Eks­kur­si­ja į Tra­kus – eže­rų mies­tą ir is­to­ri­nę Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čių re­zi­den­ci­ją

Kiek­vie­nas me­tų lai­kas sa­vaip gra­žus, bet ru­de­nį mus ypač vei­kia krin­tan­čių la­pų ža­ve­sys. Koks tai iš­skir­ti­nis me­tų lai­kas, kai gam­ta puo­šia­si įvai­rio­mis spal­vo­mis!.. Tad nie­ko ne­lauk­da­mi že­mai­čių ba­jo­rai vieną spa­lio šeš­ta­die­nio ry­tą su­si­ruo­šė vyk­ti į Tra­kus, vie­ną la­biau­siai lan­ko­mų vie­tų ša­lies tu­riz­mo kul­tū­ri­nia­me že­mė­la­py­je.

„Se­no­ji ki­bi­ni­nė“ mums pa­siū­lė įdo­mią ki­bi­nų ga­mi­ni­mo edu­ka­ci­nę pro­gra­mą, tad, iš­klau­sę trum­pą pa­sa­ko­ji­mą, kar­tu su vir­tu­vės še­fe ga­mi­no­me ki­bi­nus. Ki­bi­ni­nė­je, įkur­to­je 1969 me­tais, iki šiol bran­gi­na­mos ka­rai­mų tra­di­ci­jos ir ke­pa­mi įvai­riau­sių sko­nių – kiau­lie­nos, viš­tie­nos, avie­nos, varš­kės, gry­bų, špi­na­tų – ki­bi­nai. Kol ke­pė mū­sų pa­čių pa­ga­min­ti ki­bi­nai su mė­sa, pa­ra­ga­vo­me ka­vi­nės ruoštų ki­bi­nų su gar­džiu viš­tie­nos sul­ti­niu bei obuo­lių ir kmy­nų gė­ri­mu. Val­gy­da­mi smal­siai ap­žiū­ri­nė­jo­me ka­vi­nės in­ter­je­rą – ji ap­sta­ty­ta an­tik­va­ri­niais bal­dais, o se­no­vi­niai vir­du­liai, svars­tyk­lės, sta­ti­nai­tės, ži­ba­li­nės lem­pos dar la­biau su­stip­ri­na praei­ties po­jū­tį.

Tra­kus gar­si­nan­ti le­gen­di­nė „Se­no­ji ki­bi­ni­nė“ pa­ti pir­mo­ji ga­vo Ku­li­na­ri­jos pa­vel­do fon­do ženk­lą, ku­ris pa­tvir­ti­na res­to­ra­ne ga­mi­na­mų ka­rai­mų ki­bi­nų re­cep­tų au­ten­tiš­ku­mą. Vi­siems „Se­no­sios ki­bi­ni­nės“ res­to­ra­nams, tę­sian­tiems šias tra­di­ci­jas, su­teik­tas ne tik Ku­li­na­ri­jos pa­vel­do fon­do ženk­las, bet ir tau­ti­nio pa­vel­do pro­duk­to ser­ti­fi­ka­tai.

„Kuo var­du ši­tas mies­tas – ža­lio­ji sa­la? / Ak­me­ni­niai jo lui­tai tvir­ti kaip uo­la / Ir pi­lis prie van­dens – am­ži­ny­bės tyla…“ – taip apie Tra­kus XVIII am­žiu­je ra­šė ka­rai­mų poe­tas Jo­ho­ša­fa­tas Kap­la­novs­kis, su­ža­vė­tas pi­lies, sa­lų ir eže­rų gro­žio. Ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti da­le­lę šio gro­žio tu­rė­jo­me ir mes, plau­kio­da­mi lai­vu po Gal­vės eže­rą ir klau­sy­da­mie­si au­dio­gi­do.

