„Ateik to­kia, ko­kia esi“: Tel­šiuo­se du­ris at­vėrė „Ma­mos kar­tu“ – erdvė, grąži­nan­ti mo­ti­nys­tei bend­rystės jausmą

Sa­ko­ma, kad vai­kui užau­gin­ti rei­kia vi­so kai­mo, ta­čiau šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je ma­mos daž­nai lie­ka vie­nos tarp ke­tu­rių sienų, pa­si­kly­du­sios tarp be­ga­linės meilės ma­žy­liui, nuo­var­gio ir ty­lios vie­natvės. Tel­šiškės Eve­li­na Put­nienė ir Si­mo­na Pranc­kienė nu­sprendė, kad taip būti ne­turėtų. Dar vi­sai ne­se­niai su­būru­sios bendruomenę „Ma­mos kar­tu“, rugsė­jo 19-ąją jos žengė di­delį žingsnį – at­vėrė jau­kią, šiltą fi­zinę erdvę, skirtą ma­moms ir jų vai­kams.

Tai is­to­ri­ja apie drąsą ban­dy­ti, dviejų mo­terų drau­gystę ir vietą, ku­rio­je ga­li­ma tie­siog at­si­kvėpti, iš­ger­ti šil­tos ar­ba­tos ir pa­si­jus­ti sa­va.

Dia­na PU­ZERĖ

Nuo at­virų po­kal­bių iki drąsaus spren­di­mo: „O kas nu­tiks, jei pa­ban­dy­sim?“

Eve­li­nos ir Si­mo­nos pa­žin­tis pra­si­dėjo nuo to, kuo šian­dien gy­ve­na tūkstan­čiai mo­terų – nuo­šird­žių, ne­su­vai­dintų po­kal­bių apie mo­ti­nystės kas­die­nybę, džiaugs­mus, ne­mie­go­tas nak­tis ir nuo­vargį. La­bai grei­tai abi pa­stebė­jo, kad jų ver­tybės ir sva­jonės su­tam­pa: Tel­šiams ver­kiant reikė­jo vie­tos, kur ma­mos galėtų su­si­tik­ti be jo­kio spau­di­mo ar ver­ti­ni­mo.

„Iš pra­džių tie­siog kalbė­jomės, da­li­jomės min­ti­mis ir sva­jo­jo­me. O pa­skui kaž­kaip pa­sakė­me vie­na ki­tai: o kas nu­tiks, jei pa­ban­dy­sim? Juk ne­mir­sim… Da­rom!“ – su šyp­se­na pra­džią pri­si­me­na mo­te­rys.

Nors abi pri­pažįs­ta esan­čios la­bai skir­tingų cha­rak­te­rių, būtent tai ta­po jų tan­de­mo stip­ry­be. Vie­na daž­niau už­si­de­ga nau­jo­mis idė­jo­mis, ki­ta pa­de­da jas ap­gal­vo­ti ir struktū­ruo­tai įgy­ven­din­ti. Jos da­li­ja­si vis­kuo po ly­giai: nuo di­de­lių ren­gi­nių kon­cep­cijų iki ne­ma­tomų kas­die­nių darbų – bend­ra­vi­mo su ma­mo­mis ži­nutė­mis, de­ko­ra­cijų kūri­mo, baldų pa­rin­ki­mo ar pir­ki­nių krep­šių kro­vi­mo. Svar­biau­sia, kad sun­kesnę aki­mirką vi­sa­da vie­na kitą pa­drąsi­na.

Vie­ta, kur at­gy­ja pra­ras­tas „kai­mas“

Kas pa­stūmėjo ženg­ti to­liau nei tik vir­tua­li bend­ruo­menė? Eve­li­na ir Si­mo­na at­vi­rau­ja: did­žiau­sias im­pul­sas bu­vo as­me­ni­nis su­pra­ti­mas, kaip stip­riai mo­ti­nystė­je trūksta savų žmo­nių.

„Šiais lai­kais re­tas kas pa­de­da au­gin­ti vai­kus – to se­no­jo „kai­mo“, kur vi­si vie­ni ki­tiems pa­dėda­vo, jau ne­bėra. Todėl ma­mai ne vi­sa­da rei­kia pa­mo­kymų ar di­de­lių pa­ta­rimų. Kar­tais už­ten­ka, kad kas nors ša­lia ra­miai pa­sa­kytų: „Sup­ran­tu ta­ve, man ir­gi taip būna.“ La­bai norė­jo­me, kad Tel­šiuo­se at­si­rastų vie­ta, į ku­rią ga­li­ma atei­ti su ma­žy­liu, ra­miai at­si­ger­ti ka­vos ar ar­ba­tos ir tie­siog ne­būti vie­nai“, – pa­sa­ko­ja įkūrėjos.

Kvie­ti­mas bur­tis ne­li­ko neiš­girs­tas. Vos pra­dėju­sios veiklą, mo­te­rys pa­ju­to did­žiulį pa­lai­kymą – spar­čiai au­gan­ti bend­ruo­menė, šil­tos ži­nutės ir mamų no­ras bend­rau­ti įrodė, kad ši idė­ja at­lie­pia gi­liau­sią šir­dies po­reikį.

