Au­gus­tė Vai­va – neat­sie­ja­ma an­samb­lio „Čiu­čiu­ruks“ da­lis

Tel­šių „Ger­man­to“ pro­gim­na­zi­jos mo­ki­nė ke­tu­rio­lik­me­tė Au­gus­tė Vai­va Klin­ge­ry­tė – ak­ty­vi folk­lo­ro an­samb­lio „Čiu­čiu­ruks“ na­rė, mu­zi­kan­tė, šo­kė­ja, be­si­do­min­ti ki­tų ša­lių kul­tū­ra, mėgs­tan­ti ke­liau­ti.

Au­gus­tė Vai­va yra bai­gu­si Tel­šių me­no mo­kyk­lą, ta­čiau tei­gė ne­no­rė­ju­si pa­leis­ti ir ap­leis­ti mu­zi­kos sa­vo gy­ve­ni­me, to­dėl ir to­liau mo­ko­si gro­ti for­te­pi­jo­nu ir būg­nais.

Lais­va­lai­kiu ji mėgs­ta pieš­ti mi­nia­tiū­ras: „Kaž­ka­da pieš­da­vau dau­giau, ne­tgi bu­vau ati­da­riu­si ke­le­tą sa­vo pie­ši­nių pa­ro­dų, ta­čiau da­bar tai tik ma­no po­mė­gis. Mėgs­tu do­mė­tis ki­tų ša­lių kul­tū­ra, ke­liau­ti ir gi­lin­ti sa­vo ži­nias sve­tur.“

Au­gus­tė Vai­va tu­ri daug bro­lių ir se­se­rų, ir taip nu­ti­ko, kad ke­li iš jų pra­dė­jo lan­ky­ti an­samb­lį „Čiu­čiu­ruks“.

„Esu jau­niau­sia šei­mo­je, to­dėl į „Čiu­čiu­ru­ką“ tė­vai ma­ne at­ve­dė se­se­rų ir bro­lio pė­do­mis. Tuo me­tu man bu­vo ket­ve­ri me­tai. Tu­rė­jau vy­res­nes se­se­ris ir vy­res­nį bro­lį, to­dėl bi­jo­ti ne­bu­vo ko. Pir­mai­siais me­tais gro­jo­me barš­ka­liu­kais, dai­na­vo­me, ir man tai pa­ti­ko. Bė­gant me­tams pra­dė­jau ves­ti dai­nas“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Po ke­le­rių me­tų Au­gus­tė Vai­va su se­se­ri­mi Re­gi­na pa­si­ro­dė kon­kur­se „Tram­ta­tu­lis“. Tą­kart ne­pa­si­se­kė, bet dai­nuo­ti ne­nus­to­jo.

Šiais me­tais mer­gai­tė vėl ke­ti­na da­ly­vau­ti „Tram­ta­tu­ly­je“, kur dai­nuos su sa­vo trio ir gros cim­bo­lais. „Prieš maž­daug ket­ve­rius me­tus bu­vau šiek tiek iš­si­gan­du­si, nes pe­rė­jau į „di­džiu­kų“ gru­pę, o ten te­ko mo­ky­tis nau­jų dai­nų, sun­kes­nių šo­kių, su­si­bend­rau­ti su nau­jais žmo­nė­mis ir gal net pra­dė­ti gro­ti. Tuo lai­ko­tar­piu iš­va­žia­vau pir­mą­kart į „čiu­čiu­ru­kų“ sto­vyk­lą, o vė­liau ir į pa­čią pir­mą­ją ke­lio­nę – į Slo­va­ki­ją. Sto­vyk­lo­je pra­dė­jau gro­ti cim­bo­lais. Jais gro­ju iki pat šių die­nų. O ką jau kal­bė­ti apie ke­lio­nes. Praei­tų me­tų va­sa­rą skri­do­me į Is­pa­ni­ją ir esant 30 laips­nių karš­čiui šo­ko­me su tau­ti­niais rū­bais. Tai bu­vo iš­šū­kis, ta­čiau iš ke­lio­nės par­si­ve­žė­me tik ge­riau­sius pri­si­mi­ni­mus!“ – kal­bė­jo moks­lei­vė.

Au­gus­tę Vai­vą ža­vi liau­dies dai­nos, že­mai­čių tra­di­ci­jos, tau­ti­niai rū­bai. Tik­riau­siai dėl to, kad užau­go to­kia­me ko­lek­ty­ve, daug me­tų dai­nuo­da­ma, klau­sy­da­ma, kon­cer­tuo­da­ma ir žiū­rė­da­ma, kaip ski­ria­si ko­lek­ty­vų ap­ran­ga ir šo­kiai.

„Dai­nuo­da­ma kar­tais „už­gau­dy­da­vau“ sa­ve už­si­mer­ku­sią, be­si­mė­gau­jan­čią dai­na ir ta­da dar kar­tą su­pras­da­vau, ko­kią svar­bią da­lį ma­no gy­ve­ni­me uži­ma „Čiu­čiu­ruks“. Esu la­bai lai­min­ga, kad ga­liu bū­ti jo da­li­mi, pa­žin­ti to­kį links­mą, uni­ka­lų ko­lek­ty­vą, mo­ky­tis iš nuo­sta­bios va­do­vės Ri­tos Ma­ci­jaus­kie­nės ir da­ry­ti tai, kas ma­ne ža­vi“, – sa­kė Au­gus­tė Vai­va.