Prieš mū­sų akis at­si­vė­rė ra­miai ty­vu­liuo­jan­tis eže­ras ir nuo­sta­būs gam­tos vaiz­dai. Apip­lau­kė­me Pi­lies sa­lą, ku­rią gar­si­na Vy­tau­to lai­kus me­nan­tis ar­chi­tek­tū­ros ir is­to­ri­jos pa­vel­das, pra­plau­kė­me pro Pu­sia­sa­lio pi­lies pi­lia­kal­nį, li­ku­sius pi­lies griu­vė­sius, ci­vi­li­za­ci­jos be­veik ne­pa­lies­tas Gal­vės eže­ro sa­las ir pro įspū­din­gą gra­fo Tiš­ke­vi­čiaus dva­rą.

Pi­lį Gal­vės eže­ro Pi­lies sa­lo­je sta­ty­ti pra­dė­jo Lie­tu­vos di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis Kęs­tu­tis. Sta­ty­bos dar­bus, pra­dė­tus tė­vo, už­bai­gė jo sū­nus Vy­tau­tas Di­dy­sis. Iš ply­tų, de­ri­nant gy­ve­na­mą­ją ir gy­ny­bi­nę pa­skir­tį, bu­vo pa­sta­ty­ta go­ti­ki­nė pi­lis, Vy­tau­to Di­džio­jo nu­ro­dy­mu pa­da­ry­ta mo­der­nes­nė ir su­tvir­tin­ta. Vy­tau­tas Di­dy­sis čia per­kė­lė Lie­tu­vos sos­ti­nę 1409 me­tais.

Nuo ta­da pi­ly­je bu­vo sau­go­mas Lie­tu­vos iž­das ir LDK do­ku­men­tų ar­chy­vas (met­ri­ka). Pi­lis lai­ko­ma vie­nu iš vi­du­ri­nių­jų am­žių gy­ny­bos ar­chi­tek­tū­ros še­dev­rų ir bu­vo vie­nin­te­lė van­de­ny­je pa­sta­ty­ta pi­lis vi­so­je Ry­tų Eu­ro­po­je. Tra­kų sa­los pi­ly­je gy­ve­no vi­si LDK ku­ni­gaikš­čiai, iš­sky­rus Žy­gi­man­tą Au­gus­tą. Vy­tau­tas Di­dy­sis čia ir mi­rė 1430 me­tais.

Ty­ri­nė­ji­mai Tra­kų sa­los pi­ly­je ir jos te­ri­to­ri­jo­je pra­dė­ti XX am­žiaus 6-ojo de­šimt­me­čio pra­džio­je. 1962 me­tais po res­tau­ra­ci­jos pi­lies rū­muo­se du­ris at­vė­rė Tra­kų is­to­ri­jos mu­zie­jus. Mu­zie­ju­je vi­suo­me­nei kas­met pri­sta­to­ma 20 ir dau­giau skir­tin­gų ren­gi­nių ir pa­ro­dų (Vals­ty­bės (Lie­tu­vos ka­ra­liaus Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo) ir „Tau­tiš­kos gies­mės“ die­nos ren­gi­niai, šven­tės vi­du­ram­žių te­ma­ti­ka, tau­to­dai­li­nin­kų, fo­to­me­ni­nin­kų, is­to­ri­nės ir kt. pa­ro­dos, iš­va­žiuo­ja­mo­sios pa­ro­dos iš įvai­rių pa­sau­lio mu­zie­jų, dai­lės mo­kyk­lų moks­lei­vių ir stu­den­tų dar­bų pa­ro­dos).

Nau­jai pa­ži­nę dar vie­ną ne­pap­ras­to gro­žio Lie­tu­vos kam­pe­lį, pa­var­gę ir ku­pi­ni įspū­džių grį­žo­me na­mo. O ka­dan­gi me­tai dar ne­si­bai­gia, ir to­liau pla­nuo­si­me įdo­mias ir sma­gias pa­žin­ti­nes eks­kur­si­jas.

ŽBD kanc­le­rė Sta­sė JOK­ŠIE­NĖ