Gim­na­zis­tė Vil­tė Jo­ciu­tė: „Esu dau­giau nei pa­žy­mių vi­dur­kis“

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Ko­mu­ni­ka­ci­jos fa­kul­te­te vy­ko vie­šo­sios kal­bos kon­kur­so „Ko­mu­ni­kuok: šauks­mi­nin­ko (iš)šū­kis“ fi­na­las, ku­ria­me ga­biau­si moks­lei­viai iš vi­sos Lie­tu­vos sie­kė „2025 me­tų šauks­mi­nin­ko“ ti­tu­lo.

„2025 me­tų šauks­mi­nin­ke“ ta­po Tel­šių Že­mai­tės gim­na­zi­jos mo­ki­nė Vil­tė Jo­ciu­tė, sa­kiu­si kal­bą te­ma „Kiek esu ver­tin­gas?“. Gim­na­zis­tę ko­mi­si­ja gy­rė už iš­kel­tą ypač ak­tua­lią pro­ble­mą – ar pa­žy­mys mo­kyk­lo­je yra svar­bes­nis už žmo­gų?

Taip pat Vil­tė šiais me­tais per Ko­vo 11-osios mi­nė­ji­mą Tel­šiuo­se bu­vo ap­do­va­no­ta kaip vie­na iš pi­lie­tiš­kiau­sių ra­jo­no mo­ki­nių.

Apie pi­lie­tiš­ku­mo svar­bą, po­mė­gius, šian­die­nos ak­tua­li­jas kal­bi­na­me gim­na­zis­tę V. Jo­ciu­tę.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Trum­pai pri­si­sta­ty­ki­te.

– Mo­kau­si Že­mai­tės gim­na­zi­jo­je. Man 16 me­tų. Ma­no po­mė­gių są­ra­šas nie­ka­da ne­si­bai­gia. Sa­ve lai­kau me­ni­nin­ke, nes esu ku­rian­tis žmo­gus. Kū­ry­ba ma­ny­je gy­va vi­so­mis for­mo­mis: ta­py­ba, mu­zi­ka, ga­mi­ni­mu, pie­ši­mu, ra­šy­mu, nė­ri­mu, di­zai­nu, skai­ty­mu, pa­čiais įvai­riau­siais rank­dar­biais ir net sva­jo­ji­mu.

Ta­čiau pa­sau­lį taip pat ste­biu per moks­li­nin­ko aki­nius. Do­miuo­si bio­lo­gi­ja ir che­mi­ja, ku­rios lei­džia man su­pras­ti, kaip vis­kas su­si­ję, o me­nas – tai ma­no bū­das iš­reikš­ti tai, ką jau­čiu ir at­ran­du.

– Ko­dėl Jums svar­bus pi­lie­tiš­ku­mas? Kaip jį puo­se­lė­ja­te?

– Pi­lie­tiš­ku­mą puo­se­lė­ju per sa­vo ak­ty­vią veik­lą – da­ly­vau­da­ma įvai­rio­se or­ga­ni­za­ci­jo­se, sa­va­no­riau­da­ma, or­ga­ni­zuo­da­ma ren­gi­nius ir pri­si­dė­da­ma prie bend­ruo­me­ni­nių ini­cia­ty­vų. Man svar­bu bū­ti ne tik ste­bė­to­ja, bet ir veik­ti, to­dėl įsi­trau­kiu į mo­kyk­los, mies­to ir net na­cio­na­li­nes ini­cia­ty­vas. Sa­va­no­rys­tė yra vie­na stip­riau­sių ma­no pi­lie­tiš­ku­mo raiš­kų.

Dirb­da­ma su vai­kais, jau­ni­mu ar bend­ruo­me­nės na­riais jau­čiu, kad ga­liu da­ry­ti po­ky­tį. Tai lei­džia man ne tik pa­dė­ti, bet ir aug­ti kaip at­sa­kin­gai, są­mo­nin­gai pi­lie­tei.

Man pi­lie­tiš­ku­mas yra dau­giau nei vien žo­dis. Tai veik­la, ini­cia­ty­vos ir nuo­šir­dus no­ras keis­ti ap­lin­ką, ku­rio­je gy­ve­nu. Tai nė­ra tik tei­sės ir pa­rei­gos, bet ir kas­die­niai veiks­mai, įsi­pa­rei­go­ji­mai, ku­rie for­muo­ja mus kaip vi­suo­me­nės da­lį.

