Siuvinėjimas kryželiu – vienas populiariausių rankdarbių, reikalaujantis begalinės kantrybės ir susikaupimo. Sakoma, jog šis užsiėmimas mažina įtampą, skatina kūrybiškumą, lavina atmintį, ugdo kantrybę. Tam pritaria ir telšiškė Stanislava Paulauskienė, kuri aplinkinius stebina savo įspūdingais darbais – kruopščiai kryželiu siuvinėtais paveikslais.
Aurelija SERVIENĖ
Septyniasdešimt penkerių Stanislava kuklinasi ir sako, jog nesanti verta tokio visų dėmesio. Tačiau, kas pamato jos paveikslus, negali atsigėrėti ir prilygina juos tapytiems meno kūriniams. Tik arčiau priėję supranta, jog tai siuvinėti darbai. Sunku patikėti, kad moteris nebaigė jokių su menu susijusių mokslų ar niekur kitur nesitobulino. Ilgus metus dirbo paprastą valytojos darbą Žemaitės gimnazijoje.
Nuo mažumės Stanislava nebijojo jokio darbo, dirbo savęs negailėdama, labai mėgo nerti vąšeliu, megzti, o išėjusi į pensiją stačia galva pasinėrė į siuvinėjimą kryželiu. Jau net sunku suskaičiuoti, kiek paveikslų yra išsiuvinėjusi. Paveikslus moteris siuvinėja ne tik pagal specialius maketus, bet ir iš akies, tiesiog žvelgdama į nuotraukas. Pati parenka siūlų spalvas, viską sukomponuoja.
Neseniai telšiškė atrado dar vieną smagų užsiėmimą – pagal paruoštus maketus iš tūkstančių smulkiausių detalių ji sudėlioja mozaiką – gražiausią paveikslą.
Vieną paveikslą kruopščioji Stanislava siuvinėja 4–5 mėnesius, jam panaudoja net apie 50 atspalvių įvairiausių siūlų. Moteris juokiasi, jog šis užsiėmimas nesukelia jokio vargo, priešingai, tai vienas malonumas. Jei ir būna pavargusi po darbų kaime ar grįžusi iš kur nors, prisėdusi prie savo rankdarbių tarsi atsigauna, ramiau naktį išmiega ir vėl ryte kyla prie naujų darbų. Ir akinių Stanislavai nereikia, siuvinėja tik dienos šviesoje – akeles taupo, bet gydytojai moterį ramina ir sako, jog šis užsiėmimas tikrai sveikiau nei žiūrėti į televizorių ar telefono ekraną.
Moteris džiaugiasi savo vaikais, didžiuojasi anūkėmis. Gerų žodžių negaili vyrui Stanislovui, su kuriuo kitąmet švęs 55-ąsias vestuvių metines.
S. Paulauskienė gimė ir augo netoli Žarėnų, prie Paplienijos piliakalnio. „Meilę darbui, rankdarbiams tikriausiai paveldėjau iš mamos. Ji buvo darbšti, paprasta kaimo moteris, bet turėjo meno gyslelę. Kai dengdavo stalą šventėms, stengdavosi jį papuošti. Kol kaime visi su klumpėmis vaikščiojo, aš jau turėjau veltinukus“, – pasakojo pašnekovė.
Savo darbų telšiškė neparduoda. Per daug darbo ir meilės įdėta, tad jie neįkainojami.