Ak­ty­vi Luo­kės bend­ruo­me­nė

Šių me­tų lie­pos mė­ne­sį star­ta­vo aso­cia­ci­jos „Luo­kės bend­ruo­me­nė“ pro­jek­tas „Ne vie­ni“, skir­tas so­cio­kul­tū­ri­nei pa­gy­ve­nu­sių ir ne­ga­lią tu­rin­čių žmo­nių veik­lai.

Sie­kia­me teik­ti lais­va­lai­kio or­ga­ni­za­vi­mo pa­slau­gas, kad bū­tų iš­veng­ta so­cia­li­nių pro­ble­mų, ma­ži­nant so­cia­li­nę at­skir­tį, ak­ty­vi­nant bend­ruo­me­nę. Veik­lų me­tu žmo­nės bend­rau­ja, da­ly­vau­ja gru­pi­niuo­se už­siė­mi­muo­se, už­sii­ma mėgs­ta­ma veik­la, iš­ban­do nau­jas ir ne­pa­tir­tas veik­las, su­si­pa­žįs­ta su vis at­si­ran­dan­čio­mis nau­jo­vė­mis.

Dar ne­sant pa­tvir­tin­tam pro­jek­tui, veik­los jau bu­vo pra­dė­tos įgy­ven­din­ti: pie­šė­me su pieš­tu­kais, ba­lio­nais, ga­mi­no­me pa­tie­ka­lus Aga­pės šven­tei bei ją su­ren­gė­me, bend­ra­vo­me su pa­ra­pi­jos kle­bo­nu Ro­mu Star­ku­čiu, mo­kė­mės dai­nų ir gies­mių.

Ne vi­siems, bet dau­ge­liui nau­ja pa­tir­tis bu­vo (pa­tvir­ti­nus pro­jek­to fi­nan­sa­vi­mą) jo­gos mo­ky­to­jo Re­mi­gi­jaus Juš­kos mo­ky­mai. Jis mo­kė, kaip rei­kia tai­syk­lin­gai kvė­puo­ti ir kaip at­si­pa­lai­duo­ti, kad gy­ven­tu­me svei­kiau ir il­giau. Kam šie už­siė­mi­mai la­bai pa­ti­ko, nu­spren­dė, jog no­rė­tų dau­giau su­si­ti­ki­mų su šiuo mo­ky­to­ju, ta­čiau pro­jek­to fi­nan­sa­vi­mo ga­li­my­bės ri­bo­tos, to­dėl nu­tar­ta, kad tie, ku­rie ga­li sau leis­ti (gai­la, kad to­kių ma­žu­ma), pa­tys sam­dy­sis mo­ky­to­ją.

Dar vie­nas la­bai ge­ras da­ly­kas – ke­lio­nė. Ke­lia­vo­me į vi­sai ki­tą Lie­tu­vos ga­lą – Mer­ki­nę. Da­ly­va­vo­me miš­ko ap­sup­ty­je įsi­kū­ru­sio juo­do­sios ke­ra­mi­kos meist­ro Pet­ro Pret­ke­lio edu­ka­ci­nia­me už­siė­mi­me. Ran­ko­mis švel­niai glos­tė­me mo­lį, ku­ris ste­buk­lin­gai vir­to no­ri­mos for­mos bui­čiai rei­ka­lin­gu daik­tu. Ap­žiū­rė­jo­me, kur jau pa­ga­min­ti daik­tai su­de­da­mi iš­deg­ti, iš­klau­sė­me, kaip gims­ta juo­do­sios ke­ra­mi­kos ste­buk­lai. Vė­liau pa­si­da­rė­me pik­ni­ką prie pi­lia­kal­nio ant Mer­kio ir Ne­mu­no san­ta­kos kran­to. Ma­lo­niai nu­ste­bi­no dar ne­ži­no­ti mū­sų Re­gi­nos Si­mo­na­vi­čie­nės ge­bė­ji­mai iš­kep­ti nuo­sta­bius ki­bi­nu­kus ir py­ra­gą. Pa­sis­tip­ri­nę vy­ko­me ap­žiū­rė­ti ki­tų lan­ky­ti­nų ob­jek­tų.

Mer­ki­nės baž­ny­čio­je su­si­ti­ko­me su pa­ra­pi­jos kle­bo­nu Ro­ber­tu Rum­šu, ku­ris nu­ste­bi­no ži­nio­mis apie mū­sų Luo­kę. Gie­do­jo­me gies­mes, ku­rios kle­bo­nui bu­vo ne­gir­dė­tos ir la­bai gra­žios.

Kaip bū­tų ga­li­ma nu­va­žiuo­ti į Mer­ki­nę ir neap­lan­ky­ti žy­mio­sios Mer­ki­nės pi­ra­mi­dės? Apie ją pa­sa­ko­jo pa­ts jos kū­rė­jas Po­vi­las, nors Al­do­na Vil­kie­nė jau bu­vo pa­si­da­li­ju­si su­rink­ta in­for­ma­ci­ja. Pa­li­ko įspū­dį Po­vi­lo gies­mės – skli­do gar­sas, ku­rio kryp­ties ne­bu­vo ga­li­ma nu­sa­ky­ti. Nu­ra­mi­nę sie­lą, pa­si­džiau­gę gra­žiai su­tvar­ky­ta ap­lin­ka, ga­vę iš Po­vi­lo ma­mos gar­ba­no­tų ra­mu­nių dai­gų, pa­su­ko­me na­mų link pa­ke­liui ap­lan­ky­da­mi Rau­do­nės pi­lį.

Kaip daž­nu at­ve­ju bū­na eks­kur­si­jo­se, grįž­tant na­mo iš au­to­bu­so skli­do dai­nos. Džiau­gia­mės la­bai su­pra­tin­gu au­to­bu­so vai­ruo­to­ju Al­giu ir pui­kiai vi­są ke­lio­nę su­dė­lio­ju­sia Ri­ma Mel­dai­kie­ne. Jau­tė­mės ar­ti­mes­ni vie­ni ki­tiems.

Pro­jek­to va­do­vė Li­na BAL­ČIŪ­NĖ