Al­pa­kos – įmo­nės te­ri­to­ri­jos puoš­me­na

Tel­šių ra­jo­ne, Buo­žė­nų kai­me, įmo­nės te­ri­to­ri­jo­je, esan­ti pie­va ta­po se­niū­ni­jos puoš­me­na. Vers­li­nin­kai jo­je įkur­di­no neįp­ras­tus Lie­tu­vo­je gy­vū­nus – al­pa­kas. Pro ša­lį va­žiuo­jan­tys žmo­nės nuo­lat stab­te­li pa­si­gro­žė­ti be­si­ga­nan­čio­mis al­pa­ko­mis – vis dėl­to tai ne itin įpras­tas vaiz­das mū­sų ra­jo­ne.
Apie idė­ją au­gin­ti re­tus gy­vū­nus kal­bi­no­me vers­li­nin­kus – In­gą Pus­vaš­kie­nę ir Da­rių Pus­vaš­kį.

Mei­da GAI­ŽAUS­KAI­TĖ

Al­pa­kos – ne­ti­kė­tas spren­di­mas

„Ka­dan­gi tu­rė­jo­me lais­vą že­mės plo­tą, kad ne­rei­kė­tų jo šie­nau­ti, priė­mė­me spren­di­mą – įsi­gy­ti gra­žuo­lių al­pa­kų. Pra­džio­je bu­vo min­tis au­gin­ti asi­lus. Vie­na įmo­nė Plun­gės ra­jo­ne sa­vo te­ri­to­ri­jo­je au­gi­na asi­lus, va­žia­vo­me pro ša­lį, pa­ma­tė­me, taip gra­žiai at­ro­dė tie asi­liu­kai. Ta­čiau pra­dė­jau gi­lin­tis, pa­si­ro­do, kad ne taip pa­pras­ta gau­ti jų nu­si­pirk­ti. Lie­tu­vo­je ma­žai kas au­gi­na asi­lus. Išė­jo taip: no­rė­jau asi­liu­kų, bet nu­pir­kau al­pa­kas“, – links­mai kal­bė­jo vers­li­nin­kas D. Pus­vaš­kis.

Prie­žiū­ros nė­ra daug

„Al­pa­kas au­gi­na­me ant­rus me­tus, ypa­tin­gos prie­žiū­ros jos ne­rei­ka­lau­ja. Šie eg­zo­tiš­ki gy­vū­nai ker­pa­mi kar­tą per me­tus, min­ta žo­le ir pa­ša­ru. Kirp­ti at­va­žiuo­ja spe­cia­lis­tai iš Jur­bar­ko, nes Tel­šių ra­jo­ne to­kių spe­cia­lis­tų nė­ra.

Al­pa­koms lai­ky­ti šal­tuo­ju me­tų lai­ku tu­ri­me pa­sta­tą, bet ir žie­mos die­no­mis gy­vū­nai mie­lai lei­džia lai­ką lau­ke.

Veis­ti jų ne­si­ruo­šia­me, jos – kie­mo pa­puo­ša­las. Šiuo me­tu tu­ri­me du pa­ti­nus. Tu­rė­jo­me tris, bet vie­ną ra­do­me gu­lin­tį pie­vo­je, pra­džio­je ne­sup­ra­to­me, kas nu­ti­ko. Kvie­tė­me ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ją. Jis da­vė vais­tų, bet po ku­rio lai­ko pa­ti­nė­lis mi­rė. Skro­di­mo me­tu paaiš­kė­jo, kad ki­ti du pa­ti­nai jį su­ža­lo­jo. Vis dėl­to lau­ki­niai gy­vū­nai, ga­li­mai taip aiš­ki­no­si sa­vo hie­rar­chi­ją“, – pa­sa­ko­jo I. Pus­vaš­kie­nė.

Įs­pė­ja – ne­šer­ti al­pa­kų savo maistu

„Žmo­nės su­sto­ja pa­si­žiū­rė­ti, pa­si­gro­žė­ti al­pa­ko­mis. Ypač įdo­mu vai­kams. Ta­čiau dėl to ne­tgi pa­da­rė­me įspė­ja­mą­sias len­te­les, ka­dan­gi žmo­nės pri­mė­to joms į ap­tva­rą mais­to, o joms ne­ga­li­ma duo­ti bet ko ės­ti. Taip gy­vū­nai ga­li ir sun­kiai su­si­rgti. Jei­gu jau la­bai no­ri­si ko nors joms duo­ti, tai pra­šo­me pa­lik­ti mais­tą prie len­te­lės, tuo­met mes at­rink­si­me ir su­šer­si­me tin­ka­mus pro­duk­tus“, – pa­brė­žė I. Pus­vaš­kie­nė.