A. Kazlauskas sa­vo lai­mę ku­ria gim­to­jo­je Luo­kė­je

Stab­te­lė­jo­me Luo­kė­je – akis pa­trau­kė pa­čia­me mies­te­lio cent­re gra­žiai su­tvar­ky­tos dirb­tu­vės-svir­nas. Vi­dur­die­nis. Du­rys pra­vi­ros. Pa­gal ka­la­mos ge­le­žies gar­są ran­da­me ir pa­tį šei­mi­nin­ką Alf­re­dą Kaz­laus­ką, ku­ris net pie­tų per­trau­ką ski­ria ne poil­siui, o sku­ba į sa­vo erd­vę.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Po­mė­gis – sen­daik­čiai

Prieš tre­jus me­tus luo­kiš­kis įsi­gi­jo ap­leis­tą namą, pa­kei­tė sto­gą, grin­dis ir čia su­ne­šė įvai­riau­sius sen­daik­čius iš vi­sų sa­vo pa­lė­pių. Ko­lek­ci­jo­je – įvai­riau­si ra­kan­dai, skry­nios, mo­čiu­čių ran­ki­nu­kai, įran­kiai, svars­tyk­lės, bal­dai, la­ga­mi­nai ir kt. Du­ris puo­šia va­ri­nis du­rų skam­bu­tis, į Luo­kę par­vež­tas iš vie­no Vil­niaus dva­ro.

Čia pat, bu­vu­sia­me ap­leis­ta­me tvar­te, kur anks­čiau bu­vo lai­ko­mi gy­vu­liai, Alf­re­das įsi­ren­gė poil­sio kam­ba­rį. Ja­me iš­sau­go­jo au­ten­tiš­kas rau­do­nų ply­tų sie­nas. Su­si­kū­rė pui­kią erd­vę su bend­ra­min­čiais su­si­bur­ti.

Sen­daik­čiai – Alf­re­do po­mė­gis. Jis ne tik ren­ka ir ko­lek­cio­nuo­ja įvai­rius daik­tus, bet yra ir ak­ty­vus Tel­šių ko­lek­ci­nin­kų klu­bo na­rys. Ypač jį do­mi­na gim­to­jo kai­mo is­to­ri­ja, nors, kaip pa­ts sa­kė, jos iš­li­kę ne­daug.

Sen­daik­čiai į Alf­re­do na­mus at­ke­lia­vo iš įvai­rių vie­tų: at­ne­šė kai­my­nai, pa­do­va­no­jo drau­gai, dau­ge­lį jų įsi­gi­jo įvai­riau­siuo­se tur­guo­se. Pri­si­pa­ži­no, kad pro to­kius da­ly­kus ra­miai praei­ti tie­siog ne­ga­lin­tis.

Alf­re­das ver­ti­na kiek­vie­ną sen­daik­tį, jo šir­dis at­si­gau­na. „Ga­liu čia tarp jų ir gy­ven­ti“, – juo­kė­si jis.

Mei­lė gim­ta­jam kraš­tui

Luo­kė­je Alf­re­das gi­mė ir užau­go. Jis ki­lęs iš gau­sios šei­mos, ku­rio­je au­go net dvy­li­ka vai­kų. Luo­kė – jo tė­vų gim­ti­nė, čia jis nu­spren­dė ir pa­si­lik­ti. Nors, kaip pa­ts pa­sa­ko­jo, ne­ma­žai ša­lių ap­lan­kęs, vis dėl­to gim­to­jo kraš­to trau­ka bu­vu­si stip­res­nė.

„My­liu gim­tą kraš­tą. Trau­kia ma­ne šis Že­mai­ti­jos kam­pe­lis. Žve­jy­ba, gry­bai, sa­vas kie­mas… Aš vi­sa­da Luo­kė­je kū­riau sa­vo lai­mę, kad ir kur bū­čiau iš­vy­kęs, vi­sa­da trau­kė na­mo“, – kal­bė­jo vy­riš­kis.

Kar­tu su vai­kais Alf­re­das yra pa­da­ręs in­for­ma­ci­jos sten­dus, ku­rie sto­vi Luo­kės pa­grin­di­nė­je aikš­tė­je.

Pla­nuo­se – pa­si­sta­ty­ti kal­vę

Pa­gal pro­fe­si­ją Alf­re­das – sta­ty­bi­nin­kas. Juo­ka­vo tu­rin­tis daug pro­fe­si­jų ir net sep­ty­nis dip­lo­mus. Vi­są gy­ve­ni­mą iki pat šiol dir­ba sta­ty­bi­nin­ku.

Al­fre­das sa­kė, jog dar tik ku­ria­si sa­vo erd­vę, svars­to, jog ga­lė­tų ko­kią sen­daik­čių pa­ro­dą su­reng­ti… At­vi­ra­vo tu­rin­tis dar daug pla­nų. Vie­nas iš jų – pa­sta­ty­ti kal­vę.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas