Al­ma Vit­kie­nė at­si­svei­ki­no su Re­gio­ni­ne Tel­šių li­go­ni­ne, kuriai vadovavo 21-erius me­tus

Tre­čia­die­nio va­ka­rą Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės ko­lek­ty­vas, val­džios at­sto­vai ir ki­ti sve­čiai padėkos žodžius tarė už il­ga­me­tį vadovavimą gydymo įstaigai jos di­rek­to­rei Al­mai Vit­kie­nei. Skam­bė­jo pa­tys gra­žiau­si pri­si­mi­ni­mai, lin­kė­ji­mai, ei­lės.
Gied­ra AKA­VIC­KIE­NĖ

Pre­la­to padėka
Va­ka­rą pra­dė­jęs pre­la­tas Juo­zas Šiu­rys kal­bė­jo: „Esa­me labai dėkingi. Jei­gu kas ga­lė­tų pa­ma­tuo­ti dė­kin­gu­mą mū­sų šir­dy­se, į ši­tą sa­lę ne­tilp­tų, pri­si­pil­dy­tų gat­vės, Tel­šiai ir ra­jo­nas. Kaip baž­ny­čios at­sto­vas dė­ko­ju už prie­lan­ku­mą baž­ny­čiai, Die­vui“.
J. Šiu­rys pa­brė­žė, kad di­rek­to­rės rū­pes­čiu ne­di­de­lė li­go­ni­nės kop­ly­tė­lė vir­to į nuo­sta­bią ir ste­buk­lin­gą kop­ly­čią. Jau pen­ki vo­tai prie Ma­ri­jos fres­kos. Dva­si­nin­kas pa­si­džiau­gė kop­ly­čio­je nuo­lat ran­dan­tis li­go­nių, ku­rie į pa­la­tas grįž­ta dva­siš­kai su­stip­rė­ję.
Di­rek­to­rės va­do­va­vi­mo li­go­ni­nei me­tus J. Šiu­rys pa­va­di­no Die­vo pa­lai­ma Tel­šiams ir iš­reiš­kė pa­dė­ką vi­sos baž­ny­čios var­du.
Į šven­ti­nį at­si­svei­ki­ni­mą at­vy­ko ir, pa­sak A. Vit­kie­nės, pir­mo­ji jos vir­ši­nin­kė, tuo­me­ti­nė Tel­šių ap­skri­ties ad­mi­nist­ra­ci­jos vir­ši­nin­kė Da­nu­tė Mi­lei­kie­nė. „Kaip bi­tu­tė vi­są gy­ve­ni­mą ko­pė­te me­dų, pri­ko­pė­te. No­riu pa­lin­kė­ti, kad ši­tas že­miš­kas gy­ve­ni­mo ke­lias tęs­tų­si dar il­gai il­gai, kad jis bū­tų tie­sus, svei­kas, džiaugs­min­gas ir ku­pi­nas mei­lės“, – iš­sa­kiu­si lin­kė­ji­mus D. Mi­lei­kie­nė pa­do­va­no­jo sa­vo bi­čių me­daus.
Tel­šių ra­jo­no me­ras Pet­ras Kui­zi­nas kal­bė­jo, kad ne­pai­sant to, jog A. Vit­kie­nė pa­lie­ka di­rek­to­rės po­stą, jos šir­dy­je gi­liai te­bė­ra rū­pes­tis li­go­ni­ne, Tel­šiais… Me­ras įver­ti­no A. Vit­kie­nės dip­lo­ma­ti­ją ir ki­tas pui­kias sa­vy­bes pa­brėž­da­mas, kad su­si­ti­kę nie­ka­da ne­po­li­ti­ka­vo, neiš­sis­kir­da­vo ne­ra­dę bend­ro spren­di­mo.
Tą va­ka­rą dar daug gra­žių žo­džių bu­vo skir­ta A. Vit­kie­nei. Ne­ga­lė­ję da­ly­vau­ti at­si­svei­ki­ni­mo šven­tė­je lin­kė­ji­mus iš­sa­kė iš­va­ka­rė­se. Už il­ga­me­tį bend­rą dar­bą di­rek­to­rei A. Vit­kie­nei taip pat pa­dė­ko­jo Sei­mo na­rys Va­len­ti­nas Bu­kaus­kas, jam su gy­dy­to­ja te­ko dirb­ti 18 me­tų. Nu­veik­ta daug bend­rų dar­bų. Sei­mo na­rį ypač ža­vė­jo li­go­ni­nės di­rek­to­rės to­le­ran­ci­ja, bend­ra­vi­mo kul­tū­ra, jos pastangos stiprinti li­go­ni­nę.
