Dir­bo, dir­bo – at­ly­gio taip ir ne­su­lau­kė: Tel­šių teis­mas pri­tei­sė be­veik 18 tūkst. eu­rų

Bū­na gy­ve­ni­me drau­gys­čių, ku­rios bai­gia­si teis­mo sa­lė­je. Taip nu­ti­ko ir E. S., dau­ge­lį me­tų dir­bu­siam vie­no­je Tel­šių įmo­nė­je. Iš pra­džių – ga­my­bos va­do­vu, vė­liau – ap­dai­li­nin­ku.

Vy­ras ga­liau­siai li­ko be at­ly­gio, su krū­va neaiš­kių są­skai­tų ir su­griu­vu­sia drau­gys­te su įmo­nės di­rek­to­riu­mi.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Tel­šių apy­lin­kės teis­mo Tel­šių rū­muo­se E. S. pa­sa­ko­jo, kad įmo­nė dir­bo nuo­sto­lin­gai, pi­ni­gų nuo­la­tos trū­ko, at­ly­gi­ni­mas vis vė­la­vo, o da­lies jo taip ir neiš­mo­kė­jo. Iš pra­džių ken­tė­jo, vy­lė­si, kad at­si­skai­tys, ta­čiau kant­ry­bė bai­gė­si – Tel­šių teis­me jis pa­rei­ka­la­vo su juo pa­ga­liau at­si­skai­ty­ti.

Darb­da­vio ar­gu­men­tai skam­bė­jo, švel­niai ta­riant, kū­ry­biš­kai: esą E. S. pa­ts pa­siim­da­vo įmo­nės pi­ni­gus iš ban­ko­ma­to ir jie žo­džiu bu­vo įskai­ty­ti kaip jo dar­bo už­mo­kes­tis. De­ja, jo­kių do­ku­men­tų, ku­rie tai pa­tvir­tin­tų, teis­mui ne­pa­vy­ko pa­teik­ti. Jo­kių pa­ra­šų, jo­kių tvar­kin­gų ap­skai­tos la­pe­lių ne­bu­vo.

Tei­sė­ja Ai­da Stul­pi­nie­nė aiš­kiai pa­sa­kė: taip dar­bo tei­sė ne­vei­kia. Dar­buo­to­jas tu­ri gau­ti at­ly­gi­ni­mą pa­gal Dar­bo ko­dek­są, o jei­gu darb­da­vys neat­sis­kai­to – mo­ka ne­te­sy­bas. Be to, da­lis sko­lų jau „pa­se­no“, to­dėl se­nes­nių lai­ko­tar­pių teis­mas ne­bes­kai­čia­vo.

Ga­liau­siai Tel­šių teis­mas nu­spren­dė – E. S. tu­ri tei­sę gau­ti 6 853,84 eu­ro neiš­mo­kė­to dar­bo už­mo­kes­čio ir ko­man­di­ruot­pi­ni­gių bei 10 404 eu­rus ne­te­sy­bų. Prie vi­so to dar pri­dė­tos by­li­nė­ji­mo­si iš­lai­dos ir žy­mi­nis mo­kes­tis. Iš vi­so iš įmo­nės bu­vo pri­teis­ta be­veik 18 tūkst. eu­rų, ku­riuos ji tu­rės su­mo­kė­ti ieš­ko­vui.