Emi­lė Va­laus­kai­tė – tarp teat­ro švie­sų ir Mi­la­no po­diu­mų

Še­šio­lik­me­tė Že­mai­tės gim­na­zi­jos mo­ki­nė Emi­lė Va­laus­kai­tė, vai­kys­tė­je bu­vu­si dro­vi ir ne­drą­si mer­gai­tė, šian­dien pui­kiai jau­čia­si Že­mai­tės dra­mos teat­ro sce­no­je ir drą­siai žen­gia po­diu­mu Ita­li­jos ma­dos sos­ti­nė­je Mi­la­ne. Įvai­rios pa­tir­tys ją už­grū­di­no, iš­mo­kė sa­va­ran­kiš­ku­mo, ge­bė­ji­mo grei­tai pri­si­tai­ky­ti prie nau­jų są­ly­gų ir at­spa­ru­mo kri­ti­kai.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Kaip ta­vo gy­ve­ni­me at­si­ra­do teat­ras?

– Nuo pat vai­kys­tės mėgs­tu šok­ti, pieš­ti – tai tar­si me­di­ta­ci­ja. Mu­zi­ka bei vai­dy­ba yra neiš­sen­kan­tis ma­no įkvė­pi­mo šal­ti­nis.

Kiek sa­ve pri­si­me­nu, ma­ma daž­nai ves­da­vo­si ma­ne į spek­tak­lius, ren­gi­nius, įvai­rius pa­si­ro­dy­mus. Gal­būt to­dėl ma­ny­je už­si­de­gė to­kia stip­ri mei­lė teat­rui.

Per­nai pa­ste­bė­jau, kad ma­no drau­gė nuo­lat mo­ko­si teks­tus. Su­ži­no­ju­si, kad ji lan­ko teat­ro stu­di­ją, la­bai su­si­do­mė­jau ir pa­ti pa­no­rau iš­ban­dy­ti. Taip ati­da­riau du­ris į teat­rą – į „SA­VI“ stu­di­ją.

Da­ly­va­vau ren­gi­niuo­se, o po ke­lių mė­ne­sių re­ži­sie­rė Lai­mu­tė Po­ce­vi­čie­nė pa­ste­bė­jo ma­ny­je kaž­ką ypa­tin­go ir pa­siū­lė pa­grin­di­nį vaid­me­nį spek­tak­ly­je „Gy­ve­ni­mas, ku­ria­me AŠ – NE NA­MIE “. Ga­vu­si šį vaid­me­nį, ne tik ge­riau pa­ži­nau sa­ve, bet ir nu­ga­lė­jau sce­nos bai­mę, pa­si­nė­riau į teat­ro gy­ve­ni­mą. Šian­dien teat­ras man yra tar­si ant­ri na­mai, o stu­di­ją ir re­ži­sie­rę lai­kau di­džiu­le do­va­na.

– Pa­pa­sa­kok, kaip pra­si­dė­jo ta­vo mo­de­lio ke­lias?

– Kai man su­ka­ko 13 me­tų, už­pil­džiau an­ke­tą in­ter­ne­te ir pa­te­kau į mo­de­lių agen­tū­rą „Bal­tic Mo­dels Ma­na­ge­ment“. Agen­tū­ros at­sto­vai pa­ste­bė­jo ma­ny­je po­ten­cia­lą, rei­ka­lin­gas sa­vy­bes ir tin­ka­mus kū­no iš­ma­ta­vi­mus – tai vie­nas svar­biau­sių kri­te­ri­jų mo­de­lio dar­be.

Ma­no pir­mie­ji pa­si­ro­dy­mai vy­ko Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos bai­gia­mų­jų dar­bų ko­lek­ci­jo­se. Taip pat da­ly­va­vau ma­dos šou „In­fek­ci­ja“, kur pri­sta­ti­nė­jau Re­dos Pau­los ir Vai­dos Ja­nuš­ke­vi­čiū­tės dar­bus. Pa­tir­tį pra­plė­čiau Mi­la­ne. Ten pa­ju­tau tik­rą­jį mo­de­lio gy­ve­ni­mą: dau­gy­bę at­ran­kų, nau­jų dar­bų, įdo­mių pa­žin­čių ir ne­pa­kar­to­ja­mų pa­tir­čių.

– Kaip api­bū­din­tum mo­de­lio dar­bą? Koks jis?

– Mo­de­lio dar­bas tik­rai nė­ra leng­vas, jis rei­ka­lau­ja iš­tver­mės, dis­cip­li­nos, pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi. Tai ne tik „gra­žiai at­ro­dy­ti“, bet ir nuo­lat rū­pin­tis sa­vo kū­nu, svei­ka­ta, mi­ty­ba, lai­ku.

Per šią pa­tir­tį iš­mo­kau sa­va­ran­kiš­kai gy­ven­ti, pri­si­tai­ky­ti prie nau­jų są­ly­gų ir ta­pau at­spa­res­nė kri­ti­kai.

Pas­ku­ti­nis ma­no pa­si­ro­dy­mas bu­vo Vil­niaus ma­dos sa­vai­tė­je „Ico­nic Night“, kur pri­sta­ti­nė­jau Ag­nės Kuz­mic­kai­tės ko­lek­ci­ją. Tai bu­vo įspū­din­ga pa­tir­tis: ori­gi­na­liai pa­puoš­ta sa­lė, drau­giš­ka at­mos­fe­ra, nuo­sta­bios ko­lek­ci­jos ir pui­kus gar­so ta­ke­lis, ly­dė­jęs mū­sų pa­si­ro­dy­mą.

– Ar ma­tai pa­na­šu­mų tarp vaid­mens sce­no­je ir mo­de­lio pa­si­ro­dy­mo po­diu­me?

– Ma­nau, kad ak­to­riaus ir mo­de­lio dar­bas tu­ri daug pa­na­šu­mų. Abiem at­ve­jais svar­biau­sia – kū­no kal­ba. Ak­to­rius įsi­kū­ni­ja į per­so­na­žą, o mo­de­lis – į di­zai­ne­rio vi­zi­ją.
Ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad mo­de­lis yra vaid­mens frag­men­tas, o ak­to­rius – vi­sa is­to­ri­ja.

– Abu ta­vo po­mė­giai su­si­ję su sce­na. Ar drą­siai jo­je jau­tie­si?

– Drą­sa abie­jo­se sri­ty­se yra es­mi­nė. Vai­kys­tė­je bu­vau dro­vi ir ne­drą­si mer­gai­tė, ta­čiau teat­ras iš­mo­kė ma­ne išei­ti iš kom­for­to zo­nos, at­si­pa­lai­duo­ti prie žmo­nių. Sup­ra­tau, kad kar­tais drą­sa at­ve­ria nau­jų ga­li­my­bių.

– Kur sa­ve la­biau ma­tai atei­ty­je: ki­ne, teat­re ar ma­dos in­dust­ri­jo­je?

– Šiuo me­tu dar ne­su vi­siš­kai ap­si­spren­du­si dėl sa­vo atei­ties. Ži­nau tik tiek, kad mo­de­lio kar­je­ros neat­si­sa­ky­siu.

Il­gą lai­ką sva­jo­jau stu­di­juo­ti ma­dos di­zai­ną Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je, bet da­bar abe­jo­ju, ar tik­rai to no­riu. Vai­dy­bos taip pat ne­pla­nuo­ju mes­ti – prie­šin­gai, no­rė­čiau iš­ban­dy­ti sa­ve ir ki­ne.