Žemaičių krikšto keliu

Mūsų edukacinė kelionė prasidėjo Vilkijoje, kur mokytojai grožėjosi Nemuno vingiais, o Antano ir Jono Juškų muziejuje, įkurtame senojoje klebonijoje, klausėsi muziejininkės pasakojimo apie nepaprastą XIX a. kaimo kunigėlį Antaną Jušką ir jo surinktą gausią lietuviškų ir žemaitiškų dainų bei retų žodžių kolekciją. Toliau – Seredžius ir Pieštvės piliakalnis, dar Palemono kalnu vadinamas. Ties Seredžiumi Dubysa įteka į Nemuną, pro čia 1413 m. rudenį didysis kunigaikštis Vytautas ir karalius Jogaila, lydimi gausaus kunigų būrio, vyko krikštyti žemaičių. Ir mūsų kelias toliau vingiavo palei Dubysą. Didingais Dubysos krantais gėrėjomės nuo Gėluvos piliakalnio, dar vadinamo Birutkalniu, mat legenda sako, kad čia galėjusi būti palaidota Vytauto motina kunigaikštienė Birutė, kadaise buvusi vaidilute Palangos šventykloje. Reikia pažymėti, kad mūsų, žemaičių, vaidilutės buvo ne anemiškos šventos ugnelės kurstytojos, o veiklios, išmintingos, energingos žynės, kurios ir medicinos, ir politikos srityse gerai nusimanė. O ir Trakų kunigaikštis Kęstutis vaidilutę Birutę pirmiausia ne tiek dėl jos grožio, kiek dėl jos išminties pamilo…

O mūsų kelias pro Ariogalą, kur buvo LDK Vytauto pastatyta viena iš pirmųjų bažnyčių Žemaitijoje, vedė į Ugonis, į buvusį alkakalnį ant stataus Dubysos kranto, kur, pasak L. Jucevičiaus, 1413 m. Vytautas su Jogaila ir pradėjo krikštyti žemaičius, sugriaudami pagonių aukurą. Ir krikščionybei įsigalėjus, ši vieta buvo gerbiama, ypač kai viename iš ten trykštančių šaltinių buvo rastas Švč. Mergelės Marijos paveikslas. 1883 m. buvo pastatyta medinė koplyčia, kurios viduje yra šaltinėlis, apmūrytas akmenimis, o vanduo laikomas turintis stebuklingų galių. Atsigėrę šaltinio vandens, pro Betygalą, iš kurios apylinkių buvo kilęs Telšių vyskupas Pranciškus Ramanauskas, kur XVI a. pab. klebonavo lietuviškosios raštijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradininkas žemaitis kan. Mikalojus Daukša, skubėjome į mūsų mylimo poeto Jono Mačiulio-Maironio tėviškę Bernotuose, kur veikia nedidukas, bet mielas poeto ir istoriko atminimą saugantis muziejus.

Kelionės ašis – garsėjanti stebuklais Šiluva. Ten mus pasitiko ir po Šiluvos šventoves lydėjo kun. Ramūnas Norkus. Prisiminėme pal. Popiežių Joną Paulių II, kuris prieš 20 metų taip pat kaip piligrimas lankėsi šioje šventoje vietoje. Šiluvoje ypač atsigavome dvasiškai, dalyvaudami mons. Rimanto Gudlinkio ir kun. Ramūno Norkaus aukojamose šv. Mišiose. Jų metu kunigai kvietė mus būti drąsiais džiugaus tikėjimo liudytojais, patys su mumis dalindamiesi savo autentiška iš susitikimo su gyvuoju Dievu kylančia ramybe, viltimi ir tikėjimo džiaugsmu.

Šiek tiek pavargus nuo įtempto kelionės maršruto, gera buvo jaukioje senutėje Užvenčio bažnytėlėje parymoti, prisiminti, kad čia Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, Julijos Žymantienės-Žemaitės ir Povilo Višinskio melstasi. Žinoma, negalėjome pravažiuoti neaplankę Maironio apdainuotos Šatrijos, kur, kaip rašo vyskupas Motiejus Valančius savo veikale „Žemaičių vyskupystė“, LDK Vytautas ir karalius Jogaila, užgesinę šventą ugnį, užbaigė pirmąjį žemaičių christianizacijos etapą. O mes edukacinę piligriminę kelionę užbaigėme Luokėje, kur mus pasitiko kun. Virginijus Palionis. Dvasininkas aprodė, anot jo, visų mūsų bažnytėlę, mat Luokės bažnyčia turi Visų šventųjų titulą, o juk visi krikščionys pašaukti į šventumą, kurio ištvermingai siekti ir jo liudyti bei drauge su mokiniais keliauti žemaičių krikšto keliu kvietė edukacinę išvyką apibendrindamas mons. R. Gudlinkis.