Plungės Žemaičių dailės muziejuje birželio 22 dieną bus atidaroma viena didžiausių šių metų parodų Lietuvoje – IX pasaulio žemaičių dailės paroda. Į Plungę vežami paskutiniai meno kūriniai, istoriniai kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmai, parkas, žirgynas, oficinos, laikrodinė tampa viena didele meno galerija. Paroda – išskirtinis Lietuvos meno reiškinys, nes dalyviais čia gali tapti tik iš šio regiono kilę ar jame gyvenantys, jaučiantys prigimtinį ryšį su Žemaitija menininkai. Kalbamės su pirmųjų Pasaulio žemaičių dailės parodų organizatoriumi, dailėtyrininku, parodų kuratoriumi dr. Viktoru Liutkumi. Jis ir menotyrininkė dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė šiemetinėje parodoje rengia skulptoriui Rimantui Dauginčiui atminti skirtą ekspoziciją.
Monika Petrulėnė
– Pirmajai parodai daugiausia nusipelnė grafikas Algimantas Švažas, daug prisidėjo ir skulptorius Rimantas Daugintis. Turbūt geriausiai matote, kiek pasikeitė parodos idėja, turinys, formatas…
– Pirmajai parodai 1989 metais svarbiausia buvo surinkti visus žemaičius dailininkus į vieną krūvą, pamatyti visas galimas kūrybos apraiškas. Puikus atidarymas įvyko Klaipėdoje, daug turėjome Sąjūdžio energijos, optimizmo ir šurmulio, net į jūrą buvome išplaukę. Man labiausiai teko prisidėti prie antrosios parodos 1994 metais, kuri jau vyko Plungėje, Mykolo Oginskio dvaro rūmuose. Tada buvo įsteigtas ir Žemaičių dailės muziejus. Paroda buvo padalyta į dvi dalis, taikomąjį meną rodėme Telšių parodų salėse. Pasiteisino, dalyvavo daug keramikų, tekstilininkų, juvelyrų, metalo meistrų… 1999 metais sugundė dar viena idėja – paskleisti žemaičių dailės virusą po visą Žemaitiją. Įtraukiau Rietavą, Mažeikius, Kretingą, Palangą, tuos pačius Telšius… Tada Kretingoje padarėme ir pomirtinę R. Dauginčio kūrybos parodą.
– Kaip Pasaulio žemaičių dailės parodų tradiciją vertinate iš retrospektyvos?
– Prisipažinsiu, po 1999 m. renginio pradėjau abejoti, ar tokios žemaičių dailės parodos dar reikalingos: juk atsidarė Europos sienos, menininkai, ir žemaičiai, pradėjo važinėti į užsienį, ten studijuoti, kurti, gyventi. Galvojau, visi daromės globalūs, juokingai atrodo etninės ambicijos, mažos šalies kompleksai. Nebereikia įrodinėti, kad Žemaitija sugeba daryti meno stebuklus. Nebekeliame klausimo, ar čia žemaičių menas, ar ne žemaičių. Meninė kūryba yra universali. Bet tame universalume ieškome dalykų, kurie sužadina mintis, skatina pačiam mąstyti, lyginti – kuo daugiau tokių impulsų, tuo geriau. Gyvename globaliame pasaulyje, tačiau mene – individualybių laikai. Į žemaičių menininkų kūrybą dabar žiūriu kaip į natūralią pastangą nepranykti globalioje meno įvairovėje. Parodos turinys keičiasi, pasaulis keičiasi, keičiasi ir žemaitiškų šaknų turintys kūrėjai. Kas žino, gal po keliolikos metų Pasaulio žemaičių dailės parodoje tarp dalyvių bus ir afrikiečių žemaičių.
– Tai kaip atrodys IX pasaulio žemaičių dailės paroda?
– Organizatoriai siekė, kad parodoje dalyvautų ir pradedantys talentai, ir dailės klasikai. Daug autorių atrinko parodos kuratorės Goda Giedraitytė ir Neringa Poškutė-Jukumienė, nemažai yra kviestinių. Svarbiausiu atrankos kriterijumi buvo kūrinių kokybė, parodos vientisumo idėja. Bus įdomu išvysti jaunųjų darbus ir jau žinomų menininkų kūrinius, o jų dermė atskleis naujų kontekstų. Suplanuota daug parodą lydinčių kultūros renginių. Lankytojų laukia filmų peržiūros, kūrybos vakarai, tarptautinė mokslinė konferencija, edukaciniai užsiėmimai… Plungė yra gera vieta imtis tokio sumanymo: išskirtinė, didelė paroda, vienas gražiausių Lietuvos dvarų su rūmais, skulptūromis ir objektais papuoštas parkas, jame tekantis Babrungas, bokštą iškėlusi laikrodinė. Per pusdienį žmonės čia tikrai daug pamatys.
