Bib­lio­te­ki­nin­kė, da­ran­ti ge­ra

Ge­ri dar­bai ge­rus žmo­nes la­bai džiu­gi­na. Tuo įsi­ti­ki­no­me su­lau­kę skam­bu­čio iš Ja­na­po­lės. Ire­na Kum­žie­nė pa­si­guo­dė, kad svei­ka­ta jai ne­be­lei­džia vaikš­čio­ti, ta­čiau die­nas pra­skaid­ri­na skai­ty­mas, o kny­gų jai pa­rū­pi­na Ja­na­po­lės bib­lio­te­ki­nin­kė Da­lia Mar­tin­kie­nė.

Už­ten­ka Ire­nos skam­bu­čio į bib­lio­te­ką: „Alks­tu, ne­be­tu­riu mais­to“, ir Da­lia su­pran­ta, kad rei­kia per­žvelg­ti len­ty­nas, at­rink­ti įdo­miau­sias kny­gas ir sku­bė­ti pas Ire­ną.

Mo­te­ris ži­no, kad bib­lio­te­ki­nin­kei tai ne­prik­lau­so pa­gal pa­rei­gas – va­žiuo­ti pas ją su kny­go­mis, kad Da­lia tai da­ro dėl to, kad yra la­bai ge­ra, su­pran­ta Ire­ną ir vi­suo­met su šyp­se­na ją ap­lan­ko.

Ire­na Kum­žie­nė jau­čia­si la­bai dė­kin­ga Ja­na­po­lės bib­lio­te­ki­nin­kei D. Mar­tin­kie­nei, lin­ki jai vi­sa ko ge­riau­sio ir ne­kant­riai lau­kia jos ap­si­lan­ky­mų su nau­jo­mis kny­go­mis.

„Tel­šių ŽI­NIŲ“ inf.