Trečiadienio vakarą Regioninės Telšių ligoninės kolektyvas, valdžios atstovai ir kiti svečiai padėkos žodžius tarė už ilgametį vadovavimą gydymo įstaigai jos direktorei Almai Vitkienei. Skambėjo patys gražiausi prisiminimai, linkėjimai, eilės.
Giedra AKAVICKIENĖ
Prelato padėka
Vakarą pradėjęs prelatas Juozas Šiurys kalbėjo: „Esame labai dėkingi. Jeigu kas galėtų pamatuoti dėkingumą mūsų širdyse, į šitą salę netilptų, prisipildytų gatvės, Telšiai ir rajonas. Kaip bažnyčios atstovas dėkoju už prielankumą bažnyčiai, Dievui“.
J. Šiurys pabrėžė, kad direktorės rūpesčiu nedidelė ligoninės koplytėlė virto į nuostabią ir stebuklingą koplyčią. Jau penki votai prie Marijos freskos. Dvasininkas pasidžiaugė koplyčioje nuolat randantis ligonių, kurie į palatas grįžta dvasiškai sustiprėję.
Direktorės vadovavimo ligoninei metus J. Šiurys pavadino Dievo palaima Telšiams ir išreiškė padėką visos bažnyčios vardu.
Į šventinį atsisveikinimą atvyko ir, pasak A. Vitkienės, pirmoji jos viršininkė, tuometinė Telšių apskrities administracijos viršininkė Danutė Mileikienė. „Kaip bitutė visą gyvenimą kopėte medų, prikopėte. Noriu palinkėti, kad šitas žemiškas gyvenimo kelias tęstųsi dar ilgai ilgai, kad jis būtų tiesus, sveikas, džiaugsmingas ir kupinas meilės“, – išsakiusi linkėjimus D. Mileikienė padovanojo savo bičių medaus.
Telšių rajono meras Petras Kuizinas kalbėjo, kad nepaisant to, jog A. Vitkienė palieka direktorės postą, jos širdyje giliai tebėra rūpestis ligonine, Telšiais… Meras įvertino A. Vitkienės diplomatiją ir kitas puikias savybes pabrėždamas, kad susitikę niekada nepolitikavo, neišsiskirdavo neradę bendro sprendimo.
Tą vakarą dar daug gražių žodžių buvo skirta A. Vitkienei. Negalėję dalyvauti atsisveikinimo šventėje linkėjimus išsakė išvakarėse. Už ilgametį bendrą darbą direktorei A. Vitkienei taip pat padėkojo Seimo narys Valentinas Bukauskas, jam su gydytoja teko dirbti 18 metų. Nuveikta daug bendrų darbų. Seimo narį ypač žavėjo ligoninės direktorės tolerancija, bendravimo kultūra, jos pastangos stiprinti ligoninę.
Iš rajoninės ligoninės tapo regionine
Atsisveikinimo išvakarėse Regioninės Telšių ligoninės direktorė A. Vitkienė „Telšių ŽINIŲ“ skaitytojams sutiko apžvelgti savo 45 darbo stažo sveikatos sistemoje metus.
Gimusi ir užaugusi Telšių rajono Kaunatavos kaime, mokyklą baigusi su medaliu, Alma įstojo į Vilniaus universitetą. Tryškių geležinkelio stotyje į studijas vienturtę dukrą palydėjo tėvas. 1973 metais ji baigė studijas ir pradėjo dirbti pediatre. Praėjus keleriems metams, išvyko į stažuotę, po kurios pradėjo dirbti oftalmologe.
26-ešerius metus A. Vitkienė dirbo ligoninės administracijoje: 5-erius metus dirbo vyr. gydytojo pavaduotoja medicinos reikalams, o 21-erius metus vadovavo ligoninei.
„Pradėjau dirbti rajoninėje Telšių ligoninėje, o išeinu palikdama regioninę ligoninę. Manau, kad buvo padaryti dideli žingsniai į priekį“, – teigė A. Vitkienė.
Vokiečių parama
Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje A. Vitkienei įsiminė sudėtingas laikmetis: didžiuliai nepritekliai, stigo būtiniausių medikamentų, o apie ligoninės pastato remontus nebuvo net kalbos.
