Žemaitijos sostinė prieš keletą dešimtmečių

Šiandien Telšių miesto gatvės mirga nuo parduotuvių, įstaigų gausos. Tačiau kokia Žemaitijos sostinė buvo maždaug 1940-aisiais? Toks klausimas kilo vartant dovanų gautą 1940 m. Telšių telefonų knygos kopiją.
Teigiama, jog telefono išradimas priskiriamas Aleksandrui Grechemui Belui. Jis pirmasis įtaisą sukonstravo Bostone. 1877 m. pirmoji telefono linija nutiesta Berlyne. 1882 m. Belo kompanija įrengė telefono tinklą Varšuvoje su 105 abonento linijomis ir Rygoje 54 telefono abonentams. Tų pačių metų pabaigoje nutiesta pirmoji privati telefono linija Rietave. 1888 m. spalio 22 d. Klaipėdoje (tuo metu Prūsija) pradėjo veikti telefono stotis. Ji sujungė 23 abonento linijas. 1896 m. kovo mėn. telefono stotis pradėjo veikti Vilniuje, 1904 m. – Kaune.
1940-aisiais metais Telšiuose telefonus turėjusių asmenų, įstaigų sąrašas telpa į kiek daugiau nei du lapus – paskambinti buvo galima 233 asmenims bei įstaigoms.
Turėjo telefonus
Telefono numeriai tuomet buvo sudaryti iš vieno, dviejų ar trijų skaitmenų. Pavyzdžiui, surinkus numerį 5, tada buvo galima prisiskambinti Abraomui Abramsonui, įsikūrusiam Turgaus g. 19A. Šis žmogus užsiėmė miltų prekyba ir javų eksportu. Surinkę numerį 90, gyventojai paskambindavo į Valstybinio degtinės monopolio sandėlį, numerį 200 – į Telšių linų ir pakulų supirkinėjimo punktą, numerį 222 – į modernią garo skalbyklą „Nemunas“, numerį 21 – taksi vairuotojui. Paskambinus numeriu 152, atsiliepdavo Blankas Hermanas – malkų pirklys, numeriu 59 – vyskupas Justinas Staugaitis, numeriu 20 – laikraščio „Žemaičių prietelius“ redakcija ir administracija.
1940 m. Telšiuose telefonus turėjo privatus gynėjas Joselis Abromavičius, brolių Šadauskų alaus baras, Žemaičių muziejus „Alka“, amatų mokykla, apskrities agronomas Tallat-Kelpša, dantų gydytoja V. Balzarytė, teisininkas Š. Braudė, dipl. akušerė Mira Jevaravičiūtė-Cinienė, Petras Fabijonavičius, nuomojęs automobilius, turėjęs kepyklą ir cukrainę, Mačius Gedvilas – Telšių apygardos ligonių kasos direktorius, Icikas Jakobas, turėjęs automobilių garažą, rašytoja Ieva Simonaitytė, Antanas Glibauskas – S. Daukanto vardo pradžios mokyklos vedėjas, Ovsiejus Leibovičius – arklių nuomotojas, Simas Sidabras – gimnazijos mokytojas, apskrities savivaldybės vaistinė, vaistinė „Goeldnerus, Oskaras“, vargdienių seselių vienuolynas, Arkadijus Zauscinskas – kalėjimo viršininkas, Zenonas Tarvainis – sinoptinio ir klimatologinio posto stebėtojas ir kt.
Telefonus turėjo kunigai, klebonai, fabrikai, pirkliai, daktarai, akušerės, teisininkai, policija, viešbučiai, parduotuvės, dirbtuvės, draudimo draugija, knygynas, pieno perdirbimo bendrovė, vaistinė, kirpykla, ugniagesiai, kalėjimas, ūkio, žydų liaudies bankai, mokytojai ir kt.
Prisiminimai
Apie tuometinius Telšius paprašėme papasakoti garbaus amžiaus telšiškio Zigmonto Garbinčiaus.
Vyriškis prisimena, jog prieš gerus šešis ar septynis dešimtmečius didelė prekyba vyko akmenimis grįstame turguje, kuris buvo įsikūręs dabartinėje Turgaus aikštėje. Žmonės į turgų atvažiuodavo arkliais, pirkdavo lašinių, kumpio, bulvių, durpių, malkų, grūdų.
Telefonus, telšiškio teigimu, turėdavę tik patys turtingiausieji ir dvasininkai. Eiliniams gyventojams, kurie norėdavo paskambinti, reikėdavo eiti į paštą ir užsisakyti pokalbį.
Telšiškiui, tuomet dar vaikui, didelį įspūdį buvo padariusi mėsos parduotuvė Respublikos g., buvusios parduotuvės „Klevas“ patalpose – iš čia nuolat sklisdavo puikus kvapas.
Toje vietoje, kur dabar įsikūręs Telšių apskrities turizmo informacijos centras, buvo šulinys, iš kurio gyventojai semdavosi vandenį. Bankas buvo toje vietoje, kur dabar yra Civilinės metrikacijos skyrius. Plungės gatvėje, kur dabar yra degalinė, buvo Svilos lentpjūvė.
Pasak Zigmonto, anuomet kone žymiausias gydytojas buvo Zienkovičius – jis pirmasis Telšiuose buvo įsigijęs rentgeno aparatą. Toje vietoje, kur tuomet buvo šio daktaro namas, dabar stovi Savivaldybės pastatas.
Vienas iš stambesnių verslininkų tuomet buvęs Fabijonavičius – pastato rūsyje jis buvo įsirengęs kepyklą, aukščiau – parduotuvę. Šis žmogus taip pat turėjo lengvąją mašiną, autobusą – jais veždavo žmones į Žarėnus, Tverus, Rietavą, Klaipėdą.
Pašnekovas prisimena ir verslininką Augustinavičių, kuris turėjo fabriką „Mastis“, malūnininką Tautkevičių, daktarą Plekavičių, kuris daug prisidėjo prie Telšių apskrities ligoninės statybos, muziejaus kūrėją Genį, kuris važiuodavo per žmones ir rinkdavo iš jų įvairius daiktus muziejui.
„Patys didžiausi verslininkai tuomet buvo žydai. Jie turėdavo kilnojamąsias parduotuvėles, pardavinėdavo arba į maistą keisdavo moteriškus rūbus, įvairias smulkmenas“, – pasakojo telšiškis Zigmontas.