
Žiūrovai, lankydamiesi spektaklyje, tikriausiai visada įvertina aktorių vaidybą ir režisieriaus darbą, bet ar dažnai pagalvoja, kokių sprendimų spektakliui paįvairinti ėmėsi dailininkas-scenografas?
Jau nemažai metų Žemaitės dramos teatro renginių, spektaklių, erdvės apipavidalinimu rūpinasi teatro dailininkė Giedrė Slavinskienė. „Ką teatras veikia, viskas priklauso dailininkui: nuo fojė iki kvietimų į renginius“, – teigia ji.
Aurelija SERVIENĖ
Sėkmingas startas
Teatre pirmosios dienos, G. Slavinskienės tvirtinimu, buvusios labai geros: viskas dar šviežia, viskas labai įdomu, reikėjo išmokti daug naujų dalykų, nes darbas buvo ne pagal jos specialybę – juvelyrika ir metalo plastika.
„Teatro dailininkas – plati sritis, apimanti scenografiją, plakatų dizainą, skrajučių, rūbų kūrimą, ir nė vienas iš šių dalykų neatitiko mano specialybės, bet viskas, pasirodo, yra įmanoma“, – pasakojo pašnekovė.
Tik pradėjusi dirbti su pirmuoju spektakliu „Penelopė“ teatro dailininkė iškart pelnė mėgėjų teatrų ryškiausios scenografijos apdovanojimą.
Nuo fojė iki kvietimo
G. Slavinskienei tenka pridėti savo ranką ne tik prie spektaklių, ji prisiliečia prie visų teatre organizuojamų renginių – visus juos reikia apipavidalinti. Ką teatras veikia, viskas priklauso dailininkei: nuo fojė iki kvietimų į renginius.
„Sunku apibūdinti man savo darbą. Tai ganėtinai plati sritis: kalbiesi su floristais, siuvėjais, keliauji su eskizais, derini darbus su meistrais ir t. t. Turi išmanyti absoliučiai viską. Taip yra pas mus, o didieji teatrai visose srityse turi po atskirą žmogų. Aš net kartais pajuokauju: ar aš čia tas žmogus orkestras, ar žmogus balaganas?“ – šypsojosi moteris.
Kurdama scenografiją spektakliui dailininkė darbą pradeda nuo pjesės skaitymo. Aktorius gilinasi labiau į vieną savo vaidmenį, o dailininkas privalo peržiūrėti juos visus. Spektaklio kūrimo metu Giedrė darbo valandų nebeskaičiuoja, jei reikia, dirba ir naktimis: „Jei naktį ir nedirbi, tai tikrai galvoji apie spektaklį. Taigi visos geriausios mintys dažniausiai aplanko naktį! Visi šie apmąstymai, visa kūryba atima labai daug laiko. Čia nėra taip, kad atėjai į darbą, užrašei ir išėjai. Tu nuolat suki galvą, ieškai, eini po parduotuves, semiesi minčių, kur tik gali. Jei aš imuosi kokio darbo, jį darau su meile.“
Kai į sceną žengia aktoriai ir prasideda spektaklis, dailininko darbas jau baigtas.
Pašnekovė atvirauja, kad niekada nepaliekanti darbų paskutinei minutei, visada stengiasi likus nors savaitei iki generalinės repeticijos viską paruošti. „Bet kartais ir po dešimto spektaklio paaiškėja, kad yra ką keisti“, – tikina Giedrė.
Žemaitės dramos teatre jai teko dirbti su daugeliu režisierių: Kastyčiu Brazausku, Badri Tserediani, Jonu Buziliausku, Agne Banyte, Tadu Montrimu, bet labiausiai atmintyje įstrigo smagiausia patirtis – darbas su režisieriumi Sergejumi Paciuku. Šiuo metu Giedrė teatre dirba su dviem režisieriais – Laimute Pocevičiene ir Donatu Žilinsku.
Dideli darbai
Su džiaugsmu G. Slavinskienė pamena šių metų Teatro dieną, kai telšiškiams buvo pristatytas didžiulis istorinis darbas. Sutvarkius archyvą atidaryta paroda, atspindinti visą teatro gyvenimą.
„Tik pradėjus dirbti teatre mane pasitiko krūvos, dėžės, palėpės, pilnos įvairiausių istorinių teatro gyvenimo nuotraukų. Jas po truputį vis bandžiau rūšiuoti, spėlioti, kas jose yra, klausinėti aktorių, atpažinti veidus, spektaklius. Koks džiaugsmas lydėdavo radus kokį užrašą antroje pusėje, kuris suteikdavo šiek tiek aiškumo. Taigi reikėjo išrūšiuoti 112 veiklos metų“, – apie nelengvą, bet labai įdomų darbą pasakojo G. Slavinskienė. Moteris džiaugiasi, jog pagaliau atiduotas deramas dėmesys teatro dabartiniams aktoriams.
Angelai
Po darbo dienos teatre Giedrės namuose laukia jos angelai. Taip, moteris iš modelino lipdo angelus. „Vakarais aš smagiai leidžiu laiką su savo angelais ir vis nepaleidžiu savo svajonės suburti lėlių teatrą Telšiuose. Turbūt ateis laikas ir tam…“