Tarp tradicinių Savivaldybės nominacijų laimėtojų – Gražina Žukauskienė, bendrijos „Lemtis“ narė, Savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vyresnioji specialistė.
Nominacijos „Istorinės atminties puoselėtojas“ laureatė ekspedicijose į lietuvių trėmimo vietas Rusijoje ir Kazachstane iš viso praleido beveik metus – apie 350 dienų.
Kartu su bendraminčiais mažeikiškė aplankė per 400 tremties vietovių, mūsų tautiečių kapaviečių, fiksavo tautiečių trėmimo istorijos faktus, dalijosi jais.
– Nominacijos pavadinimas „Istorinės atminties puoselėtojas“ savaime diktuoja klausimą: kaip Jūs suvokiate valstybės, bendruomenės, žmogaus istorinę atmintį? Kaip manote, kodėl ji kiekvienam iš mūsų turėtų būti svarbi?
– Ekspedicijų metu sutvarkytos tautiečių kapinės – tai žingsnis, rodantis Lietuvos piliečių sąmoningumą, meilę savo kraštiečiams. Atlikti darbai byloja, kad atmintis vis dar gyva.
Istorinę atmintį savo širdyse saugome visi. Ne kartą esame iš ekspedicijų parvežę Sibiro žemės…
Tačiau daugiausia jaudulio suteikia nuvežta tenykščių lietuvių palikuonims Lietuvos trispalvė, Tėvynės laukų nuotrauka ar rupi ruginė duona. Tokiomis aplinkybėmis viskas įgauna neapsakomą vertę.
O neįkainojami įspūdžiai, patirtys padeda neužgesinti tautiškumo dvasios. Patirdami istorinių įvykių verpetus, galime pasirinkti tinkamus sprendimus šiandienai. Tai ypač svarbu dabar, kai pasauliniai įvykiai vėl primena, kokia trapi yra Laisvė ir kokia brangi Tėvynė.
– Daugiau nei dvidešimt metų esate bendrijos „Lemtis“ narė. Ką Jums asmeniškai reiškia ši bendrija?
– Dalyvavimas asociacijos „Lemtis“ veikloje man suteikė neįkainojamos patirties. Sutikau daug įdomių žmonių su įvairiomis istorijomis, požiūriais, nuostatomis. Ši bendrystė padėjo man susidėlioti ir gal net perkainoti vertybes. Prabėgus 23 metams, sutikti bendražygiai tapo ir bendraminčiais.
Mane labai įkvėpė buvęs asociacijos „Lemtis“ pirmininkas, knygų autorius Antanas Sadeckas bei Aleksandras Rubinovas, režisierius, aktorius, turistas, paskutiniaisiais metais – asociacijos „Lemtis“ pirmininkas. Kartu su jais patyrėme nemažai išgyvenimų ir vėliau įprasminome nuveiktus darbus. Kiekvieną kartą keliaujant per taigą, mus persekiojo baimė dėl rizikos susitikti su meškomis, kitų tykančių pavojų.
Ypač gilų įspūdį paliko dokumentinių filmų kūrimas, medžiagos rinkimas, prisilietimas prie kilnių darbų, turinčių išliekamosios vertės. Dokumentika tapo mokomąja medžiaga moksleiviams.
Labiausiai apie asociacijos „Lemtis“ veiklos prioritetus suvokiau po pirmųjų ekspedicijų. Tai buvo mano patirtis ir įkvėpimas, kuris tęsėsi apie du dešimtmečius.
– Kokie ryškiausi patyrimai, įžvalgos iš ekspedicijų į lietuvių trėmimo vietas?
– Nors tai buvo gan seniai, ryškiausia ir labiausiai įsimintina buvo pirmoji ekspedicija. Juk nauja patirtis ilgam išlieka. Iki tol apie tremtinius, jų likimus žinojau tik iš istorijos vadovėlių, filmų, pažįstamų žmonių pasakojimų.
2000-ųjų rugpjūtį išvykau į Irkutsko srities Krasnojarsko kraštą ir Buriatiją. Ši ekspedicija buvo pirmoji pažintis su taiga, su tomis vietovėmis, kur ištremta Lietuvos inteligentija, ūkininkai ir šiaip darbštūs žmonės paliko didžiulį pėdsaką, statydami fabrikus, miestus, tiesdami kelius. Mainais už tai jie gavo tik medinį kryžių ir šaltą bei gūdžią taigos žemę.
