Amarilių žiedų grožis

Ama­ri­lių, ar­ba mei­le­nių, au­gi­ni­mas šiuo me­tų lai­ku yra ypač po­pu­lia­ri te­ma tarp gė­lių my­lė­to­jų. Nors pa­ts au­ga­las sa­vo iš­vaiz­da nė­ra iš­skir­ti­nis, ta­čiau jo žie­dų gro­žis ne­pa­lie­ka abe­jin­gų. Šios įspū­din­gos gė­lės ran­da vie­tą ir tel­šiš­kių na­muo­se – ant pa­lan­gių jos ne tik puo­šia kam­ba­rį, bet ir įkve­pia au­gin­ti vis di­des­nes ko­lek­ci­jas.

Apie aist­rą gė­lių žie­dams kal­bi­na­me tel­šiš­kę gy­dy­to­ją Gin­ta­rę Sie­niu­tie­nę ir kvie­čia­me pa­si­gė­rė­ti tel­šiš­kių užau­gin­tais ama­ri­liais.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Gydytojos aistra – gėlių žiedai

Tel­šiuo­se gy­ve­nan­ti gy­dy­to­ja, tri­jų vai­kų ma­ma G. Sie­niu­tie­nė mie­lai su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo ama­ri­lių ko­lek­ci­ją, ku­rios žie­dams tie­siog neį­ma­no­ma at­si­spir­ti. Nors mo­te­ris sa­ko esan­ti di­džiau­sia pe­lar­go­ni­jų ger­bė­ja ir tu­ri la­bai di­de­lę jų ko­lek­ci­ją, šį kar­tą pa­kvie­tė­me po­kal­bio apie jos šir­dį pa­ver­gu­sius ama­ri­lius.

Gin­ta­rės tei­gi­mu, ama­ri­lis yra gė­lė, at­vi­ra vis­kam, kas ją su­pa: gam­tai, sau­lės spin­du­liams, švie­sai, lie­tui, vė­jui ir žmo­gaus dė­me­siui. „Ama­ri­liais su­si­do­mė­jau ieš­ko­da­ma gė­lės, ku­rios žie­dais bū­tų ga­li­ma džiaug­tis žie­mą. Siųs­da­ma­si gė­les iš Olan­di­jos, paė­miau pa­ban­dy­ti ir ke­lis ama­ri­lio svo­gū­nė­lius. Jie pa­so­din­ti pui­kiai pri­gi­jo ir jau pir­mą se­zo­ną džiu­gi­no žie­dais“, – pa­sa­ko­jo G. Sie­niu­tie­nė.

Pabudimas, žydėjimas, poilsis

Ama­ri­lis, ar­ba mei­le­nis, yra ama­ri­li­nių šei­mai pri­klau­san­tis dau­gia­me­tis žo­li­nis au­ga­las. Tai 25–90 cm aukš­čio žied­ko­čiu pa­si­da­bi­nu­si ir iki 30 cm plo­čio iš­si­ple­čian­ti svo­gū­ni­nė gė­lė. Ama­ri­lio au­gi­ni­mo yra trys fa­zės: pa­bu­di­mas, žy­dė­ji­mas ir poil­sis. Ru­de­nį par­si­ne­šus na­mo, pa­skai­čia­vus, kad nuo pra­bu­di­mo 6–8 sa­vai­tės ama­ri­lis žy­dės, ga­li­ma žie­dų su­lauk­ti per Ka­lė­das.

„Iš ma­no pa­tir­ties svar­biau­sia – ne per di­de­lis va­zo­nas, vie­na tre­čio­ji svo­gū­no virš že­mės, ne­per­sis­teng­ti su lais­ty­mu, ge­riau­sia iš apa­čios, ir trą­šos žy­din­tiems au­ga­lams“, – pa­ta­ri­mais da­li­jo­si mo­te­ris.

Džiaugsmas sulaukti pirmojo žiedo

Gė­lės yra Gin­ta­rės po­mė­gis, at­si­pa­lai­da­vi­mas po dar­bo, jai ypač sma­gu su­lauk­ti to pir­mo­jo žie­de­lio. Pak­laus­ta, kaip pa­vyks­ta su­de­rin­ti šią veik­lą su dar­bu ir gau­sia šei­ma, mo­te­ris šyp­so­jo­si, jog tai pui­kiai su­de­ri­na­ma: „Ma­žuo­sius ga­li­ma įtrauk­ti ir su­do­min­ti šiuo už­siė­mi­mu. Ma­no vi­du­ri­niam sū­nui pa­tin­ka že­mės dar­bai, mie­lai pa­de­da so­di­nant ir lais­tant.“

Ama­ri­lio žy­dė­ji­mas:

• Ama­ri­lis žy­di žie­mą ar­ba anks­ty­vą pa­va­sa­rį.

• Žy­dė­ji­mas įpras­tai tę­sia­si apie 4 sa­vai­tes.

• Žie­dai yra stam­būs, apie 10–20 cm skers­mens.

• Ant vie­no žied­ko­čio vir­šū­nės pra­žys­ta 2–6 žie­dai.

• Žie­dai ga­li bū­ti įvai­rių spal­vų: rau­do­ni, bor­di­niai, bal­ti, ro­ži­niai, oran­ži­niai, per­si­kų spal­vos, viens­pal­viai ar­ba dvis­pal­viai, dry­žuo­ti, net pū­kuo­ti. Tai pri­klau­so nuo au­ga­lo veis­lės.

Ama­ri­lio prie­žiū­ra žy­dė­ji­mo me­tu:

• Ne­per­lais­ty­ki­te. Kaip ir vi­si svo­gū­ni­niai au­ga­lai, ama­ri­lis ne­mėgs­ta per di­de­lės drėg­mės. Van­de­nį ga­li­ma pil­ti ne tie­siai ant svo­gū­no, bet į va­zo­no pa­dėk­liu­ką. Lais­ty­ki­te kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ros van­de­niu.

• Šis au­ga­las die­vi­na „švie­sos vo­nias“, tik jam pa­tin­ka iš­sklai­dy­ta, o ne tie­sio­gi­nė sau­lės spin­du­lių švie­sa.

• Tręš­ki­te kas 1–2 sa­vai­tes per vi­są žy­dė­ji­mą ir ama­ri­liui nu­žy­dė­jus, kol bus dar ža­li la­pai.

Ko­dėl ne­žy­di ama­ri­lis:

• Svo­gū­nė­lis dar per jau­nas ir žy­dė­ti jam dar tie­siog per anks­ti.

• Va­zo­nas, ku­ria­me gė­lė au­ga, yra per di­de­lis.

• Au­ga­lui ne­pa­kan­ka švie­sos.

• Svo­gū­nė­liui ne­bu­vo su­da­ry­tos są­ly­gos pail­sė­ti.

Ama­ri­liui nu­žy­dė­jus:

• Nu­žy­dė­ju­sį žie­dyns­tie­bį nu­pjau­ki­te.

• Iki rugp­jū­čio au­ga­lą pri­žiū­rė­ki­te įpras­tai, lais­ty­ki­te ir tręš­ki­te. Kuo dau­giau la­pų va­sa­rą – tuo dau­giau žie­dų bus žie­mą.

• Rugp­jū­tį lais­ty­ki­te vis ma­žiau, kad la­pai pra­dė­tų džiū­ti.