Greičiausiai daugelis pasvajojame nors kelioms valandoms nusikelti į praeitį ir pamatyti anuometinį gyvenimą savo akimis. Jau penktus metus tokią galimybę dovanoja Žemaičių dailės muziejus organizuodamas gyvosios istorijos festivalį „Gīva Gondinga“. Tad nieko keisto, kad atėjus liepai į vieną gražiausių Plungės rajono vietų – ant Gandingos piliakalnio – susirenka tie, kurie nori pažinti savo krašto etninę kultūrą. Praėjusį šeštadienį istorijos entuziastų neišgąsdino net prakiuręs dangus.
Jolanta Vasiliauskienė
Festivalis „Gīva Gondinga“ visada yra įdomus ir įtraukiantis. Veiksmo netrūko ir šįkart. Prieš penkerius metus vykęs pirmasis festivalis pradėtas pažintiniu žygiu per Varkalių ir Gandingos piliakalnius, tad ir šiemet buvo tęsiama ši tradicija. Tiesa, šiais metais žygeiviams pasisekė, nes anksčiau teko bristi per Babrungą. Kojų šlapti nereikėjo, visi galėjo išbandyti Gandingos ir Varkalių piliakalnius sujungusį tiltelį per Babrungo upę. Beje, įdomu tai, jog tiltas tarp šių piliakalnių kažkada buvęs, tik bene 1985 metais ledonešis jį nunešęs…
Senaisiais piliakalnių takais žygeivius vedė kraštotyrininkė, bibliotekininkė Lina Macijauskienė. Pasak jos, Gandinga – viena seniausių, didingiausių, gražiausių gyvenviečių Lietuvoje. Žmonės čia gyveno nuo akmens amžiaus, ką įrodo aptinkami akmeniniai kirvukai.
Gandingos archeologinį kompleksą sudaro 5 piliakalniai, 2 kapinynai, alkakalnis ir senoji gyvenvietė. Baltų gentys čia buvo įsikūrusios V–VI a. prieš Kristų. Tą byloja 1962 m. per kasinėjimus rastas įmovinis žalvarinis kirvukas. Gentys užsiėmė žemdirbyste, mokėjo apdirbti odą.
Manoma, kad kuršių gyvenvietė Gandingoje buvo maždaug nuo VI iki XIV amžiaus. XIII–XIV a. čia vyko didelės kovos su kryžiuočiais. Prieš juos susivieniję kuršiai ir žemaičiai įnirtingai kovojo. Tai rodo rasti įvairūs skydai, šalmai, ietigaliai…
Kiekvieno festivalio „Gīva Gondinga“ dalyvis – kuršių genties istorijos, kultūros ir karybos rekonstrukcijos klubas „Pilsots“. Klubo nariai susirinkusiesiems pasakojo, kaip ir kuo gyveno kuršių gentys, kokie amatai vyravo akmens amžiuje. Tradiciškai „Pilsots“ visą dieną organizavo istorinę stovyklą, kurioje buvo galima ne tik apžiūrėti karybos, amatų ir buities ekspoziciją, bet ir patiems pajausti šarvų sunkumą, peilio aštrumą, kalavijo stiprumą. Ko gero, vyriškosios lyties atstovų labiausiai laukiama festivalio dalis – parodomoji kova su istoriniais ginklais.
Į festivalį užsukusios moterys taip pat neliko nuskriaustos – tekstilės dirbtuvėse jų laukė audėja Birutė Račkauskienė, istorinių kostiumų siuvėja Irma Šakalytė-Šimkienė ir pagrindinė renginio sumanytoja, labai istorijos rekonstrukcija besidominti tekstilės amato – audimo – meistrė, Žemaičių dailės muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Ingrida Šilgalytė.
Kad tradicijos būtų tęsiamos iš kartos į kartą, į tokius festivalius būtina vestis ir savo mažuosius. Ne veltui sakoma, kad vaikai pasaulį pažįsta per žaidimus. O kodėl per juos nepažinus savo krašto istorijos? Taigi ir jauniesiems festivalio dalyviams organizatoriai surengė vaikų kiemelį, kur jų laukė senoviniai žaidimai ir edukacijos.
Neapsieita festivalyje ir be mistikos. Smalsuolius traukė aludario Artūro Masiliausko kuriamas „stebuklas“ – mistinis („akmeninis“) alus. Kodėl „akmeninis“? Turbūt dėl to, jog daromas sena milinimo akmenimis technika. Įkaitintais akmenimis karamelizuojamas ir skrudinamas salyklas. Pats gėrimas – lengvu laužo dūmu kvepiantis. Pats tas nusikelti į praeitį, kai ant Gandingos piliakalnio degė laužai.
Na, o patys drąsiausi galėjo pasivaržyti šaudydami iš lanko, mėtydami akstis – ietis su akmeniniu, kauliniu ar metaliniu antgaliu. Lankininkų konkursą organizavo asociacija „Fenikso plunksna“.
Žinoma, akis viliojo įvairiausi amatininkų pagaminti keraminiai ar moliniai indai, mediniai šaukštai, vaikų džiaugsmui – žaislai. O nosį kuteno Prūsalių kaimo bendruomenės verdamas šiupinys.
Tad lietaus neišsigandę ir šeštadienį praleidę ant Gandingos piliakalnio tikrai nesigailėjo. Ir ne veltui Žemaičių dailės muziejus akcentuoja, kad jų rengiamo gyvosios istorijos festivalio tikslas – gyvai pristatyti etninę mūsų krašto istoriją (VIII a. pab.–XI a. pab.), teikiamas dėmesys seniesiems amatams, muzikai ir kultūrai. Sumanymas virto tradicija, į piliakalnį kaip gamtos paveldo objektą sutraukiančia šimtus žmonių iš Lietuvos ir užsienio.