Be praei­ties ne­bū­tų da­bar­ties

Kaip mes da­bar gy­ve­na­me, praei­ties nu­lem­ta. Tai, ką mes tu­ri­me šian­dien, nie­kaip ne­bū­tų at­si­ra­dę be to, kas bu­vo va­kar. O kaip gy­ve­no žmo­nės praei­ty­je? Ko­kius daik­tus jie nau­do­jo? Kas pa­leng­vi­no jų bui­ties dar­bus? – klau­si­mai, į ku­riuos ieš­ko­jo at­sa­ky­mų Tel­šių lop­še­lio-dar­že­lio „Že­mai­tu­kas“ prieš­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo „Bi­tu­čių“ gru­pės vai­kai.

Is­to­ri­jos pa­ži­ni­mas pra­si­de­da nuo šei­mos, pa­pra­šius tė­ve­lių at­si­neš­ti se­no­vi­nių daik­tų. Bu­vo ak­ty­viai lan­ko­mi se­ne­liai ir šiu­re­na­mos na­mų pa­lė­pės. Vi­sais ten ras­tais lo­biais ne­ši­ni vai­kai atė­jo į gru­pę.

Sus­kai­čia­vo­me 50 eks­po­na­tų. Min­tis šo­vė aki­mirks­niu – da­ro­me mi­ni mu­zie­jų, kad iš ar­ti pa­ma­ty­tu­me, sa­vo ran­ko­mis pa­lies­tu­me praei­tį: pa­si­ma­tuo­da­mi vy­žas, imi­tuo­da­mi ly­gi­ni­mą su se­no­vi­niais ly­gin­tu­vais, kurių vie­nas net su iš­trau­kia­mu ge­le­ži­niu kai­ti­ni­mo ele­men­tu. Sug­rūs­ti prie­sko­nius, pa­sver­ti, iš­skalb­ti, pa­si­vaikš­čio­ti su me­di­nė­mis klum­pė­mis ir dar dau­gy­bė iš­šū­kių, ku­riuos ban­dė įveik­ti šiuo­lai­ki­niai vai­kai. Edu­ka­ci­jas paį­vai­ri­no in­te­rak­ty­vus žai­di­mas.

Su­vo­ki­mas apie praei­ties kas­die­ny­bę, žmo­gaus no­rą ir at­kak­lu­mą, ži­nių pri­tai­ky­mą – pa­vyz­dys vai­kams, kaip atei­ty­je jie sa­vo iš­ra­di­mais to­bu­lins ir keis pa­sau­lį.

Prieš­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo mo­ky­to­ja Ali­na BLIŪ­DŽIU­VIE­NĖ