Auk­sa­ran­kė Sta­nis­la­va ste­bi­na kry­že­liu siu­vi­nė­tais pa­veiks­lais

Siu­vi­nė­ji­mas kry­že­liu – vie­nas po­pu­lia­riau­sių rank­dar­bių, rei­ka­lau­jan­tis be­ga­li­nės kant­ry­bės ir su­si­kau­pi­mo. Sa­ko­ma, jog šis už­siė­mi­mas ma­ži­na įtam­pą, ska­ti­na kū­ry­biš­ku­mą, la­vi­na at­min­tį, ug­do kant­ry­bę. Tam pri­ta­ria ir tel­šiš­kė Sta­nis­la­va Pau­laus­kie­nė, ku­ri ap­lin­ki­nius ste­bi­na sa­vo įspū­din­gais dar­bais – kruopš­čiai kry­že­liu siu­vi­nė­tais pa­veiks­lais.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Sep­ty­nias­de­šimt pen­ke­rių Sta­nis­la­va kuk­li­na­si ir sa­ko, jog ne­san­ti ver­ta to­kio vi­sų dė­me­sio. Ta­čiau, kas pa­ma­to jos pa­veiks­lus, ne­ga­li at­si­gė­rė­ti ir pri­ly­gi­na juos ta­py­tiems me­no kū­ri­niams. Tik ar­čiau priė­ję su­pran­ta, jog tai siu­vi­nė­ti dar­bai. Sun­ku pa­ti­kė­ti, kad mo­te­ris ne­bai­gė jo­kių su me­nu su­si­ju­sių moks­lų ar nie­kur ki­tur ne­si­to­bu­li­no. Il­gus me­tus dir­bo pa­pras­tą va­ly­to­jos dar­bą Že­mai­tės gim­na­zi­jo­je.

Nuo ma­žu­mės Sta­nis­la­va ne­bi­jo­jo jo­kio dar­bo, dir­bo sa­vęs ne­gai­lė­da­ma, la­bai mė­go ner­ti vą­še­liu, megz­ti, o išė­ju­si į pen­si­ją sta­čia gal­va pa­si­nė­rė į siu­vi­nė­ji­mą kry­že­liu. Jau net sun­ku su­skai­čiuo­ti, kiek pa­veiks­lų yra iš­siu­vi­nė­ju­si. Pa­veiks­lus mo­te­ris siu­vi­nė­ja ne tik pa­gal spe­cia­lius ma­ke­tus, bet ir iš akies, tie­siog žvelg­da­ma į nuo­trau­kas. Pa­ti pa­ren­ka siū­lų spal­vas, vis­ką su­kom­po­nuo­ja.

Ne­se­niai tel­šiš­kė at­ra­do dar vie­ną sma­gų už­siė­mi­mą – pa­gal pa­ruoš­tus ma­ke­tus iš tūks­tan­čių smul­kiau­sių de­ta­lių ji su­dė­lio­ja mo­zai­ką – gra­žiau­sią pa­veiks­lą.

Vie­ną pa­veiks­lą kruopš­čio­ji Sta­nis­la­va siu­vi­nė­ja 4–5 mė­ne­sius, jam pa­nau­do­ja net apie 50 at­spal­vių įvai­riau­sių siū­lų. Mo­te­ris juo­kia­si, jog šis už­siė­mi­mas ne­su­ke­lia jo­kio var­go, prie­šin­gai, tai vie­nas ma­lo­nu­mas. Jei ir bū­na pa­var­gu­si po dar­bų kai­me ar grį­žu­si iš kur nors, pri­sė­du­si prie sa­vo rank­dar­bių tar­si at­si­gau­na, ra­miau nak­tį iš­mie­ga ir vėl ry­te ky­la prie nau­jų dar­bų. Ir aki­nių Sta­nis­la­vai ne­rei­kia, siu­vi­nė­ja tik die­nos švie­so­je – ake­les tau­po, bet gy­dy­to­jai mo­te­rį ra­mi­na ir sa­ko, jog šis už­siė­mi­mas tik­rai svei­kiau nei žiū­rė­ti į te­le­vi­zo­rių ar te­le­fo­no ek­ra­ną.

Mo­te­ris džiau­gia­si sa­vo vai­kais, di­džiuo­ja­si anū­kė­mis. Ge­rų žo­džių ne­gai­li vy­rui Sta­nis­lo­vui, su ku­riuo ki­tą­met švęs 55-ąsias ves­tu­vių me­ti­nes.

S. Pau­laus­kie­nė gi­mė ir au­go ne­to­li Ža­rė­nų, prie Pap­lie­ni­jos pi­lia­kal­nio. „Mei­lę dar­bui, rank­dar­biams tik­riau­siai pa­vel­dė­jau iš ma­mos. Ji bu­vo darbš­ti, pa­pras­ta kai­mo mo­te­ris, bet tu­rė­jo me­no gys­le­lę. Kai deng­da­vo sta­lą šven­tėms, steng­da­vo­si jį pa­puoš­ti. Kol kai­me vi­si su klum­pė­mis vaikš­čio­jo, aš jau tu­rė­jau vel­ti­nu­kus“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Sa­vo dar­bų tel­šiš­kė ne­par­duo­da. Per daug dar­bo ir mei­lės įdė­ta, tad jie neį­kai­no­ja­mi.