Per­žen­gus slenkstį ne­rei­kia jaus­tis ne­pa­to­giai

Rugsė­jo 19-osios ati­da­ry­mas ta­po il­gai lauk­tu virs­mu. Kol vy­ko pa­si­ruo­ši­mo dar­bai, daiktų dėlio­ji­mas ir re­mon­tas, at­rodė, kad rūpes­čių sąra­šas nie­ka­da ne­si­baigs. Ta­čiau at­vėrus du­ris vis­kas sto­jo į sa­vo vie­tas.

„Bu­vo ne­pap­ras­tai daug emo­cijų. Kai erdvė pri­si­pildė žmo­nių, vaikų juo­ko, po­kal­bių, pa­ju­to­me: štai, ji tik­rai gy­va! Bu­vo ir jau­du­lio, ir did­žiu­lio džiaugs­mo bei pa­si­did­žia­vi­mo, kad mums pa­vy­ko“, – da­li­ja­si Eve­li­na ir Si­mo­na.

Kuo ši vie­ta iš­sis­ki­ria iš įprastų žai­dimų kam­ba­rių ar ka­vi­nių? Fi­lo­so­fi­ja pa­pras­ta, bet es­minė: čia vie­no­dai svarbūs ir vai­kai, ir ma­mos. Čia ne­rei­kia jaus­tis ne­pa­to­giai, jei vai­kas pra­vir­ko, su­py­ko ar jei pa­ti ma­ma at­ėjo pa­var­gu­si. Vai­kai ran­da sau­gių žai­dimų ir ty­rinė­jimų lauką, o ma­mos – pel­nytą ato­kvėpio mi­nutę.

Nuo sen­so­ri­kos už­siė­mimų iki pa­gal­bos šird­žiai

Erdvė­je „Ma­mos kar­tu“ jau da­bar ver­da gy­ve­ni­mas. Įkūrėjos did­žiuo­ja­si į Tel­šius at­ne­šu­sios nau­jovę – dar nuo Ve­lykų jos ta­po sen­so­ri­nių už­siė­mimų pra­di­ninkė­mis mies­te. Ša­lia to mažųjų lau­kia kūry­binės dirb­tuvės, mu­zi­kos pa­mokėlės, o pa­čių ma­žiau­sių – kūdi­kių ki­ne­zi­te­ra­pi­jos už­siė­mi­mai.

Ta­čiau veik­la neap­si­ri­bo­ja vien vai­kais. Pla­nuo­se – ypa­tin­gi su­si­ti­ki­mai pa­čioms ma­moms: apie mo­te­riš­kumą, po­mėgius, emo­cinę svei­katą ir poilsį.

Ru­duo at­neš ir gra­žių bend­ruo­me­ni­nių tra­di­cijų. Jau šį spalį su­grįžta ini­cia­ty­va „Nuš­vies­ki­me Mas­čio eže­ro pa­krantę“, kai tel­šiš­kių šei­mos bur­sis ir eže­ro pa­krantę puoš mo­liūgų ži­bin­tais.

Žvelg­da­mos į ateitį, Eve­li­na ir Si­mo­na ma­to VšĮ „Ma­mos kar­tu“ kaip tva­rią, at­ra­minę vietą vi­soms ra­jo­no šei­moms. Įkūrėjoms itin svar­bi ir jaut­ri te­ma – ko­va su po­gim­dy­mi­ne dep­re­si­ja bei emo­ci­niais sun­ku­mais. Jų sie­kis – gar­siai kalbė­ti apie tai, kas daž­nai nu­ty­li­ma, kur­ti sau­gią terpę, ku­rio­je lai­ku su­teik­tas pa­lai­ky­mas pa­de­da iš­veng­ti gi­lių kri­zių. Nes kar­tu mo­te­rys yra ge­ro­kai stip­resnės.

Svar­biau­sia ži­nutė ma­mai: „Ateik to­kia, ko­kia esi“

Pak­laus­tos, ką norėtų per­duo­ti tai ma­mai, ku­ri šiuo me­tu sėdi na­muo­se, jau­čia­si be ga­lo vie­ni­ša, pa­var­gu­si ir ne­drįsta pra­ver­ti naujų durų, Eve­li­na ir Si­mo­na at­sa­ko vien­bal­siai:

„Ateik to­kia, ko­kia esi! Ne­rei­kia būti drąsiai, links­miau­siai ar viską spėjan­čiai. Vi­sos mes kar­tais pa­vargs­ta­me, dve­jo­ja­me ir tie­siog no­ri­me pa­pras­to, žmo­giš­ko po­kal­bio. Mūsų erdvė­je nie­kam nie­ko ne­rei­kia įro­dinė­ti. Kar­tais už­ten­ka vie­no žings­nio ir vie­no pa­pras­to „la­bas“, kad die­na taptų švie­sesnė ir ge­ro­kai leng­vesnė.“

Erdvę „Ma­mos kar­tu“ ma­moms ir vai­kams ra­si­te ad­re­su: Aukš­to­ji g. 3, Tel­šiai.
„Fa­ce­book“: VšĮ Ma­mos kar­tu

Sustabdyta Akimirka Photography nuotr.