Iš ra­jo­ni­nės li­go­ni­nės ta­po re­gio­ni­ne
At­sis­vei­ki­ni­mo iš­va­ka­rė­se Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės di­rek­to­rė A. Vit­kie­nė „Tel­šių ŽI­NIŲ“ skai­ty­to­jams su­ti­ko ap­žvelg­ti sa­vo 45 dar­bo sta­žo svei­ka­tos sis­te­mo­je me­tus.
Gi­mu­si ir užau­gu­si Tel­šių ra­jo­no Kau­na­ta­vos kai­me, mo­kyk­lą bai­gu­si su me­da­liu, Al­ma įsto­jo į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą. Tryš­kių ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je į stu­di­jas vien­tur­tę duk­rą pa­ly­dė­jo tė­vas. 1973 me­tais ji bai­gė stu­di­jas ir pra­dė­jo dirb­ti pe­diat­re. Praė­jus ke­le­riems me­tams, iš­vy­ko į sta­žuo­tę, po ku­rios pra­dė­jo dirb­ti of­tal­mo­lo­ge.
26-eše­rius me­tus A. Vit­kie­nė dir­bo li­go­ni­nės ad­mi­nist­racijoje: 5-erius me­tus dir­bo vyr. gy­dy­to­jo pa­va­duo­to­ja me­di­ci­nos rei­ka­lams, o 21-erius me­tus va­do­va­vo li­go­ni­nei.
„Pra­dė­jau dirb­ti ra­jo­ni­nė­je Tel­šių li­go­ni­nė­je, o išei­nu pa­lik­da­ma re­gio­ni­nę li­go­ni­nę. Ma­nau, kad bu­vo pa­da­ry­ti di­de­li žings­niai į prie­kį“, – tei­gė A. Vit­kie­nė.
Vo­kie­čių pa­ra­ma
Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės pra­džio­je A. Vit­kie­nei įsi­mi­nė su­dė­tin­gas laik­me­tis: di­džiu­liai ne­pri­tek­liai, sti­go bū­ti­niau­sių me­di­ka­men­tų, o apie li­go­ni­nės pa­sta­to re­mon­tus ne­bu­vo net kal­bos.
„Te­be­dir­bant vyr. gy­dy­to­jo pa­va­duo­to­ja me­di­ci­nai la­bai šil­tai pri­si­me­nu Jo Eks­ce­len­ci­ją vys­ku­pą Jo­ną Kau­nec­ką, ku­ris tu­rė­da­mas as­me­ni­nius ry­šius su Vo­kie­ti­jos ka­ta­li­kiš­ko­mis bend­ruo­me­nė­mis, la­bai pa­dė­jo mū­sų li­go­ni­nei. Pa­rė­mė minkš­tuo­ju in­ven­to­riu­mi, pa­ta­ly­ne, čiu­ži­niais ir me­di­ka­men­tais“, – kal­bė­jo A. Vit­kie­nė.
Lab­da­ra Vo­kie­ti­jo­je bu­vo ren­ka­ma iš gy­ven­to­jų, ku­rie ati­duo­da­vo nau­jus il­gai spin­to­se iš­gu­lė­ju­sius daik­tus.
Be to, tuo me­tu Va­ka­rų Vo­kie­ti­jo­je už­si­da­ri­nė­jo da­lis vie­nuo­ly­nų, li­go­ni­nių, iš jų su­rink­ta pa­ta­ly­nė bu­vo nau­do­ta, ta­čiau ge­ros būk­lės. Tel­šių li­go­ni­nė su ma­lo­nu­mu tą pa­ra­mą priim­da­vo.
Kaip pa­ste­bė­jo A. Vit­kie­nė, ge­rą de­šimt­me­tį li­go­ni­nei ne­rei­kė­jo pirk­ti nei lo­vos skal­bi­nių, nei čiu­ži­nių, nei da­lies me­di­ka­men­tų. Vo­kie­čių pa­ra­ma bu­vo la­bai ženk­li.
„Ka­da vals­ty­bė­je vy­ko virs­mas, tie­ki­mai bu­vo la­bai ap­ri­bo­ti, ne­bu­vo nau­jų san­ty­kių su Va­ka­rais, o su Ry­tais – nu­trū­kę. Bū­da­vo to­kių mo­men­tų, kad rei­kė­da­vo skai­čiuo­ti vais­tų am­pu­les, kiek ku­riam sky­riui duo­ti. Po to vis­kas pra­dė­jo ei­ti į ge­rą“, – pri­si­mi­nė A. Vit­kie­nė.
Pa­sak di­rek­to­rės, praė­jus de­šim­čiai me­tų, at­va­žia­vo iš Vo­kie­ti­jos Diu­sel­dor­fo vys­ku­pi­jos rė­mė­jų gru­pė, ap­žiū­rė­jo Tel­šių li­go­ni­nę ir pa­sa­kė: „Jums pa­gal­bos jau ne­rei­kia. Da­bar mes šelp­si­me Af­ri­kos li­go­ni­nes“.