„Tebedirbant vyr. gydytojo pavaduotoja medicinai labai šiltai prisimenu Jo Ekscelenciją vyskupą Joną Kaunecką, kuris turėdamas asmeninius ryšius su Vokietijos katalikiškomis bendruomenėmis, labai padėjo mūsų ligoninei. Parėmė minkštuoju inventoriumi, patalyne, čiužiniais ir medikamentais“, – kalbėjo A. Vitkienė.
Labdara Vokietijoje buvo renkama iš gyventojų, kurie atiduodavo naujus ilgai spintose išgulėjusius daiktus.
Be to, tuo metu Vakarų Vokietijoje užsidarinėjo dalis vienuolynų, ligoninių, iš jų surinkta patalynė buvo naudota, tačiau geros būklės. Telšių ligoninė su malonumu tą paramą priimdavo.
Kaip pastebėjo A. Vitkienė, gerą dešimtmetį ligoninei nereikėjo pirkti nei lovos skalbinių, nei čiužinių, nei dalies medikamentų. Vokiečių parama buvo labai ženkli.
„Kada valstybėje vyko virsmas, tiekimai buvo labai apriboti, nebuvo naujų santykių su Vakarais, o su Rytais – nutrūkę. Būdavo tokių momentų, kad reikėdavo skaičiuoti vaistų ampules, kiek kuriam skyriui duoti. Po to viskas pradėjo eiti į gerą“, – prisiminė A. Vitkienė.
Pasak direktorės, praėjus dešimčiai metų, atvažiavo iš Vokietijos Diuseldorfo vyskupijos rėmėjų grupė, apžiūrėjo Telšių ligoninę ir pasakė: „Jums pagalbos jau nereikia. Dabar mes šelpsime Afrikos ligonines“.
„Buvo malonu, kad mūsų valstybėje vyksta raida, mes patys stojamės ant kojų“, – kalbėjo A. Vitkienė.
Atitinka standartus
Po to prasidėjo ligoninių tinklų pertvarkos. Ligoninės vadovė A. Vitkienė pragyveno nuo pirmo iki ketvirto restruktūrizacijos etapo.
A. Vitkienės teigimu, per administravimo darbo laiką mūsų valstybė įstojo ir į Europos Sąjungą, ir į NATO, pasikeitė labai daug įstatymų. Per tą laiką ligoninė turėjo pakeisti savo standartus į Europos Sąjungos standartus.
„Dėl stacionaro – mes viršijame Europos Sąjungos vidurkį, kad išliktų stacionarai mūsų valstybėje yra labai daug reikalavimų. Ligoninės administracija, mano sukurta komanda, nuolat sekdavome informaciją, kokie rezultatai dominuoja, ką mes turime pasiekti.
Dabar galime tik pasidžiaugti, kad įstaigos funkcionavimo rodikliai, tiek stacionare lovų skaičius pagal gyventojus, pagal didžiųjų operacijų skaičių, pagal suburtą profesionalių gydytojų konsultantų komandą, pagal finansinius įstaigos rodiklius atitinka tuos standartus“, – konstatavo pašnekovė.
Kaip pastebėjo A. Vitkienė, per visus administravimo metus tik porą metų buvo neigiamas finansinis rezultatas. Taip buvo, kada prasidėjo krizė. Direktorė geru žodžiu minėjo geranorišką kolektyvą, kuris suvokė problemą, dauguma sutiko susimažinti atlyginimus, kad ligoninė išsilaikytų tuo sudėtingu laikotarpiu. Kai tik atsirado pirmoji galimybė, algos buvo atstatytos.
Iš Tarybos narių pasigedo domėjimosi ligonine
A. Vitkienė kalbėjo, kad visada stengėsi daryti, kad įstaiga eitų į priekį. Tik būdavo liūdna, kad domėjimasis įstaiga, sakykime, iš Savivaldybės tarybos narių, atsirasdavo tik tada, kai pasiekdavo gyventojų skundai.
„Drįstu pasakyti, kad tai stipri gydymo įstaiga, kurioje dirba arti 500 darbuotojų. Tai labai svarbus steigėjo – Savivaldybės – objektas. Deja, dėmesys atkreipiamas, jei pasiekia gyventojo skundas. Apžvelkime pernykščius duomenis – per metus stacionare buvo gydomi apie 6000 ligonių, teikiamos stebėjimo ir dienos stacionaro paslaugos, apie 120–130 konsultacijų. O skundų per metus sulaukiama 5–8, daugiau kaip 10 niekada nebuvo. Paskaičiuokite, koks mažas procentas nepatenkintų nuo visų gydytų ligonių“, – tvirtino A. Vitkienė.
