Da­ni­jo­je stu­di­juo­jan­tys bro­liai – apie sa­ve ir mo­ky­mo­si kul­tū­rų skir­tu­mus

Iki vals­ty­bi­nių bran­dos eg­za­mi­nų li­kus šiek tiek dau­giau nei trims mė­ne­siams, abi­tu­rien­tų gy­ve­ni­me ar­tė­ja ir vie­nas iš svar­biau­sių mo­men­tų, kai rei­kės nu­spręs­ti, ko­kią stu­di­jų kryp­tį rink­tis. Tai neiš­ven­gia­mai su­ke­lia daug stre­so ne tik dvy­lik­to­kams, bet ir jų tė­vams, nes jau­nas žmo­gus tu­ri pa­si­rink­ti tin­ka­mą ke­lią, ku­ris su­jung­tų ga­li­my­bes ir po­mė­gius.

Apie stu­di­jų už­sie­ny­je pa­si­rin­ki­mą pa­sa­ko­ja tel­šiš­kiai bro­liai Ar­nas ir Ta­das Ser­vos, prieš ke­le­rius me­tus bai­gę Tel­šių Že­mai­tės gim­na­zi­ją, šiuo me­tu be­si­mo­kan­tys Da­ni­jo­je, bei jų ma­ma Li­na.

Ra­suo­lė APŪ­KAI­TĖ

– Ką ir kur stu­di­juo­ja­te?

Ar­nas:

– Pie­tų Da­ni­jos uni­ver­si­te­te Son­der­bor­go mies­te prieš me­tus bai­giau me­chat­ro­ni­kos ba­ka­lau­ro stu­di­jas. Šiuo me­tu tę­siu moks­lus – stu­di­juo­ju me­chat­ro­ni­kos ma­gist­ran­tū­ro­je spe­cia­li­zuo­da­ma­sis ki­ber­fi­zi­nė­se sis­te­mo­se. Me­chat­ro­ni­ka – tai moks­las, ku­ria­me gi­li­na­mės į me­cha­ni­ką, elekt­ro­ni­ką, pro­gra­ma­vi­mą ir kont­ro­lės in­ži­ne­ri­ją, o spe­cia­li­za­ci­ja ki­ber­fi­zi­nė­se sis­te­mo­se su­pa­žin­di­na su dirb­ti­nio in­te­lek­to ir ma­ši­nų mo­ky­mo pri­tai­ky­mu me­chat­ro­ni­kos už­da­vi­niams spręs­ti.

Ta­das:

– Stu­di­juo­ju me­chat­ro­ni­kos in­ži­ne­ri­ją Pie­tų Da­ni­jos uni­ver­si­te­te. Šiuo me­tu esu ant­ra­me kur­se. Įgi­jęs ba­ka­lau­ro laips­nį pla­nuo­ju dar dve­jus me­tus ma­gist­ro stu­di­jų, ku­rias taip pat tę­siu Da­ni­jo­je.

– Kas lė­mė jū­sų pa­si­rin­ki­mą stu­di­juo­ti bū­tent šią spe­cia­ly­bę, bū­tent čia? Ar bu­vo ki­to­kių va­rian­tų?

Ar­nas:

– Stu­di­jas rink­tis su­dė­tin­ga ne­bu­vo, de­šim­to­je kla­sė­je ap­si­lan­kiau Stu­di­jų mu­gė­je ir su­si­pa­ži­nau su ga­li­my­bė­mis stu­di­juo­ti už­sie­ny­je. Tą die­ną grį­žęs na­mo pra­dė­jau do­mė­tis ES ša­li­mis, jų vi­du­ti­niais dar­bo už­mo­kes­čiais. Pa­si­do­mė­jęs dau­giau ra­dau tin­ka­miau­sią va­rian­tą – Da­ni­ją, ku­ri tuo me­tu bu­vo pri­sta­to­ma kaip lai­min­giau­sia pa­sau­lio ša­lis. Po me­tų Na­cio­na­li­nė­je moks­lei­vių aka­de­mi­jo­je iš­gir­dau apie Kau­no ir Nord­bor­go (Da­ni­ja) Ro­ta­ry klu­bų or­ga­ni­zuo­ja­mą kon­kur­są, ku­rio nu­ga­lė­to­jai bus pa­kvies­ti 10 die­nų pra­leis­ti Da­ni­jo­je. Da­ly­va­vau ir bu­vau vie­nas iš 14 mo­ki­nių, lai­mė­ju­sių šį kon­kur­są Lie­tu­vo­je. Ke­lio­nės me­tu su­si­pa­ži­no­me su Al­so sa­la Da­ni­jo­je, ku­rio­je da­bar ir stu­di­juo­ju. Ga­lu­ti­nį taš­ką pa­dė­jo Son­der­bor­go mies­tas, ku­ris dy­džiu yra la­bai pa­na­šus į Tel­šius. Po šios ke­lio­nės abe­jo­nių, kur stu­di­juo­ti, ne­be­tu­rė­jau. Bu­vo li­kęs tik stu­di­jų kryp­ties klau­si­mas, ta­čiau rink­tis rei­kė­jo tik tarp me­chat­ro­ni­kos ir elekt­ro­ni­kos. Elekt­ro­ni­ka man bu­vo su­dė­tin­ges­nė mo­kyk­lo­je, to­dėl pa­si­rin­kau me­chat­ro­ni­ką. Pa­si­rin­ki­mą pa­da­riau net ne­pers­kai­tęs stu­di­jų pro­gra­mų.

Ta­das:

– Atė­jus lai­kui ženg­ti ki­tą žings­nį (po mo­kyk­los ne­bu­vau ap­si­spren­dęs, ką no­riu veik­ti gy­ve­ni­me) nu­spren­džiau rink­tis pla­čią spe­cia­ly­bę, ku­ri ma­nęs ne­var­žy­tų. Bū­tent to­kia yra me­chat­ro­ni­ka. Ka­dan­gi ši spe­cia­ly­bė su­tei­kia daug kar­je­ros ga­li­my­bių, ki­tų va­rian­tų nė ne­svars­čiau. Ne­ži­no­jau, ar bū­siu priim­tas, tad bu­vau pa­tei­kęs ke­le­tą pra­šy­mų ir į Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tus, bu­vau įsto­jęs į švie­sos tech­no­lo­gi­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te.

– Kas bu­vo sun­kiau­sia ren­kan­tis ir pa­si­rin­kus stu­di­jas?

Ar­nas:

– Ma­no sto­ji­mas vy­ko tais pa­čiais me­tais, kaip ir ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jos pra­džia Lie­tu­vo­je, eg­za­mi­nai bu­vo pa­vė­lin­ti. To­dėl at­sa­ky­mą, kad esu priim­tas į uni­ver­si­te­tą, ga­vau li­kus sa­vai­tei iki pir­mų­jų pa­skai­tų. Dėl lai­ko sto­kos dar esant Lie­tu­vo­je ne­pa­vy­ko ras­ti gy­ve­na­mo­sios vie­tos, to­dėl iš­vy­kau ne­ži­no­da­mas, ar tu­rė­siu kur gy­ven­ti. Man pa­si­se­kė – lėk­tu­vui nu­si­lei­dus ra­dau ži­nu­tę, kad vie­nas vieš­bu­tis tu­ri lais­vą kam­ba­rį il­ges­niam gy­ve­ni­mui. Be­si­tę­sian­ti pan­de­mi­ja sun­ku­mų kė­lė ir vė­liau, dės­ty­to­jai pa­skai­tas įra­šy­da­vo ir įkel­da­vo, to­dėl ne­re­tai kil­da­vo no­ras pra­leis­ti pa­skai­tą ir vė­liau per­žiū­rė­ti įra­šą. Di­džio­ji da­lis pa­skai­tų vis dar lau­kia, ka­da pri­si­ruo­šiu jas per­žiū­rė­ti.