„Bu­vo ma­lo­nu, kad mū­sų vals­ty­bė­je vyks­ta rai­da, mes pa­tys sto­ja­mės ant ko­jų“, – kal­bė­jo A. Vit­kie­nė.
Ati­tin­ka stan­dar­tus
Po to pra­si­dė­jo li­go­ni­nių tink­lų per­tvar­kos. Li­go­ni­nės va­do­vė A. Vit­kie­nė pra­gy­ve­no nuo pir­mo iki ket­vir­to rest­ruk­tū­ri­za­ci­jos eta­po.
A. Vit­kie­nės tei­gi­mu, per ad­mi­nist­ra­vi­mo dar­bo lai­ką mū­sų vals­ty­bė įsto­jo ir į Eu­ro­pos Są­jun­gą, ir į NATO, pa­si­kei­tė la­bai daug įsta­ty­mų. Per tą lai­ką li­go­ni­nė tu­rė­jo­ pa­keis­ti sa­vo stan­dar­tus į Eu­ro­pos Są­jun­gos stan­dar­tus.
„Dėl stacionaro – mes vir­ši­ja­me Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kį, kad iš­lik­tų sta­cio­na­rai mū­sų vals­ty­bė­je yra la­bai daug rei­ka­la­vi­mų. Li­go­ni­nės ad­mi­nist­ra­ci­ja, ma­no su­kur­ta ko­man­da, nuo­lat sek­da­vo­me in­for­ma­ci­ją, ko­kie re­zul­ta­tai do­mi­nuo­ja, ką mes tu­ri­me pa­siek­ti.
Da­bar ga­li­me tik pa­si­džiaug­ti, kad įstai­gos funk­cio­na­vi­mo ro­dik­liai, tiek sta­cio­na­re lo­vų skai­čius pa­gal gy­ven­to­jus, pa­gal di­džių­jų ope­ra­ci­jų skai­čių, pa­gal su­bur­tą pro­fe­sio­na­lių gy­dy­to­jų kon­sul­tan­tų ko­man­dą, pa­gal fi­nan­si­nius įstai­gos ro­dik­lius ati­tin­ka tuos stan­dar­tus“, – kons­ta­ta­vo pa­šne­ko­vė.
Kaip pa­ste­bė­jo A. Vit­kie­nė, per vi­sus ad­mi­nist­ra­vi­mo me­tus tik po­rą me­tų bu­vo nei­gia­mas fi­nan­si­nis re­zul­ta­tas. Taip bu­vo, ka­da pra­si­dė­jo kri­zė. Di­rek­to­rė ge­ru žo­džiu mi­nė­jo ge­ra­no­riš­ką ko­lek­ty­vą, ku­ris su­vo­kė pro­ble­mą, dau­gu­ma su­ti­ko su­si­ma­žin­ti at­ly­gi­ni­mus, kad li­go­ni­nė iš­si­lai­ky­tų tuo su­dė­tin­gu lai­ko­tar­piu. Kai tik at­si­ra­do pir­mo­ji ga­li­my­bė, al­gos bu­vo at­sta­ty­tos.
Iš Ta­ry­bos na­rių pa­si­ge­do do­mė­ji­mo­si li­go­ni­ne
A. Vit­kie­nė kal­bė­jo, kad vi­sa­da sten­gė­si da­ry­ti, kad įstai­ga ei­tų į prie­kį. Tik bū­da­vo liūd­na, kad do­mė­ji­ma­sis įstai­ga, sa­ky­ki­me, iš Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rių, at­si­ras­da­vo tik ta­da, kai pa­siek­da­vo gy­ven­to­jų skun­dai.
„Drįs­tu pa­sa­ky­ti, kad tai stip­ri gy­dy­mo įstai­ga, ku­rio­je dir­ba ar­ti 500 dar­buo­to­jų. Tai la­bai svar­bus stei­gė­jo – Sa­vi­val­dy­bės – ob­jek­tas. De­ja, dė­me­sys at­krei­pia­mas, jei pa­sie­kia gy­ven­to­jo skun­das. Apž­vel­ki­me per­nykš­čius duo­me­nis – per me­tus sta­cio­na­re bu­vo gy­do­mi apie 6000 li­go­nių, teikiamos ste­bė­ji­mo ir die­nos sta­cio­na­ro pa­slau­gos, apie 120–130 kon­sul­ta­ci­jų. O skun­dų per me­tus su­lau­kia­ma 5–8, dau­giau kaip 10 nie­ka­da ne­bu­vo. Pas­kai­čiuo­ki­te, koks ma­žas pro­cen­tas ne­pa­ten­kin­tų nuo vi­sų gy­dy­tų li­go­nių“, – tvir­ti­no A. Vit­kie­nė.
