Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete vyko viešosios kalbos konkurso „Komunikuok: šauksmininko (iš)šūkis“ finalas, kuriame gabiausi moksleiviai iš visos Lietuvos siekė „2025 metų šauksmininko“ titulo.
„2025 metų šauksmininke“ tapo Telšių Žemaitės gimnazijos mokinė Viltė Jociutė, sakiusi kalbą tema „Kiek esu vertingas?“. Gimnazistę komisija gyrė už iškeltą ypač aktualią problemą – ar pažymys mokykloje yra svarbesnis už žmogų?
Taip pat Viltė šiais metais per Kovo 11-osios minėjimą Telšiuose buvo apdovanota kaip viena iš pilietiškiausių rajono mokinių.
Apie pilietiškumo svarbą, pomėgius, šiandienos aktualijas kalbiname gimnazistę V. Jociutę.
Aurelija SERVIENĖ
– Trumpai prisistatykite.
– Mokausi Žemaitės gimnazijoje. Man 16 metų. Mano pomėgių sąrašas niekada nesibaigia. Save laikau menininke, nes esu kuriantis žmogus. Kūryba manyje gyva visomis formomis: tapyba, muzika, gaminimu, piešimu, rašymu, nėrimu, dizainu, skaitymu, pačiais įvairiausiais rankdarbiais ir net svajojimu.
Tačiau pasaulį taip pat stebiu per mokslininko akinius. Domiuosi biologija ir chemija, kurios leidžia man suprasti, kaip viskas susiję, o menas – tai mano būdas išreikšti tai, ką jaučiu ir atrandu.
– Kodėl Jums svarbus pilietiškumas? Kaip jį puoselėjate?
– Pilietiškumą puoselėju per savo aktyvią veiklą – dalyvaudama įvairiose organizacijose, savanoriaudama, organizuodama renginius ir prisidėdama prie bendruomeninių iniciatyvų. Man svarbu būti ne tik stebėtoja, bet ir veikti, todėl įsitraukiu į mokyklos, miesto ir net nacionalines iniciatyvas. Savanorystė yra viena stipriausių mano pilietiškumo raiškų.
Dirbdama su vaikais, jaunimu ar bendruomenės nariais jaučiu, kad galiu daryti pokytį. Tai leidžia man ne tik padėti, bet ir augti kaip atsakingai, sąmoningai pilietei.
Man pilietiškumas yra daugiau nei vien žodis. Tai veikla, iniciatyvos ir nuoširdus noras keisti aplinką, kurioje gyvenu. Tai nėra tik teisės ir pareigos, bet ir kasdieniai veiksmai, įsipareigojimai, kurie formuoja mus kaip visuomenės dalį.
– Ką manote apie šiandieninį jaunimą? Ar jis yra pilietiškas?
– Manau, kad jaunimas šiandien yra pilietiškas. Vien mano aplinkoje daug bendraamžių rodo iniciatyvą ir kūrybingumą sprendžiant socialines problemas, aktyviai dalyvauja socialinėse iniciatyvose, savanorystėje bei naudojasi socialiniais tinklais, kad skleistų savo nuomonę.
Manau, jog šiuolaikinės technologijos leidžia jauniems žmonėms greitai reaguoti į aktualijas, o tai suteikia jiems galimybę būti aktyviais piliečiais.
– Papasakokite apie konkursą „Komunikuok: šauksmininko (iš)šūkis“.
– Tai Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto organizuojamas viešosios kalbos konkursas, skirtas Lietuvos I–IV gimnazijos klasių moksleiviams.
Jo tikslas – skatinti jaunimo aktyvų įsitraukimą į visuomenės gyvenimą, suteikti galimybę laisvai išreikšti savo nuomonę aktualiomis temomis ir ugdyti komunikacinius gebėjimus, tokius kaip kritinis mąstymas ir tolerantiška kalbėjimo kultūra.
– Kaip nusprendėte dalyvauti konkurse?
– Man šis konkursas buvo ne tik galimybė lavinti kalbėjimo įgūdžius. Kai mano lietuvių kalbos mokytoja pasiūlė dalyvauti, iš karto sutikau, nes visuomet noriu patikrinti savo jėgas įvairiuose konkursuose ir olimpiadose. Tačiau kai bandžiau sugalvoti temą, supratau, jog nebeturiu ko įdomaus papasakoti. Mano visas gyvenimas buvo pradėjęs suktis aplink mokyklą, o tiksliau – pažymius. Kurį laiką jaučiausi praradusi savo vidinę kibirkštėlę – tapau pati sau neįdomi, nebesidomėjau dalykais, kurie anksčiau mane džiugino, ir apleidau savo pomėgius.
Bet kai apie tai prakalbau mokytojai, jos žodžiai mane lyg pažadino. Ji įkvėpė mane ir padėjo man pamatyti, kad esu daugiau nei pažymių vidurkis, kad mano vidinė šviesa niekur nedingo ir ją tiesiog užgožė šešėliai. Po truputį, mažais žingsniais atgaivinau tą kibirkštį, pradėjau grįžti prie savęs ir to, kas man svarbu.
– Jūsų kalbos tema – „Kiek esu vertingas?“. Kodėl būtent apie tai norėjote kalbėti?
