Garbaus amžiaus moters gyvybę palaikė tik vanduo

„Tikriausiai Dievo pirštas“, – ištarė Ryškėnų seniūnas Benediktas Šniauka, paklaustas, kas tądien jį atvedė į Irkinių kaimą.
Jis ir seniūnijos socialinio darbo organizatorė Danutė Leščiauskienė, užsukę į vieną sodybą, aptiko joje merdinčią moteriškę. Pasak medikų, septyniasdešimt dvejų metų senolę nuo mirties skyrė pora dienų.
Nežinia, nuojauta tai ar sutapimas, bet Ryškėnų seniūnas drauge su socialinio darbo organizatore vieną dieną nusprendė aplankyti Irkinių kaimo gyventojus.
Pabeldęs į vieno namo duris, seniūnas pasiteiravo, ar kas nors yra namie. Tyliai, lyg iš po žemių pasigirdo moteriškas balsas.
Pravėręs duris, seniūnas ir D. Leščiauskienė nustėro: lovoje gulėjo išsekusi, sunkiai bepašnekanti garbaus amžiaus moteriškė.
„Gyvenime dar nebuvau matęs tokio vaizdo…“ – „Telšių ŽINIOMS“ prasitarė B. Šniauka.
Lovoje gulinti moteris svėrė apie 40 kg, buvo nesipraususi, apipulta blusų, veidas apkibęs musėmis…
Moteriškė papasakojo, kad nieko nevalgė jau tris savaites. Ji paprašė, kad svečiai nupirktų vaistų – esą nuo jų pagerėtų.
B. Šniauka iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Atvykę medikai pasakė, kad išsekusi moteriškė būtų mirusi už poros dienų.
Moteris paguldyta į ligoninę, kiek žinoma, ten ją aplankė dukra, anūkė.
Paaiškėjo, kad senyva moteris apie tris savaites gėrė vien tik vandenį. Drauge su į aštuntą dešimtį įkopusia moteriške gyvena jos sūnus, tačiau jis nevengia taurelės, į namus grįžta kas keletą dienų.
Seniūną nustebino žmonių abejingumas – pasirodo, apie besikankinančią moterį galėjo žinoti kaimynė, tačiau ji nesiėmė jokių veiksmų.
B. Šniaukos žiniomis, dvi dukteris ir sūnų užauginusią moterį planuojama apgyvendinti senelių namuose.
Telšių r. savivaldybės Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėjos Lendros Bukauskienės teigimu, jei žmogus pajunta, kad nebegali savimi pasirūpinti, jis turi kreiptis į Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus darbuotojus. Jei ligonis neturi galimybės paprašyti pagalbos, tai turėtų padaryti jo artimieji, kaimynai. Gyventojų padėtimi rajono vietovėse turėtų domėtis seniūnai ir seniūnijos socialiniai darbuotojai.
Gavus pagalbos šauksmą, sprendžiama, kokių paslaugų reikia savimi negalinčiam pasirūpinti žmogui.
Pasak L. Bukauskienės, dažnai pasitaiko ir piktnaudžiavimo atvejų – garbaus amžiaus žmonės turi artimų žmonių, kurie gali jiems padėti, tačiau, tarkime, prireikus nuvalyti langus, kreipiasi į socialinius darbuotojus.