– Ką ma­no­te apie šian­die­ni­nį jau­ni­mą? Ar jis yra pi­lie­tiš­kas?

– Ma­nau, kad jau­ni­mas šian­dien yra pi­lie­tiš­kas. Vien ma­no ap­lin­ko­je daug bend­raam­žių ro­do ini­cia­ty­vą ir kū­ry­bin­gu­mą spren­džiant so­cia­li­nes pro­ble­mas, ak­ty­viai da­ly­vau­ja so­cia­li­nė­se ini­cia­ty­vo­se, sa­va­no­rys­tė­je bei nau­do­ja­si so­cia­li­niais tink­lais, kad skleis­tų sa­vo nuo­mo­nę.

Ma­nau, jog šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos lei­džia jau­niems žmo­nėms grei­tai rea­guo­ti į ak­tua­li­jas, o tai su­tei­kia jiems ga­li­my­bę bū­ti ak­ty­viais pi­lie­čiais.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie kon­kur­są „Ko­mu­ni­kuok: šauks­mi­nin­ko (iš)šū­kis“.

– Tai Vil­niaus uni­ver­si­te­to Ko­mu­ni­ka­ci­jos fa­kul­te­to or­ga­ni­zuo­ja­mas vie­šo­sios kal­bos kon­kur­sas, skir­tas Lie­tu­vos I–IV gim­na­zi­jos kla­sių moks­lei­viams.

Jo tiks­las – ska­tin­ti jau­ni­mo ak­ty­vų įsi­trau­ki­mą į vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mą, su­teik­ti ga­li­my­bę lais­vai iš­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę ak­tua­lio­mis te­mo­mis ir ug­dy­ti ko­mu­ni­ka­ci­nius ge­bė­ji­mus, to­kius kaip kri­ti­nis mąs­ty­mas ir to­le­ran­tiš­ka kal­bė­ji­mo kul­tū­ra.

– Kaip nu­spren­dė­te da­ly­vau­ti kon­kur­se?

– Man šis kon­kur­sas bu­vo ne tik ga­li­my­bė la­vin­ti kal­bė­ji­mo įgū­džius. Kai ma­no lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja pa­siū­lė da­ly­vau­ti, iš kar­to su­ti­kau, nes vi­suo­met no­riu pa­tik­rin­ti sa­vo jė­gas įvai­riuo­se kon­kur­suo­se ir olim­pia­do­se. Ta­čiau kai ban­džiau su­gal­vo­ti te­mą, su­pra­tau, jog ne­be­tu­riu ko įdo­maus pa­pa­sa­ko­ti. Ma­no vi­sas gy­ve­ni­mas bu­vo pra­dė­jęs su­ktis ap­link mo­kyk­lą, o tiks­liau – pa­žy­mius. Ku­rį lai­ką jau­čiau­si pra­ra­du­si sa­vo vi­di­nę ki­birkš­tė­lę – ta­pau pa­ti sau neį­do­mi, ne­be­si­do­mė­jau da­ly­kais, ku­rie anks­čiau ma­ne džiu­gi­no, ir ap­lei­dau sa­vo po­mė­gius.

Bet kai apie tai pra­kal­bau mo­ky­to­jai, jos žo­džiai ma­ne lyg pa­ža­di­no. Ji įkvė­pė ma­ne ir pa­dė­jo man pa­ma­ty­ti, kad esu dau­giau nei pa­žy­mių vi­dur­kis, kad ma­no vi­di­nė švie­sa nie­kur ne­din­go ir ją tie­siog už­go­žė še­šė­liai. Po tru­pu­tį, ma­žais žings­niais at­gai­vi­nau tą ki­birkš­tį, pra­dė­jau grįž­ti prie sa­vęs ir to, kas man svar­bu.

– Jū­sų kal­bos te­ma – „Kiek esu ver­tin­gas?“. Ko­dėl bū­tent apie tai no­rė­jo­te kal­bė­ti?

