Žemaičiams svarbiausia – žemaičio pasas ir Žemaitijos vėliava

Durbės mūšis, įvykęs 1260 m. liepos 13-ąją buvusioje kuršių žemėje, prie Durbės ežero (dabartinis Liepojos r., Latvija), – žemaičių stiprybės įrodymas. Šios kovos metu žemaičiai, turėdami bene dvigubai mažiau karių, sutriuškino kryžiuočių ordiną ir privertė Livonijos ordiną išvesti įgulas iš Durbės ir Georgenburgo pilių, sutelkė baltų gentis į Didįjį prūsų sukilimą, kuris truko net 14 metų.
Penktadienį, liepos 13 d., Telšiuose, prie Didžiosios žemaičių sienos, susirinkę žemaičiai minėjo Durbės mūšio metines. Minėjime, kuriame buvo kalbama žemaitiškai, žemaičių vienybe ir XIII a. iškovota pergale prieš vokiečių ordiną džiaugėsi Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto vadovas Andrius Dacius. Žemaitiškas pasas už Kiršių kaime (prie kelio Šiauliai–Palanga) savo lėšomis iškeltą Žemaitijos vėliavą įteiktas Danieliui Jereminui.
Durbės mūšio minėjime dalyvavo Telšių rajono savivaldybės meras Vytautas Kleiva ir Telšių miesto seniūnijos seniūnas Kazys Lečkauskas. Meras džiaugėsi, jog keliaujant galima išvysti vis daugiau namų, ant kurių plazda Žemaitijos vėliava – tai yra sektinas pavyzdys visiems, besididžiuojantiems savo šaknimis.
Nesvarbu, jog Žemaitija – Lietuvos geografinis regionas, žemaičiai save laiko etnografiškai atskira tauta, o ne Lietuvos dalimi: „Lietuviai turėjo Juodąją jūrą, o žemaičiai turi Baltijos“, – šmaikštavo A. Dacius. Tam, kad visi aplinkiniai įsitikintų žemaičių stiprybe, drąsa ir ryžtingumu, žemaičių pergalės prie Durbės ežero minėjimo šventę užbaigė garsus patrankos šūvis.