Ta­das:

– Sun­kiau­sia bu­vo su­pras­ti, ar emo­ciš­kai pa­jėg­siu iš­va­žiuo­ti į už­sie­nį. Jau ži­no­jau, kad į gim­tuo­sius Tel­šius ga­li­my­bės grįž­ti bus daug su­dė­tin­ges­nės, ge­riau­siu at­ve­ju ga­lė­čiau grįž­ti kas tris ar ke­tu­ris mė­ne­sius, o ne kas sa­vai­tę – taip bū­tų, jei stu­di­juo­čiau Vil­niu­je. Ta­čiau iš­vy­kęs su­pra­tau, kad pa­si­rin­kau tei­sin­gai, o na­mų il­ge­sį mal­šin­ti pa­dė­jo vaiz­do skam­bu­čiai ir uni­ver­si­te­te su­tik­ti tau­tie­čiai.

– Ar esa­te pa­ten­kin­ti sa­vo pa­si­rin­ki­mu? Ar da­bar kaž­ką keis­tu­mė­te?

Ar­nas:

– Sa­vo pa­si­rin­ki­mu esu la­bai pa­ten­kin­tas. Tiek stu­di­jos, tiek Da­ni­ja ma­ne vis dar ma­lo­niai ste­bi­na nau­jais da­ly­kais. Pa­vyz­džiui, nau­jos gy­ve­ni­mo kryp­ties ga­li­my­bės po stu­di­jų ar­ba Da­ni­jo­je vyk­do­mos ini­cia­ty­vos stu­den­tams pa­dė­ti su­si­mo­kė­ti už nuo­mą. Ne­bent prieš pa­si­rink­da­mas moks­lus ga­lė­jau bū­ti bent per­skai­tęs stu­di­jų pro­gra­mą, ta­čiau bi­jau, kad ta­da bū­čiau pa­si­rin­kęs ki­taip ir ne­ga­lė­čiau vis­kuo džiaug­tis taip, kaip ga­liu da­bar.

Ta­das:

– Esu pa­ten­kin­tas sa­vo pa­si­rin­ki­mu šim­tu pro­cen­tų. Ma­nau, kad šiuo me­tu esu tei­sin­go­je vie­to­je.

– Ar džiau­gia­tės sa­vo sū­nų pa­si­rin­ki­mu ir jų stu­di­jo­mis už­sie­ny­je?

Ma­ma Li­na:

– La­bai džiau­giau­si sa­vo sū­nų ži­no­ji­mu, ką ir kur no­ri stu­di­juo­ti. Ma­lo­nu, kad no­rai ir ke­ti­ni­mai pil­dė­si leng­vai. Gal kiek įtam­pos kė­lė ko­ro­na­vi­ru­so epi­de­mi­ja. Pri­si­me­nu epi­zo­dą prie Ve­ly­kų sta­lo, kai vy­res­nė­lis nuo­to­li­niu bū­du su jau­nė­liu pra­dė­jo kal­bė­ti „paukš­čių kal­ba“ ir Ta­das pa­sa­kė, jog jam įdo­mu, ką stu­di­juo­ja Ar­nas ir jis no­rė­tų to pa­ties.
Dėl Ar­no stu­di­jų iš­gy­ve­nau tik dėl fi­nan­si­nių ga­li­my­bių, o dėl Ta­do net ne­sua­be­jo­jau. Džiau­giau­si, kad bus kar­tu.
La­bai pa­si­ti­kiu sa­vo vai­kais, ži­nau, kad yra pro­tin­gi ir elg­sis iš­min­tin­gai. Vai­kų moks­lai mums nie­ka­da ne­rū­pė­jo, nes bu­vo­me iš­le­pin­ti ge­rais re­zul­ta­tais, sū­nūs nie­ka­da ne­kė­lė jo­kių rū­pes­čių. Man la­biau rū­pė­jo ir rū­pi jų emo­ci­nė būk­lė, ge­ra sa­vi­jau­ta, poil­sis, no­rų iš­si­pil­dy­mai.

– Ar ga­li­te pa­ly­gin­ti, kuo ski­ria­si moks­las Lie­tu­vo­je ir Da­ni­jo­je?