Nuo tada ne vienas atostogas praleisdavau ekspedicijose. Kiekvienos ekspedicijos metu rasdavome kapų ir kapaviečių, aprašydavome, archyvuodavome. Sunkiai randamos kapinės, žinoma, liko taigos glūdumoje. Kai kurios sudegusios, nelankomos, neprižiūrimos.
– Kaip manote, ko istorija ir mes dar nežinome apie trėmimus?
– Nuo seno lietuviai statė medinius kryžius. Tremtinių statyti mediniai kryžiai nedažyti. Jie trumpaamžiai, panašūs į šalia esančius medžius. Dabar tie kryžiai yra tapę jiems svetimos taigos dalimi. Kapų tvorelės ir mažesnieji kryžiai jau nuvirtę ir supuvę arba remiasi į medžius. Tik tvirtesnieji pavieniai dar tebestovi. Kapų kauburėliai apžėlę žole ir sunkiai įžiūrimi.
Šalia didesnių gyvenviečių lietuvius laidojo bendrose kapinėse. Dažnai kapinės neaptvertos, ganosi gyvuliai ir jas naikina. Artimiesiems išvykus, lietuvių kapai sunyko, ant jų vietiniai laidoja savuosius. Dar po kokio dešimtmečio medinių lietuviškų kryžių Sibire jau nebebus.
Toks yra nedažytų medinių kryžių likimas.
Negaliu pasakyti, kiek tūkstančių kilometrų nukeliauta per dvidešimt keturias ekspedicijas, bet apie 300 kapinių ir kapaviečių surasta. Atnaujintos lentelės, užrašytos pavardės.
Visuomet, kai rasdavau naują lietuvišką kapavietę, apimdavo keistas jausmas. Tada norėdavosi vis daugiau sužinoti: iš kokio krašto, gal dar turi artimųjų Lietuvoje…
Ekspedicijose nuolat ieškodavome ten likusių gyventi lietuvių. Daugelis jau pasenę, paliegę. Bet išgirdę lietuvišką žodį bemat suklusdavo, klausinėdavo, kaip atrodo Tėvynė. Kiekvienos ekspedicijos metu nuveždavome lietuviškų suvenyrų ar Lietuvos trispalvę.
Tautiečiai kaip brangiausią dovaną su ašaromis akyse ją glausdavo prie krūtinės, nes tai jiems priminė Tėvynę. Jaunesnieji palikuonys jau lietuviškai nekalba ir menkai žino apie Lietuvą.
– Ar Jus asmeniškai – per giminę, artimuosius – palietė tremtis?
– Mano šeimos tremtis nepalietė. Iš tolimesnės giminės buvo ištremtų žmonių. Visi jie sugrįžo namo.
– Geopolitinė situacija per pastaruosius metus labai pasikeitė. Kaip šiame kontekste keičiasi „Lemties“ veikla?
– Ekspedicijų metu daug ištyrinėta, bet visko atrasti neįmanoma. Daug tiesos sunaikinta sovietiniu laikotarpiu. Tremiami buvo patys gabiausi ir darbščiausi, tai yra tie, kurie palieka ryškius pėdsakus ir pakitusioje aplinkoje. Tai, kas ten liko, yra tiesioginiai tremties liudijimai, be kurių nesuvoksime tremties esmės.
Kartais mes savomis rankomis už istorijos borto išmetame skaudžiausią ir unikaliausią mūsų istorijos tarpsnį – tautiečių gyvenimą tremtyje ir visa, ką jie ten sukūrė. Taip elgiamės, tarsi nežinotume, kad mūsų tautos istorijoje atsiradusios tuštumos neturėsime kuo užpildyti, kad į ją plūstelės tai, kas netikra ir suklastota.
Rusija niekada nebuvo atvira, niekada nebuvo pasiruošusi atsakyti už Lietuvai padarytą žalą. Todėl ekspedicijų metu ne visuomet visus kapus buvo galima tvarkyti viešai.
Iki šiol tai, kas surinkta Rusijos didžiuliuose archyvuose, – neviešinama. Ieškant kapinių ir tvarkant jas, padėdavo Sibire gyvenantys lietuvių palikuonys. Nuo 2017 metų Rusija bendrijos „Lemtis“ nariams vizų nebeišduoda. Telieka pasikliauti tenykščių žmonių gera valia ir sąmoningumu, tikėtis, kad jie nenaikins istorijos, kad ją perduos savo vaikams ir vaikaičiams.
Kalbėjosi Birutė JANUITYTĖ
Gintauto ALEKNOS nuotr.
Loading ...
