bū­ti­na pa­si­rū­pin­ti sau­gia ap­lin­ka: „Svar­bu ge­ras ap­švie­ti­mas, ly­gus pa­vir­šius, ku­riuo ei­na­ma, kliū­čių ne­bu­vi­mas. Esant pu­siaus­vy­ros ir ju­dė­ji­mo su­tri­ki­mams ar gal­vos svai­gi­mui, svar­bus pa­gal­bi­nių prie­mo­nių nau­do­ji­mas – laz­de­lės ar vaikš­ty­nės, tu­rėk­lai, pri­si­lai­ky­mo ran­ke­nos, vo­nios suo­liu­kas ir ki­tos prie­mo­nės.“

Pa­sak jos, griu­vi­mų ri­zi­ką su­ma­ži­na tin­ka­ma ava­ly­nė ir dra­bu­žiai, pa­vyz­džiui, že­ma­kul­nė, pla­čiu, ne­slys­tan­čiu pa­du ava­ly­nė, ne per il­gos kel­nės.

Svar­bus tin­ka­mas vais­tų var­to­ji­mas: nor­ma­laus ar­te­ri­nio krau­jos­pū­džio pa­lai­ky­mas, esant cuk­ri­niam dia­be­tui, tin­ka­ma gli­ke­mi­jos kont­ro­lė, tin­ka­mas var­to­ja­mų vais­tų re­ži­mo lai­ky­ma­sis ir jų po­vei­kio ži­no­ji­mas, pa­vyz­džiui, ser­gant Par­kin­so­no li­ga.

Taip pat ji at­krei­pė dė­me­sį į tin­ka­mą mi­ty­bą, skys­čių var­to­ji­mą ir fi­zi­nį ak­ty­vu­mą. „Fi­zi­nės or­ga­niz­mo sa­vy­bės, kar­tu ir rau­me­nų jė­ga, sens­tant nuo­lat ma­žė­ja, ir šis pro­ce­sas pa­grei­tė­ja po 50–60 me­tų, o tai daž­nai pa­di­di­na griu­vi­mo pa­vo­jų. Fi­zi­nių sa­vy­bių pa­lai­ky­mas įvai­rio­mis fi­zi­nio ak­ty­vu­mo for­mo­mis yra svar­bus ne tik griu­vi­mų pro­fi­lak­ti­kai, bet ir lai­min­gam ir sėk­min­gam se­nė­ji­mui“, – pri­dū­rė ji.

Fi­zi­nio ak­ty­vu­mo nau­da

Anot J. Ke­sie­nės, svar­biau­sia griu­vi­mo pre­ven­ci­jai yra pu­siaus­vy­ros, koor­di­na­ci­jos la­vi­ni­mas bei rau­me­nų jė­gos tre­ni­ra­vi­mas. Pra­ti­mus tiks­lin­giau­siai ga­li pa­rink­ti ki­ne­zi­te­ra­peu­tas.
„Ko­jų rau­me­nims stip­rin­ti tin­ka įvai­rūs pri­tū­pi­mai, įtūps­tai, at­si­sto­ji­mas nuo kė­dės ir at­si­sė­di­mas ant kė­dės, žings­nia­vi­mas aukš­čiau ke­liant ko­jas, kū­no svo­rio per­kė­li­mas nuo vie­nos ko­jos ant ki­tos, pra­ti­mai sė­dint bei gu­lint su gu­mo­mis ar ka­muo­liu­ku. Pu­siaus­vy­rai la­vin­ti tin­ka sie­ki­mo įvai­rio­mis kryp­ti­mis pra­ti­mai sė­dint ar sto­vint, sto­vė­ji­mas su­glau­dus ko­jas ar ko­ja prieš ko­ją, sto­vė­ji­mas ant vie­nos ko­jos, vaikš­čio­ji­mas įvai­riu grei­čiu su pa­si­su­ki­mais, kryp­ties kei­ti­mu ar ėji­mas su kliū­ti­mis“, – kal­bė­jo ji.

Tiek rau­me­nų jė­gai, tiek pu­siaus­vy­rai la­vin­ti tin­ka įvai­rūs šo­kiai, tai­či mankš­ta ir ki­ti gru­pi­niai už­siė­mi­mai, ku­riuo­se as­me­nys ne tik yra fi­ziš­kai ak­ty­vūs, bet ir bend­rau­ja, di­dė­ja jų mo­ty­va­ci­ja, pa­si­ti­kė­ji­mas, pa­ti­ria­ma po­zi­ty­vių emo­ci­jų.

Nuotr. iš free­pik.com