Ar­nas:

– Ly­gin­ti stu­di­jų tu­ri­nį tarp Lie­tu­vos ir Da­ni­jos sun­ku, nes ne­pa­žįs­tu nė vie­no stu­den­to Lie­tu­vo­je, stu­di­juo­jan­čio me­chat­ro­ni­ką, ta­čiau ga­liu pa­ly­gin­ti stu­di­jų at­mos­fe­rą. Da­ni­jo­je lai­kant eg­za­mi­nus tai­ko­mas at­vi­ros kny­gos prin­ci­pas. Čia no­ri­ma eg­za­mi­nus pa­da­ry­ti pa­na­šes­nius į tik­ras dar­bo są­ly­gas, to­dėl stu­den­tui lei­džia­ma nau­do­tis vis­kuo, kuo ga­li ir dar­bą at­lie­kan­tis dar­buo­to­jas. Ki­tas di­džiu­lis skir­tu­mas yra bend­ra­bu­čiai. Lie­tu­vo­je stu­den­tai gy­ve­na su­si­grū­dę, po tris vie­na­me kam­ba­ry­je, ir vir­tu­vę, ir tua­le­tą da­li­ja­si su vi­su aukš­tu. Da­ni­jo­je mes gy­ve­na­me 30 kv. m kam­ba­riuo­se, tu­ri­me nuo­sa­vus tua­le­tus ir vir­tu­ves, ret­kar­čiais tu­ri­me da­ly­tis su vie­nu kai­my­nu.
Pa­bai­gai: pa­ts di­džiau­sias skir­tu­mas tarp Lie­tu­vos ir Da­ni­jos yra sti­pen­di­jos. Da­ni­jo­je, su są­ly­ga, kad stu­den­tas dir­ba 43 va­lan­das per mė­ne­sį, jis gau­na sti­pen­di­ją, ku­ri vir­ši­ja 800 eu­rų, tai­gi, pri­dė­jus al­gą, stu­den­tas per mė­ne­sį gau­na per 1 300 eu­rų.

Ta­das:

– Moks­lo pro­gra­mos iš es­mės pa­na­šios, ski­ria­si mo­ky­mo bū­das. Da­ni­jo­je mo­ky­ma­sis la­bai sa­va­ran­kiš­kas, pa­skai­tos pa­na­šes­nės į dis­ku­si­jas tarp stu­den­tų ir dės­ty­to­jų. Ly­gi­nant su uni­ver­si­te­tais Lie­tu­vo­je, Da­ni­jo­je la­bai ak­cen­tuo­ja­ma pra­kti­ka, teo­ri­jos ži­nias įtvir­ti­na eks­pe­ri­men­tai įvai­rio­se la­bo­ra­to­ri­jo­se. Jau pir­mai­siais moks­lo me­tais stu­den­tams rei­kia bend­ra­dar­biau­ti su įvai­rio­mis kom­pa­ni­jo­mis, o tai la­bai pa­de­da, kai atei­na lai­kas įsi­dar­bin­ti.

– Ką pa­tar­tu­mė­te da­bar­ti­niams abi­tu­rien­tams, ku­rie tu­ri pa­si­rink­ti stu­di­jų kryp­tį?

Ar­nas:

– Pa­kar­to­siu da­bar po­pu­lia­rią min­tį: ne­si­rin­ki­te stu­di­jų pa­gal „Iš to (ne)pra­gy­ven­si“ kri­te­ri­jų. Po­ten­cia­lą tu­ri ne stu­di­jų kryp­tis ar atei­ties dar­bo ga­li­my­bės, o jūs pa­tys. Tik už­siim­da­mi tuo, kas pa­tin­ka, jūs no­rė­si­te siek­ti po­ten­cia­lo vir­šaus ir pa­ts kom­pe­ten­ci­jos sie­ki­mas bus ma­lo­nus. Taip pat pa­ska­tin­siu bū­si­mus stu­den­tus ne­bi­jo­ti žiū­rė­ti į stu­di­jas už­sie­ny­je, na­rys­tė ES mums at­ve­ria la­bai daug ke­lių.

Ta­das:

– Pa­tar­čiau ne­bi­jo­ti iš­ban­dy­ti sa­vęs už­sie­ny­je. Ang­lų kal­ba dės­to­mos pa­skai­tos tik­rai yra su­pran­ta­mos ir ko­mu­ni­ka­ci­jos bė­dų ne­kils. O iš­va­žia­vę į ki­tą ša­lį ša­lia moks­lų su­si­pa­žįs­ta­me su ki­to­mis kul­tū­ro­mis.