– Bū­tent ši­taip, vi­sai ne­ty­čia už­gi­mė ir ma­no kal­bos te­ma. Juk taip daž­nai mo­ki­nių pir­miau­sia klau­sia ne apie jų sa­vi­jau­tą, po­mė­gius ar sva­jo­nes, o apie pa­žy­mius. At­ro­do, kad tie skai­čiai api­brėž­tų mo­ki­nio as­me­ny­bę, kū­ry­bin­gu­mą, pa­stan­gas ar ge­bė­ji­mus. Ir tai nė­ra vien ma­no mo­kyk­los ar ap­lin­kos pro­ble­ma. Ji yra gi­liai įsi­šak­ni­ju­si mū­sų vi­suo­me­nė­je. Dėl to­kio po­žiū­rio dau­ge­lis mo­ki­nių jau­čia nuo­la­ti­nį spau­di­mą ati­tik­ti stan­dar­tus. Juk jei vi­sas dė­me­sys su­tel­kia­mas tik į re­zul­ta­tą, na­tū­ra­lu, kad bai­mė su­klys­ti tam­pa di­des­nė už smal­su­mą ir no­rą mo­ky­tis.

– Ko­kia svar­biau­sia ži­nu­tė bu­vo Jū­sų kal­bo­je?

– Ši kal­ba, ku­rią pa­sa­kiau kon­kur­se, bu­vo ma­no as­me­ni­nė ži­nu­tė, ta­čiau ma­nau, kad ją tu­rė­tų iš­girs­ti ir su­vok­ti vi­sa Lie­tu­va. Tai kvie­ti­mas pa­žvelg­ti į švie­ti­mo sis­te­mą ir mū­sų po­žiū­rį į moks­lą ki­taip. Aš ti­kiu, kad tu­ri­me at­si­kra­ty­ti po­žiū­rio, jog žmo­gaus ver­tė pri­klau­so nuo pa­žy­mių. Aš no­riu įkvėp­ti mo­ki­nius drą­siai sek­ti sa­vo sva­jo­nė­mis, o tė­vams pri­min­ti, kad jų vai­kai yra dau­giau nei tik skai­čiai. Kiek­vie­nas esa­me uni­ka­lūs ir ver­tin­gi, ir tik mes pa­tys ga­li­me nu­spręs­ti, kas mes esa­me ir kuo no­ri­me tap­ti.

Mū­sų ke­lias – ne skai­čiai, o drą­sa kur­ti ir siek­ti to, kas mus už­de­ga. Ir tik ta­da, kai mes lei­si­me mo­ky­tis be bai­mės, mū­sų pro­tai ir šir­dys tik­rai augs.

Ma­no kal­bos tiks­las yra įkvėp­ti ki­tus mo­ki­nius su­pras­ti, kad jie yra dau­giau nei pa­žy­miai, kad kiek­vie­nas yra uni­ka­lus ir tu­ri sa­vo sva­jo­nių, ku­rių ver­ta siek­ti. Sie­kiu, kad ir tė­vai su­pras­tų – jų vai­kas nė­ra tik skai­čius, o as­me­ny­bė, ku­rią svar­bu pa­lai­ky­ti ir ska­tin­ti aug­ti. No­riu, kad ši ži­nu­tė bū­tų ne tik iš­girs­ta, bet ir pa­ska­tin­tų žmo­nes keis­ti sa­vo po­žiū­rį.

Sa­vo kal­bo­je ak­cen­ta­vau tai, kaip pa­žy­miai ir tė­vų lū­kes­čiai ga­li slo­pin­ti mo­ki­nių tik­rą­jį po­ten­cia­lą, smal­su­mą ir no­rą mo­ky­tis. Pab­rė­žiau, kad žmo­gaus ver­tė ne­prik­lau­so nuo skai­čių die­ny­ne, o tik­ro­ji mo­ky­mo­si es­mė – at­ra­di­mų džiaugs­mas, kū­ry­biš­ku­mas ir sa­vęs pa­ži­ni­mas.

– Kaip ma­no­te, kas su­ža­vė­jo ko­mi­si­ją? Ko­kie bu­vo jos ko­men­ta­rai?

– Ma­nau, jog ko­mi­si­ją su­ža­vė­jo jaut­rus, bet ar­gu­men­tuo­tas šios pro­ble­mos per­tei­ki­mas. Kaip pa­tys sa­kė, iš­kė­liau ją į aukš­tes­nį ly­gį – už­da­viau su­si­mąs­ty­ti ver­čian­tį klau­si­mą, ar švie­ti­mo sis­te­ma tu­rė­tų taip stip­riai kon­cent­ruo­tis į ver­ti­ni­mą, ar tu­rė­tų ska­tin­ti as­me­ni­nį au­gi­mą ir au­ten­tiš­ku­mą.