– Minėjote, kad viena iš parodų dalių „In memoriam“ bus skirta skulptoriui R. Dauginčiui. Vyresnioji karta jį puikiai atsimena, o jaunesnieji?
– Nežino. Čia turbūt ir yra sprendimą nulėmęs edukacinis momentas, kai nutarėme pagerbti ir parodoje pristatyti skulptorių R. Daugintį. Šiemet minime skulptoriaus 80-metį, todėl, pagerbiant jo atminimą ir nuopelnus žemaičių dailės parodoms, sudarėme atskirą jo darbų ekspoziciją IX pasaulio žemaičių dailės parodoje. Prieš daugelį metų teko pas jį mokytis Vilniaus vakarinėje dailės mokykloje. Iš jo užsiėmimų išeidavai turėdamas suvokimą, kas yra skulptūra, mokeisi meninę idėją sutelkti į pirštų galiukus. Jaunieji iš R. Dauginčio galėtų daug ko pasimokyti. Kai meno kūrinys atsiranda iš pirštų judesių, kitoks yra ir rezultatas. Mokėti savo vaizduotę paleisti per pirštų galiukus ir tais galiukais nulipdyti kūrinį, kuris dar ir žiūrovui sužadintų vaizdinius – čia ir yra talentas. Man visada buvo įdomus R. Dauginčio lipdybos braižas – per skulptūrinę plastiką perteikti siužetinę mintį, kalbėti poetinėmis metaforomis. Labiausiai įstrigusi jo mažoji plastika, bet didelių gabaritų darbų taip pat yra sukūręs – Klaipėdos Martyno Mažvydo skulptūrų parką puošia jo granito skulptūros „Naktigonė“ ir „Barnabas išeina į jūrą“. Buvo tikrai talentingas.
– Kaip atrodys R. Dauginčio kūrybos pristatymas?
– Kartu su kolege S. Smilingyte-Žeimiene ir parodos architektu Antanu Gerliku peržiūrėjome jo palikimą: dalis darbų saugoma šeimoje, kiti – Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Mums buvo svarbu nedidelėje erdvėje atskleisti jo individualybę, skulptūrinės plastikos, jos technikos įvairovę. Buvo geras galvanoplastikos meistras. Dar vienas sumanymo dėmuo – R. Dauginčio kūriniai eksponuojami bendrame parodos kontekste, tad reikėjo surasti būdą, kad jiems skirtos salės įsikomponuotų, pasidarytų visos parodos tąsa. Kelios personalinės nuotraukos, taip pat buvusios skulptoriaus studijos vaizdai, kūrinių eskizai primins žiūrovui tragiškos lemties dailininko kūrybinę aplinką.
– Žemaičių dailės muziejus teigia, kad šia paroda lygiuosis į daugelį panašių parodų Lietuvos didžiuosiuose miestuose. Kaip Jūs vertinate būsimą parodą?
– Žemaičiai nenori nusileisti. Geras parodas galima surengti ir Plungėje, ir Mažeikiuose ar Telšiuose. Tik reikia turėti gerą idėją, gerus dailininkus ir gerus vykdytojus. Žinoma, ir gerus pinigus. Prisimenu, šviesaus atminimo Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis sakydavo, kad M. K. Čiurlionį reikia vežti į Japoniją, Europą tam, kad jį pamatytų. Bet po kelių tokių parodų pripažino: Čiurlionis yra tokio lygio, kad europiečiai ar japonai patys turi atvažiuoti į Kauną jo žiūrėti. Čia bus lygiai tas pats – važiuok į Plungę ir nelauk, kad tau žemaičiai savo dailę atvežtų ir ant padėklo prie durų padėtų kur Vilniuje ar Kaune. Meno judėjimas po mažesnes lokalizacijas išjudina ir žiūrovus, ir paties meno slinktis.
Loading ...
