Ak­ci­ja „Tvar­ko­me ap­leis­tus ka­pus“ – tra­di­ci­ja, jun­gian­ti bend­ruo­me­nę

Tel­šių so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro Pa­gal­bos šei­mai pa­da­li­nio dar­buo­to­jai jau tre­čius me­tus iš ei­lės or­ga­ni­zuo­ja pra­smin­gą ak­ci­ją „Tvar­ko­me ap­leis­tus ka­pus“. Ši veik­la, tra­di­ciš­kai vyks­tan­ti prieš Vė­li­nes, tam­pa ne tik ka­pų ap­lin­kos gra­ži­ni­mo, bet ir dva­si­nio au­gi­mo, bend­rys­tės bei pi­lie­tiš­ku­mo ug­dy­mo pa­tir­ti­mi. Tai aki­mir­ka, kai su­si­tin­ka pa­gar­ba praei­čiai ir rū­pes­tis da­bar­ti­mi.

Šiais me­tais Pa­gal­bos šei­mai pa­da­li­nio dar­buo­to­jai kar­tu su pa­slau­gų ga­vė­jų šei­mo­mis tvar­kė ap­leis­tus ir ne­lan­ko­mus ka­pus įvai­rio­se Tel­šių ra­jo­no vie­to­vė­se: Tryš­kių, Var­nių, Luo­kės, Kau­na­ta­vos, Ža­rė­nų, Vieš­vė­nų, Ei­gir­džių mies­te­liuo­se ir Tel­šių mies­to se­no­sio­se ka­pi­nė­se. Ak­ci­jos me­tu bu­vo su­tvar­ky­ti 109 ap­leis­ti ka­pai, o dar­buo­to­jams pa­gel­bė­jo 61 pa­slau­gų ga­vė­jas – nuo ma­žiau­sių iki suau­gu­sių bend­ruo­me­nės na­rių. Šei­mos ak­ty­viai įsi­trau­kė į šią veik­lą, ro­dy­da­mos, kad rū­pes­tis ir at­jau­ta nė­ra pri­vi­le­gi­ja, o na­tū­ra­li žmo­gaus sa­vy­bė. Tė­vai kar­tu su vai­kais da­rė puokš­tes, tvar­kė ka­pa­vie­tes, kal­bė­jo­si apie pa­gar­bos ir at­mi­ni­mo svar­bą. To­kie mo­men­tai tam­pa ne tik dar­bo, bet ir ug­dy­mo erd­ve – vai­kai mo­ko­si ma­ty­da­mi pa­vyz­dį, kad rū­pin­tis ki­tu, pa­gerb­ti išė­ju­siuo­sius – tai bran­džios as­me­ny­bės po­žy­mis.

Ak­ci­ja vy­ko ke­liais eta­pais. Pir­miau­sia bu­vo bend­rau­ja­ma su ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jais sie­kiant nu­sta­ty­ti ka­pa­vie­tes, ku­rioms la­biau­siai rei­ka­lin­ga prie­žiū­ra. Vė­liau vy­ko puokš­čių ga­my­bos dirb­tu­vės, ku­rio­se da­ly­viai kū­rė tva­rias kom­po­zi­ci­jas iš gam­ti­nių ža­lia­vų, o ga­liau­siai – ka­pų tvar­ky­mo dar­bai. Ak­ci­jos me­tu ypa­tin­gas dė­me­sys skir­tas tva­ru­mui ir gam­tos tau­so­ji­mui. Ant su­tvar­ky­tų ka­pų da­ly­viai pa­dė­jo iš na­tū­ra­lių gam­ti­nių me­džia­gų pa­čių ran­ko­mis pa­da­ry­tas puokš­tes ir pa­so­di­no vir­žius. Puokš­tės bu­vo ku­ria­mos tai­kant ža­lio­jo so­cia­li­nio dar­bo prin­ci­pus – nau­do­jant tik gam­tai drau­giš­kas, bio­lo­giš­kai suy­ran­čias me­džia­gas, at­si­sa­kant plas­ti­ko ir sin­te­ti­nių pa­puo­ši­mų. Taip bu­vo sie­kia­ma pa­ro­dy­ti, kad gro­žis ga­li bū­ti pa­pras­tas, na­tū­ra­lus ir dar­nus su ap­lin­ka. Šio pro­ce­so me­tu da­ly­viai ne tik at­li­ko pra­smin­gą veik­lą, bet ir stip­ri­no bend­ruo­me­ni­nius ry­šius, da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais bei pa­tir­ti­mi.