Vie­nas įsi­min­ti­niau­sių ko­men­ta­rų – anks­čiau mi­nė­tas ko­mi­si­jos pa­brė­ži­mas, kaip su­ge­bė­jau iš­kel­ti pro­ble­mą „į aukš­tes­nį ly­gį“. Ma­ne tai nu­džiu­gi­no, nes tai bu­vo įro­dy­mas, kad man pa­vy­ko ją pri­sta­ty­ti ne tik pa­vir­šu­ti­niš­kai, bet ir pa­ma­ty­ti gi­les­nes jos prie­žas­tis bei pa­sek­mes. Sup­ra­tau, kad ma­no po­žiū­ris bu­vo ver­ti­na­mas ir pa­sie­kė no­ri­mą po­vei­kį – lei­do žmo­nėms pa­žvelg­ti į pro­ble­mą iš nau­jos per­spek­ty­vos.

– Ar bu­vo sun­ku kal­bė­ti au­di­to­ri­jai?

– Tik­rai bu­vo sun­ku kal­bė­ti – dre­bė­jo tiek ko­jos, tiek ran­kos. Ta­čiau bal­sas iš­li­ko ra­mus, o tai la­bai pa­dė­jo. Lai­mei, ma­no pa­lai­ky­mo ko­man­da bu­vo ša­lia ir su­tei­kė daug jė­gų. Šios ke­tu­rios mer­gi­nos įro­dė, kad svar­biau­sia ne kie­ky­bė, o ko­ky­bė, ir jų ti­kė­ji­mas ma­ni­mi tik­rai pa­dė­jo įveik­ti jau­du­lį. Be to, su­pra­tau, kad žmo­nės au­di­to­ri­jo­je atė­jo ne tik klau­sy­ti, bet ir iš­girs­ti tai, ką tu­riu pa­sa­ky­ti, kas la­bai nu­ra­mi­no.

– Kas Jums pa­de­da ug­dy­ti pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi?

– Ma­nau, pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi la­biau­siai ug­do pa­tir­tis. Įvai­rios or­ga­ni­za­ci­jos, bū­re­liai, olim­pia­dos, kon­kur­sai ir ki­tos veik­los, į ku­rias įsi­trau­kiu, pa­de­da man nuo­lat to­bu­lė­ti, iš­mok­ti nau­jų da­ly­kų ir įveik­ti iš­šū­kius. Kiek­vie­na pa­tir­tis su­tei­kia dau­giau drą­sos, o sėk­mė – dar dau­giau mo­ty­va­ci­jos ju­dė­ti pir­myn. Taip pat ma­nau, kad pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi atei­na iš po­žiū­rio – jei ti­ki sa­vi­mi ir sa­vo ge­bė­ji­mais, ap­lin­ki­niai tai pa­jun­ta, ir vis­kas klos­to­si daug leng­viau.

– Kas yra Jū­sų veik­los pa­lai­ky­to­jai, pa­ska­tin­to­jai?

– Kai pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi pri­trūks­tu, drau­gai ir ar­ti­mie­ji pri­me­na, jog esu ver­tin­ga ir ga­liu pa­siek­ti bet ką. Jie nuo­lat pa­lai­ko, tiek ge­rais, tiek sun­kiais mo­men­tais, ir tai man la­bai svar­bu. Daž­nai jų pa­lai­ky­mas pa­de­da pri­si­min­ti sa­vo stip­rią­sias pu­ses ir ne­bi­jo­ti iš­šū­kių.

– Ką Jums su­tei­kė da­ly­va­vi­mas šia­me kon­kur­se?

– Ka­dan­gi tu­riu be­ga­lę po­mė­gių, ku­rie api­ma la­bai skir­tin­gas sri­tis, man vi­suo­met bu­vo sun­ku pa­si­rink­ti, ko­kiu ke­liu ei­ti. Ta­čiau da­ly­va­vi­mas šia­me kon­kur­se at­vė­rė nau­jas ga­li­my­bes. Pa­ma­čiau, kad ko­mu­ni­ka­ci­ja ga­li bū­ti pui­kus bū­das su­jung­ti įvai­rius ma­no in­te­re­sus. Dėl to da­bar pra­dė­jau gi­lin­tis į ko­mu­ni­ka­ci­jos stu­di­jas, ku­rios ga­lė­tų tap­ti ma­no atei­ties pla­nais.