A. Vit­kie­nė iš­reiš­kė vil­tį, kad tam, kas dirbs po jos li­go­ni­nės ad­mi­nist­ra­to­riu­mi, Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba bū­tų dė­me­sin­ges­nė ir ki­tiems da­ly­kams, ne tik skun­dams, kad dau­giau pa­si­do­mė­tų, ko­kių yra pro­ble­mų. Ar­ba bent jau Ta­ry­bos na­riai ži­no­tų, ką jie no­ri ma­ty­ti to­je įstai­go­je po 10 me­tų ar nors po 5.
Dak­ta­rai nė­ra die­vai
Kal­bė­da­ma apie skun­dus, A. Vit­kie­nė pri­pa­ži­no, kad ar­ti­mų­jų ne­tek­tys ypa­tin­gai skaus­min­gos. „Ma­no 90 me­tų tė­ve­lis mi­rė, ir aš gal­vo­ju, ko aš dar ne­pa­da­riau, ko ne­pa­da­rė ma­no ko­le­gos. Tai na­tū­ra­lus pro­ce­sas, na­tū­ra­lus jaus­mas“, – sa­kė ji.
A. Vit­kie­nės nuo­mo­ne, mū­sų vals­ty­bė­je įsigalėjo ten­den­cin­ga nuomonė, kad vis­kas pri­klau­so nuo dak­ta­ro. Anot jos, vis dėl­to dak­ta­rai nė­ra die­vai. Jie pri­va­lo su­teik­ti mak­si­ma­liai ko­ky­biš­ką pa­slau­gą pa­cien­tui, bet yra at­ve­jų, ka­da ne­ga­li nie­ko pa­da­ry­ti. Ta­čiau in­terp­re­ta­ci­jų to­mis te­mo­mis la­bai daug.
A. Vit­kie­nė pri­pa­ži­no, kad pa­si­tai­ko klai­dų svei­ka­tos sis­te­mo­je, me­di­kai ir­gi klys­ta.
„Ži­no­ma, tai ne­to­le­ruo­ti­na, jei­gu tai ap­lai­du­mas, nea­ti­du­mas, jei­gu lai­ku ne­su­teik­ta pa­slau­ga. Vi­sais ki­tais at­ve­jais kiek­vie­nas me­di­kas, tiek slau­gy­to­ja, tiek gy­dy­to­jas dir­ba sa­vo pro­fe­si­nį dar­bą. Per vi­sus dar­bo me­tus ne­su­ti­kau dar­buo­to­jo, ku­ris są­mo­nin­gai da­ry­tų blo­gai. Gal jo sam­pra­ta to­kia, gal tą die­ną jis taip mąs­tė apie tą da­ly­ką. Bet iš tik­ro yra mak­si­ma­liai ati­duo­da­mos ži­nios ir jė­gos tam kli­ni­ki­niam at­ve­jui“, – kal­bė­jo A. Vit­kie­nė.
Tel­šių ra­jo­ne daug pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių, ku­rie tu­ri dau­gy­bę li­gų. Gy­dy­to­jos tei­gi­mu, į li­go­ni­nę jie at­si­gu­la su vie­na li­ga, bet ser­ga pen­kio­mis gre­tu­ti­nė­mis li­go­mis. To­kie at­ve­jai su­dė­tin­gi.
Pla­nuo­se – spek­tak­liai ir kny­gos
Įtemp­ta­me va­do­vės dar­be A. Vit­kie­nei pa­dė­jo su­tuok­ti­nio su­pra­tin­gu­mas, pa­gal­ba na­mų bui­ty­je.
„Ma­no am­ži­na­til­sis vy­ras Sta­nis­lo­vas bu­vo fan­tas­ti­nio ge­ru­mo žmo­gus, jis su­pra­to, kad aš ne­ga­liu bū­ti ke­pė­ja, na­mų tvar­ky­to­ja, lo­py­to­ja, lei­do man da­ry­ti tai, ką mėgs­tu. Iki 55 me­tų ne­bu­vo Vil­niu­je spek­tak­lio, ku­rio prem­je­ros ne­bū­čiau ma­čiu­si“, – apie sa­vo gy­ve­ni­mą pa­pa­sa­ko­jo A. Vit­kie­nė.
Išė­ju­si į už­tar­nau­tą poil­sį, A. Vit­kie­nė iš­vyks­ta gy­ven­ti į Vil­nių, kur įsi­kū­ru­si jos jauniausios duk­ros šei­ma. Ten bus daž­na spek­tak­lių žiū­ro­vė, da­ly­vaus kny­gų pri­sta­ty­muo­se…