G. Apū­kas: „Ža­vi ma­no kraš­to žmo­nių ge­ru­mas, pa­pras­tu­mas, nuo­šir­du­mas“

Rub­ri­ko­je „Klausk drą­siai“ į skai­ty­to­jų klau­si­mus at­sa­ko Ža­rė­nų se­niū­ni­jos se­niū­nas Gied­rius Apū­kas.

– Kas la­biau­siai pa­ti­ko ar ne­pa­ti­ko, nu­ste­bi­no ar ne­nus­te­bi­no at­vy­kus dirb­ti į se­niū­ni­ją?

– Pra­dė­jus ei­ti Ža­rė­nų se­niū­ni­jos se­niū­no pa­rei­gas, man tik­rai ne­bu­vo kaž­kas ne­ti­kė­to ar ne­lauk­to, nes su se­niū­ni­jos dar­buo­to­jais, bend­ruo­me­nės ak­ty­vu bei di­džią­ja da­li­mi gy­ven­to­jų jau bu­vau su­si­pa­ži­nęs anks­čiau. Taip pat bu­vo ži­no­mos pa­grin­di­nės pro­ble­mos, su ku­rio­mis su­si­du­ria se­niū­ni­jos žmo­nės.

La­biau­siai pa­ti­ko tai, kad grį­žau į sa­vo mie­lą mies­te­lį, ku­ria­me pra­lei­dau vai­kys­tę ir jau­nys­tę. La­bai džiau­giuo­si ir di­džiuo­juo­si, kad ga­liu pa­dė­ti sa­vo žmo­nėms, pri­si­dė­ti prie mū­sų kraš­to puo­ši­mo ir puo­se­lė­ji­mo, gy­ve­ni­mo ko­ky­bės ge­ri­ni­mo. Ir ga­li­me vi­si kar­tu įgy­ven­din­ti daug ge­rų idė­jų ir at­lik­ti gra­žių ir pra­smin­gų dar­bų.

– Ga­lė­tu­mė­te dau­giau pa­ko­vo­ti dėl ke­lio Žarėnai–Tverai as­fal­ta­vi­mo. Ši­tas ke­lias jau da­ro­si tra­ge­di­ja, sun­kiai iš­va­žiuo­ja­mas.

– Jū­sų mi­ni­mas ke­lio ruo­žas Žarėnai–Tverai pri­klau­so ke­liui Telšiai–Žarėnai–Tverai–Laukuva, ku­rio sa­vi­nin­kė yra Lie­tu­vos au­to­mo­bi­lių ke­lių di­rek­ci­ja.

Šiuo me­tu mi­ni­mas ruo­žas į žvyr­ke­lių as­fal­ta­vi­mo pro­gra­mą ne­pa­ten­ka. Di­rek­ci­jai pri­klau­san­tys vals­ty­bi­nės reikš­mės ke­liai as­fal­tuo­ti at­ren­ka­mi pa­gal žvyr­ke­lių ruo­žų at­ran­kos me­to­di­kas ir nu­sta­ty­tus at­ran­kos kri­te­ri­jus, t. y. ar yra vie­ša­sis trans­por­tas, ar bus su­ge­ne­ruo­tas pa­pil­do­mas eis­mas, ar yra lan­ky­ti­nų vie­tų, koks vi­du­ti­nis me­ti­nis pa­ros eis­mo in­ten­sy­vu­mas, marš­ru­to už­baig­tu­mas.

Ža­rė­nų se­niū­nas ne­ga­li da­ry­ti įta­kos di­rek­ci­jai, kad jai pri­klau­san­tis vals­ty­bi­nės reikš­mės ke­lias bū­tų išas­fal­tuo­tas. Šio ke­lio prie­žiū­ra, re­mon­tu, ko­ky­be rū­pi­na­si AB „Ke­lių prie­žiū­ra“. Dėl jo būk­lės, ne­tin­ka­mos prie­žiū­ros se­niū­nas taip pat krei­pia­si į „Ke­lių prie­žiū­rą“.

– Kuo nu­džiu­gi­no ar nu­vy­lė se­niū­no kė­dė?

– Nu­si­vy­li­mų se­niū­no pa­rei­gy­be dar ne­tu­rė­jau. Bet la­bai džiau­giuo­si, kad kiek­vie­ną die­ną ga­liu bū­ti ar­ti tik­rų žmo­nių kar­tu su jų var­gais ir džiaugs­mais. Aš pui­kiai su­pran­tu, kad ne vi­sas pro­ble­mas ga­liu iš­spręs­ti ir ne vis­kas pa­vyks­ta taip, kaip no­rė­tų­si, bet svar­bu vie­ni ki­tais ti­kė­ti ir pa­si­ti­kė­ti. Tur­būt la­biau­siai džiu­gi­na ir tie­siog ža­vi ma­no kraš­to žmo­nių ge­ru­mas, pa­pras­tu­mas, nuo­šir­du­mas. Per dve­jus me­tus ma­no dar­bo se­niū­ni­jo­je dar ne­te­ko nė su vie­nu Ža­rė­nų se­niū­ni­jos gy­ven­to­ju su­si­bar­ti ir iš­si­skir­ti vie­nas ki­tam ne­pa­lin­kė­jus ge­ros die­nos. Aš džiau­giuo­si, kad kai­mo vie­to­vė­se vis dar yra daug gė­rio, nuo­šir­du­mo, užuo­jau­tos ir pa­si­ti­kė­ji­mo vie­ni ki­tais.