Tel­šių so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro dar­buo­to­jai vi­so pro­ce­so me­tu dir­bo kar­tu su pa­slau­gų ga­vė­jais – pa­dė­jo, pa­lai­kė, ska­ti­no. Jų tiks­las – pa­ro­dy­ti, kad net ir ma­ži dar­bai tu­ri di­de­lę pra­smę. Tvar­ky­da­mi pa­mirš­tus ka­pus, žmo­nės tar­si tvar­kė ir sa­vo vi­dų – pa­lei­do nuo­skau­das, at­gai­vi­no at­jau­tą, at­ra­do ra­my­bę. Ši veik­la ta­po pro­ga su­sto­ti, pa­bū­ti su sa­vi­mi, iš­girs­ti ty­lą, ku­rią sau­go am­ži­no­jo poil­sio vie­tos. O kai ša­lia už­si­de­ga švie­sa – tiek žva­ke­lės, tiek žmo­gaus šir­dy­je, – su­pran­ti, kad net ma­žiau­sias ge­ras dar­bas ga­li tap­ti po­ky­čio pra­džia. Ak­ci­ja dar kar­tą pa­ro­dė, kad so­cia­li­nis dar­bas nė­ra vien pa­gal­ba – tai san­ty­kis, bend­rys­tė, pa­si­ti­kė­ji­mas. Kai so­cia­li­nis dar­buo­to­jas dir­ba kar­tu su žmo­gu­mi, o ne už jį, gims­ta tik­ras bend­ra­dar­bia­vi­mas. To­kie su­si­ti­ki­mai kei­čia žmo­nes iš vi­daus – lei­džia pa­si­jus­ti rei­ka­lin­gais, svar­biais, ver­tin­gais bend­ruo­me­nės na­riais. Žmo­nės, ku­rie daž­nai bū­na ga­vė­jai, šį­kart ta­po da­vė­jais – jie pa­tys tei­kė pa­gal­bą, do­va­no­jo lai­ką, ran­kų dar­bą, šir­dies ši­lu­mą. Ne ma­žiau svar­bu, kad į šią ak­ci­ją įsi­trau­kę tė­vai ta­po pa­vyz­džiu sa­vo vai­kams. Kai tė­vai ir vai­kai dir­ba kar­tu, stip­rė­ja jų tar­pu­sa­vio ry­šys, at­si­ran­da dau­giau pa­si­ti­kė­ji­mo, bend­rų te­mų, ši­lu­mos na­muo­se. To­kios bend­ros veik­los suar­ti­na la­biau nei bet ko­kios pa­mo­kos – juk da­ly­vau­jant kar­tu ku­ria­ma pa­tir­tis, ku­ri lie­ka il­gam.

Dar­buo­to­jų or­ga­ni­zuo­ta ak­ci­ja – gra­žus pa­vyz­dys, kaip so­cia­li­nis dar­bas ga­li apim­ti ne tik rū­pi­ni­mą­si žmo­gu­mi, bet ir at­sa­ko­my­bę už gam­tą bei kul­tū­ros pa­vel­dą. Šios ini­cia­ty­vos me­tu dar­buo­to­jai kar­tu su pa­slau­gų ga­vė­jų šei­mo­mis ne tik tvar­kė ap­leis­tus ka­pus, bet ir kū­rė pra­smin­gą bend­rys­tės pa­tir­tį. Ak­ci­jos re­zul­ta­tas – ne tik su­tvar­ky­tos ka­pa­vie­tės ar už­deg­tos žva­ke­lės. Svar­biau­sia, kad gi­mė bend­ru­mo jaus­mas, su­stip­rė­jo pa­si­ti­kė­ji­mas tarp so­cia­li­nių dar­buo­to­jų, pa­slau­gų ga­vė­jų šei­mų ir at­si­ra­do erd­vė nuo­šir­džiam dia­lo­gui. To­kie mo­men­tai pri­me­na, kad so­cia­li­nis dar­bas – tai ne vien pro­fe­si­ja, bet ir pa­šau­ki­mas, o ge­ru­mas – di­džiau­sia jo ver­ty­bė.

Pa­gal­bos šei­mai pa­da­li­nio dar­buo­to­jai ti­ki, kad ši gra­ži tra­di­ci­ja tę­sis ir atei­ty­je, kas­met pri­trauk­da­ma vis dau­giau bend­ruo­me­nės na­rių, mo­kyk­lų ir įvai­rių or­ga­ni­za­ci­jų. To­kios ak­ci­jos ug­do pi­lie­tiš­ku­mą, pa­gar­bą praei­čiai bei vie­nas ki­tam, stip­ri­na bend­ruo­me­nės ry­šius ir ska­ti­na tva­rų po­žiū­rį į ap­lin­ką. Kai ge­ri dar­bai at­lie­ka­mi nuo­šir­džiai, jie kei­čia ne tik ap­lin­ką – jie kei­čia ir mus pa­čius.

Tel­šių so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro at­ve­jo va­dy­bi­nin­kės Ai­va LA­BA­NAUS­KIE­NĖ ir Ge­no­vai­tė ŠLIO­GE­RIE­NĖ