A. Vitkienė išreiškė viltį, kad tam, kas dirbs po jos ligoninės administratoriumi, Savivaldybės taryba būtų dėmesingesnė ir kitiems dalykams, ne tik skundams, kad daugiau pasidomėtų, kokių yra problemų. Arba bent jau Tarybos nariai žinotų, ką jie nori matyti toje įstaigoje po 10 metų ar nors po 5.
Daktarai nėra dievai
Kalbėdama apie skundus, A. Vitkienė pripažino, kad artimųjų netektys ypatingai skausmingos. „Mano 90 metų tėvelis mirė, ir aš galvoju, ko aš dar nepadariau, ko nepadarė mano kolegos. Tai natūralus procesas, natūralus jausmas“, – sakė ji.
A. Vitkienės nuomone, mūsų valstybėje įsigalėjo tendencinga nuomonė, kad viskas priklauso nuo daktaro. Anot jos, vis dėlto daktarai nėra dievai. Jie privalo suteikti maksimaliai kokybišką paslaugą pacientui, bet yra atvejų, kada negali nieko padaryti. Tačiau interpretacijų tomis temomis labai daug.
A. Vitkienė pripažino, kad pasitaiko klaidų sveikatos sistemoje, medikai irgi klysta.
„Žinoma, tai netoleruotina, jeigu tai aplaidumas, neatidumas, jeigu laiku nesuteikta paslauga. Visais kitais atvejais kiekvienas medikas, tiek slaugytoja, tiek gydytojas dirba savo profesinį darbą. Per visus darbo metus nesutikau darbuotojo, kuris sąmoningai darytų blogai. Gal jo samprata tokia, gal tą dieną jis taip mąstė apie tą dalyką. Bet iš tikro yra maksimaliai atiduodamos žinios ir jėgos tam klinikiniam atvejui“, – kalbėjo A. Vitkienė.
Telšių rajone daug pagyvenusių žmonių, kurie turi daugybę ligų. Gydytojos teigimu, į ligoninę jie atsigula su viena liga, bet serga penkiomis gretutinėmis ligomis. Tokie atvejai sudėtingi.
Planuose – spektakliai ir knygos
Įtemptame vadovės darbe A. Vitkienei padėjo sutuoktinio supratingumas, pagalba namų buityje.
„Mano amžinatilsis vyras Stanislovas buvo fantastinio gerumo žmogus, jis suprato, kad aš negaliu būti kepėja, namų tvarkytoja, lopytoja, leido man daryti tai, ką mėgstu. Iki 55 metų nebuvo Vilniuje spektaklio, kurio premjeros nebūčiau mačiusi“, – apie savo gyvenimą papasakojo A. Vitkienė.
Išėjusi į užtarnautą poilsį, A. Vitkienė išvyksta gyventi į Vilnių, kur įsikūrusi jos jauniausios dukros šeima. Ten bus dažna spektaklių žiūrovė, dalyvaus knygų pristatymuose…
Jei konkurso, ligoninės direktoriaus vietai užimti sąlygose, meras Petras Kuizinas neįrašys reikalavimo, kad pretendentas turėtų medicininį išsilavinimą, atsivers galimybė tapti ligoninės direktoriumi KĘSTUČIUI TREČIOKUI…Daug visokių pareigų gyvenime yra ėjęs Trečiokas, dar jam betrūko tapti ligoninės vadovu, gal net prieš pensiją Kęstutis taps daktaru…
žiūrint nuotrauką atrodo, jog vienas veikėjas užmiršo, kad nebeina direktoriaus pareigų.
Bus dar blogiau, jei K.Trečioką į vietą gausime 🙁 Žmogus nežino ka yra darbas, tik ,,zadanijas” dalinti įpratęs…
Gera žinia, pensininkai traukiasi nuo lovio…
Mano nuomone, vadovauti turėtų tik medikas, o ne prakištas žmogus neturintis supratimo. Teko dirbti su viršininkais – vienas atėjęs iš fermos, kitas – siuvėjas, o darbas visai kitos pakraipos.
O viespatie apsaugok mus nuo to svieto perejuno trecioko.