– Būtent šitaip, visai netyčia užgimė ir mano kalbos tema. Juk taip dažnai mokinių pirmiausia klausia ne apie jų savijautą, pomėgius ar svajones, o apie pažymius. Atrodo, kad tie skaičiai apibrėžtų mokinio asmenybę, kūrybingumą, pastangas ar gebėjimus. Ir tai nėra vien mano mokyklos ar aplinkos problema. Ji yra giliai įsišaknijusi mūsų visuomenėje. Dėl tokio požiūrio daugelis mokinių jaučia nuolatinį spaudimą atitikti standartus. Juk jei visas dėmesys sutelkiamas tik į rezultatą, natūralu, kad baimė suklysti tampa didesnė už smalsumą ir norą mokytis.
– Kokia svarbiausia žinutė buvo Jūsų kalboje?
– Ši kalba, kurią pasakiau konkurse, buvo mano asmeninė žinutė, tačiau manau, kad ją turėtų išgirsti ir suvokti visa Lietuva. Tai kvietimas pažvelgti į švietimo sistemą ir mūsų požiūrį į mokslą kitaip. Aš tikiu, kad turime atsikratyti požiūrio, jog žmogaus vertė priklauso nuo pažymių. Aš noriu įkvėpti mokinius drąsiai sekti savo svajonėmis, o tėvams priminti, kad jų vaikai yra daugiau nei tik skaičiai. Kiekvienas esame unikalūs ir vertingi, ir tik mes patys galime nuspręsti, kas mes esame ir kuo norime tapti.
Mūsų kelias – ne skaičiai, o drąsa kurti ir siekti to, kas mus uždega. Ir tik tada, kai mes leisime mokytis be baimės, mūsų protai ir širdys tikrai augs.
Mano kalbos tikslas yra įkvėpti kitus mokinius suprasti, kad jie yra daugiau nei pažymiai, kad kiekvienas yra unikalus ir turi savo svajonių, kurių verta siekti. Siekiu, kad ir tėvai suprastų – jų vaikas nėra tik skaičius, o asmenybė, kurią svarbu palaikyti ir skatinti augti. Noriu, kad ši žinutė būtų ne tik išgirsta, bet ir paskatintų žmones keisti savo požiūrį.
Savo kalboje akcentavau tai, kaip pažymiai ir tėvų lūkesčiai gali slopinti mokinių tikrąjį potencialą, smalsumą ir norą mokytis. Pabrėžiau, kad žmogaus vertė nepriklauso nuo skaičių dienyne, o tikroji mokymosi esmė – atradimų džiaugsmas, kūrybiškumas ir savęs pažinimas.
– Kaip manote, kas sužavėjo komisiją? Kokie buvo jos komentarai?
– Manau, jog komisiją sužavėjo jautrus, bet argumentuotas šios problemos perteikimas. Kaip patys sakė, iškėliau ją į aukštesnį lygį – uždaviau susimąstyti verčiantį klausimą, ar švietimo sistema turėtų taip stipriai koncentruotis į vertinimą, ar turėtų skatinti asmeninį augimą ir autentiškumą.
Vienas įsimintiniausių komentarų – anksčiau minėtas komisijos pabrėžimas, kaip sugebėjau iškelti problemą „į aukštesnį lygį“. Mane tai nudžiugino, nes tai buvo įrodymas, kad man pavyko ją pristatyti ne tik paviršutiniškai, bet ir pamatyti gilesnes jos priežastis bei pasekmes. Supratau, kad mano požiūris buvo vertinamas ir pasiekė norimą poveikį – leido žmonėms pažvelgti į problemą iš naujos perspektyvos.
– Ar buvo sunku kalbėti auditorijai?
– Tikrai buvo sunku kalbėti – drebėjo tiek kojos, tiek rankos. Tačiau balsas išliko ramus, o tai labai padėjo. Laimei, mano palaikymo komanda buvo šalia ir suteikė daug jėgų. Šios keturios merginos įrodė, kad svarbiausia ne kiekybė, o kokybė, ir jų tikėjimas manimi tikrai padėjo įveikti jaudulį. Be to, supratau, kad žmonės auditorijoje atėjo ne tik klausyti, bet ir išgirsti tai, ką turiu pasakyti, kas labai nuramino.
– Kas Jums padeda ugdyti pasitikėjimą savimi?
– Manau, pasitikėjimą savimi labiausiai ugdo patirtis. Įvairios organizacijos, būreliai, olimpiados, konkursai ir kitos veiklos, į kurias įsitraukiu, padeda man nuolat tobulėti, išmokti naujų dalykų ir įveikti iššūkius. Kiekviena patirtis suteikia daugiau drąsos, o sėkmė – dar daugiau motyvacijos judėti pirmyn. Taip pat manau, kad pasitikėjimas savimi ateina iš požiūrio – jei tiki savimi ir savo gebėjimais, aplinkiniai tai pajunta, ir viskas klostosi daug lengviau.
– Kas yra Jūsų veiklos palaikytojai, paskatintojai?
– Kai pasitikėjimo savimi pritrūkstu, draugai ir artimieji primena, jog esu vertinga ir galiu pasiekti bet ką. Jie nuolat palaiko, tiek gerais, tiek sunkiais momentais, ir tai man labai svarbu. Dažnai jų palaikymas padeda prisiminti savo stipriąsias puses ir nebijoti iššūkių.
– Ką Jums suteikė dalyvavimas šiame konkurse?
– Kadangi turiu begalę pomėgių, kurie apima labai skirtingas sritis, man visuomet buvo sunku pasirinkti, kokiu keliu eiti. Tačiau dalyvavimas šiame konkurse atvėrė naujas galimybes. Pamačiau, kad komunikacija gali būti puikus būdas sujungti įvairius mano interesus. Dėl to dabar pradėjau gilintis į komunikacijos studijas, kurios galėtų tapti mano ateities planais.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Loading ...
