Visą mėnesį vykstančio Tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio renginių repertuarą šiemet papuošė vienas išties išskirtinis – šalia puikių koncertų, žirgų konkūro, konferencijos ir kitų kultūros įvykių ypač jautriai suskambo ištraukos iš dar dažais kvepiančios knygos „Mano Eldoradas“. Jos autorė – ne tik Lietuvoje, bet ir plačiai už jos ribų žinoma operos solistė, pedagogė, mūsų kraštietė ir Plungės garbės pilietė profesorė Giedrė Kaukaitė. Pristatant knygą plungiškiai plojo ne tik jos autorei, bet ir dar dviem kraštiečiams, taip pat Plungės garbės piliečiams – aktoriui Vytautui Rumšui ir saksofono virtuozui profesoriui Petrui Vyšniauskui, renginį „paskaninusiems“ skaitymais ir muzika.
Lina LIŪNIENĖ
„Jei kas paklaustų – kur Eldoradas, tasai nerastas auksinis Rojus žemėj, sakyčiau – ten, už to devinto posūkio, kur prie Babrungo kvepia topoliai ir liepos, kur vandeny vis dar sūpuojas mano veidas“, – šia ir kitomis pačios G. Kaukaitės ir aktoriaus V. Rumšo skaitomomis ištraukomis ir P. Vyšniausko saksofono garsais pradėtas autobiografinės knygos „Mano Eldoradas“ pristatymas Žemaičių dailės muziejuje. Leidinys – dar visai šviežias, iš spaustuvės grįžęs vos prieš keletą savaičių, o pirmasis jo pristatymas – ne kokiame didmiestyje, o autorės gimtinėje – Plungėje. Na, o „Plungės“ skaitytojai šios knygos jau „ragavo“ – galime tik didžiuotis, kad prieš porą metų dalį jos tekstų spausdinome laikraščio puslapiuose.
Kaip sakė renginį moderavusi Plungės viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skierienė, tokio knygos pristatymo Plungėje dar nėra buvę: scenoje – net trys Plungės garbės piliečiai, o tarp žiūrovų – ketvirtoji – Plungiškių draugijos viceprezidentė Genovaitė Žiobakienė. „Šią knygą perskaičiau nuo pirmo iki paskutinio sakinio. Ir nustebino, ir nudžiugino knygos kalba, juolab žinant, kad autorė – ne rašytoja, o dainininkė. Tačiau tikrą tiesą ji apie save yra pasakiusi, kad dainavimas jai – darbas, o rašymas – Dievo dovana. Ir specialistai pritaria, kad Giedrės Kaukaitės plunksna – aštri, jos literatūrinių kūrinių stilius – grakštus, kalba – turtinga, vaizdinga, atskleidžianti jos kaip dainininkės kompetenciją“, – kalbėjo V. Skierienė.
Knygoje „Mano Eldoradas“ – per dešimtmečius besidriekiantys autorės prisiminimai, siekiantys net Antrojo pasaulinio karo pabaigą, pokarį, vaikystę Plungės apylinkėse, gyvenimą pas senelius, kuriuos G. Kaukaitė vadino Mama ir Papa. Knygos puslapiuose – iš Vilniaus atvažiuodavusi laiba, plaukus į dvi kasas susipynusi autorės Mamytė (prof. Jadvyga Monstvilaitė), geriausi vaikystės draugai Petris ir Kazė, kaimynai Ragainūčiai, „kavonės“ su jais, kassekmadieninės išeigos su Mama į turgų, rusės – karininkų žmonos ryškiai dažytomis lūpomis, „sufrizuotais“ plaukais, kaukšinčios aukštakulniais bateliais, vakarai su Vilniaus Papa – Borisu Dauguviečiu… Dar – daugybė autorės sutiktų žmonių: aktorių, režisierių, dirigentų, fotomenininkų, žinoma, vyras režisierius Arūnas Žebriūnas, kiti artimieji, bičiuliai. Netrūksta epizodų iš darbo Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
„Skaitydama šią knygą tai kikenau, tai ašarojau. Joje – šiltas ir pagarbus santykis į kiekvieną žmogų, bet – be panegirikos, neretai – tiesmukas. Knyga išties – ir šmaikšti, ir intriguojanti. Tik įdomu, kodėl Giedrei Kaukaitei, dainininkei ir dėstytojai, užsireikė rašyti ir kodėl knygos pavadinimas toks – „Mano Eldoradas“?“ – klausė bibliotekos direktorė.
„Rašyti aš neplanavau, – prisipažino autorė. – Viskas įvyko po to, kai 2013-aisiais amžinybėn išėjo mano Žebriūnas. Metus ant jo kapo sodinau gėles ir niekaip negalėjau savo žmogaus paleisti. O po metų, kai paleidau, mane aplankė kūrybinis azartas. Buvau tokia laiminga! Kad ir kur išeidavau, labai skubėdavau namo, nes ten manęs laukė daugybė žmonių, apsigyvenusių mano užrašuose…“
O knygos pavadinimas – netyčinis. Ji turėjo vadintis „Iš užrašų“, tačiau pildant dokumentus finansavimui gauti vietoj pavadinimo buvo įrašytas pirmojo teksto pavadinimas „Mano Eldoradas“, tad toks ir liko.
Beje, knyga išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje, ją surikiavo autorės išgirtas kūrybinis redaktorius Audrius Mosteikis.
Aktorius V. Rumšas minėjo, jog jam knyga vertinga tiek, kiek ji sukelia emocijų ir vaizdinių. Ši knyga – būtent tokia. „Jei būčiau režisierius, pagal šią knygą statyčiau filmą. Ne apie Giedrę Kaukaitę, o apie tai, kaip ji mato žmones“, – sakė autorės bičiulis. „O man Giedrė – visa epocha, Lietuvos kultūra ir labai graži dama“, – komplimentų autorei negailėjo ir prof. P. Vyšniauskas.
Autorę sveikino ir nesustoti linkėjo Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas, Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, Savivaldybės administracijos direktorius Mindaugas Kaunas. Gražią pažintį su G. Kaukaite, draugystę ir bendravimą su šia talentinga, drąsia ir išskirtinių laimėjimų pasiekusia moterimi prisiminė Plungiškių draugijos viceprezidentė G. Žiobakienė. G. Kaukaitės prisiminimus su savaisiais sutapatino ir Plungiškių draugijos prezidentas Liudas Skierus: „Čia ir yra tai, ko mums visiems labiausiai reikia: buvimas gimtojoje vietoje ir bendravimas su tos vietos žmonėmis. Tai ir yra tas tikrasis gyvenimas.“
Po renginio knygos autorė sakė: „Man labai svarbu, kad savo knygą visų pirma atvežiau į gimtąją Plungę. Dar svarbu, kad kartu su manimi buvo mano bičiuliai – Vytautas Rumšas ir Petras Vyšniauskas, su kuriais ir bendraujame, ir susitikę žemaitiškai šnekame, bet bendro renginio niekada nebuvome turėję. Trečias svarbus dalykas – kad Plungė ir plungiškiai, nors giminių čia nebeturiu, mane visada priima kaip savą, kaip artimiausią žmogų ir kad Plungiškių draugija pagelbėjo man išleidžiant šią knygą…“
Loading ...
