Nau­jo­jo va­do­vo vi­zi­ja – au­gan­tis Tel­šių jau­ni­mo cent­ras

Rugpjū­čio 24 d. Tel­šių jau­ni­mo cent­re įvy­ko vi­di­niai po­ky­čiai – di­rek­to­riaus pa­rei­gas pra­dėjo ei­ti 32 metų, kaip pa­ts sa­ve įvar­di­jo, „buvęs ir esa­mas pu­siau tel­šiš­kis“ Ro­kas Stan­ke­vi­čius.

R. Stan­ke­vi­čius teigė, kad ne vie­ne­rius me­tus spe­cia­li­zuo­ja­si švie­ti­mo sri­ty­je, yra dirbęs mo­ky­to­ju, tu­ri pa­tir­ties or­ga­ni­zuo­jant sto­vyk­las ir būre­lius. Norė­da­mas pa­si­da­ly­ti tu­ri­mo­mis kom­pe­ten­ci­jo­mis su gim­tuo­ju mies­tu, ėmėsi va­do­vau­ti Tel­šių jau­ni­mo cent­rui.

Va­do­vo am­bi­ci­jos for­muo­jant Cent­ro veik­los kryptį, šian­die­nos jau­ni­mo po­rei­kiai, ga­li­mybės im­tis ini­cia­tyvų ir sa­va­no­rystės – apie vi­sa tai in­ter­viu pa­sa­ko­ja nau­ja­sis Tel­šių jau­ni­mo cent­ro va­do­vas R. Stan­ke­vi­čius.

Mėja DAU­BA­RYTĖ

– Kas pa­ska­ti­no Jus im­tis Tel­šių jau­ni­mo cent­ro di­rek­to­riaus pa­reigų?

– Daug pa­na­šios veik­los, ku­rios mo­kiau­si ir ku­ri su­po ma­ne ne vie­ne­rius me­tus. Anks­čiau ir­gi esu su­si­dūręs su jau­ni­mo ir vaikų, suau­gu­siųjų švie­ti­mu, švie­ti­mo įstaigų ad­mi­nist­ra­vi­mu. Yra tekę ir mo­ky­to­ju būti, turė­jau pa­tir­ties or­ga­ni­zuo­jant sto­vyk­las ar būre­lius.

Taip pat pa­ska­ti­no dar ke­le­tas natū­ra­lių da­lykų. Pir­ma, man, kaip va­do­vui, įdo­mu for­muo­ti įstai­gos kryptį. Ant­ra, no­ri­si ati­duo­ti mi­ni­ma­lią duoklę Tel­šiams, ku­rie ma­ne užau­gi­no, ku­riuo­se bai­giau mo­kyklą. Ti­kiuo­si su gim­tuo­ju mies­tu pa­si­da­ly­ti tu­ri­mo­mis ži­nio­mis ir kom­pe­ten­ci­jo­mis. Nors vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas ver­da Klaipė­do­je, Tel­šiuo­se vis dar gy­ve­na ma­no tėvai, se­suo bai­gia mo­kyklą. Tai­gi Tel­šiai vi­sa­da bu­vo ma­no ho­ri­zon­te, tik šiuo me­tu ten­ka ne­ma­žai pa­si­va­žinė­ti.

– Koks būtų Jūsų, kaip nau­jo va­do­vo, pa­grin­di­nis tiks­las? Ką esa­te nu­matęs?

– Tel­šių jau­ni­mo cent­ras jau va­žiuo­ja ant ne­blogų bėgių, nors, aiš­ku, kaip ir vi­so­se įstai­go­se, yra to­bu­lin­tinų da­lykų. La­biau­siai no­ri­si Tel­šių jau­ni­mo centrą iš­lai­ky­ti at­virą, priei­namą. Jei­gu rei­kia įvar­dy­ti vieną bendrą tikslą, tai būtų au­gan­tis Tel­šių jau­ni­mo cent­ras, į kurį jau­ni­mas vis norėtų su­grįžti ir da­ly­vau­ti Cent­ro veik­lo­se. Kiek te­ko su­si­dur­ti su pa­na­šios pa­skir­ties švie­ti­mo ir so­cia­linė­mis įstai­go­mis, visą laiką ban­dau įsi­vaiz­duo­ti, kad ta vie­ta, ku­rio­je dir­bu, taps ne tik sie­no­mis, du­ri­mis ar pa­tal­po­mis, bet ir jau­ni­mo užim­tu­mo erd­ve bei na­mais pla­čią­ja pra­sme.

Taip pat dar tu­ri­me pa­tal­pas Džiu­ginėnų gy­ven­vietė­je, ku­rios kol kas dau­giau nau­do­ja­mos tik va­sa­ro­mis. Mūsų įstai­gos ir ma­no, kaip va­do­vo, pla­nas – kad jau­ni­mo cent­ro erdvė Džiu­ginė­nuo­se siū­lytų pa­pil­do­mas veik­las ir būtų ak­ty­viai nau­do­ja­ma vi­sus me­tus. To­ji vie­ta tu­ri la­bai daug po­ten­cia­lo – ša­lia yra eže­ras, miš­kas.

– Koks jau­ni­mas ren­ka­si į Tel­šių jau­ni­mo centrą?

– Jau­nuo­liai atei­na iš la­bai įvai­rių ap­linkų, už­sii­ma skir­tin­go­mis veik­lo­mis – vie­ni gro­ja, ki­ti spor­tuo­ja. Sten­giamės pa­dėti iš įvai­riau­sių so­cia­li­nių sluoks­nių at­ėju­siam jau­ni­mui, ku­ris gal kar­tais kaž­ko sto­ko­ja. Ir tiems, ku­rie šiuo me­tu ne­si­mo­ko ar ne­dir­ba, nes mūsų jau­nuo­lis Cent­re yra nuo 14 iki 29 metų.

Esa­me at­vi­ros priei­gos cent­ras, todėl jau­nuo­liui nėra di­de­lio įsi­pa­rei­go­ji­mo, kaip būna su ko­kiu įsi­gy­tu abo­ne­men­tu. Jie atei­na čia dėl to, nes no­ri da­ly­vau­ti. Kaž­ko­kios, sa­ky­kim, su­tar­ties su jau­nuo­liais ne­tu­ri­me, grei­čiau su­da­ro­me drau­gystės su­tartį.

Žod­žiu, prii­ma­me vi­sus, ku­rie ban­do at­ras­ti sa­vo ke­lią. Gal dar taip pa­sa­ky­siu – jei­gu mes ga­li­me pri­si­dėti, kad jau­nas žmo­gus at­rastų sa­ve, ban­dytų ei­ti mo­ky­tis, stu­di­juo­ti ar dirb­ti, o gal tie­siog no­ri pa­būti kar­tu su drau­gais, tai mes vi­sa tai ir ban­do­me jiems su­teik­ti.

– Kaip ma­no­te, ar pa­kan­ka­mai Tel­šių jau­ni­mo ren­ka­si į šį centrą?

– Iš tikrųjų man dar šiek tiek su­dėtin­ga pa­ma­tuo­ti, bet, at­si­žvel­giant į mūsų do­ku­men­ta­ciją ir po­kal­bius su jau­ni­mo cent­ro dar­buo­to­jais, tas skai­čius daž­nai šo­kinė­ja. Ta­čiau taip nėra, kad čia būtų at­ėję tik du ar trys jau­nuo­liai. Daž­niau­siai vi­sa­da tu­ri­me užim­tu­mo.

Va­sarą jau­ni žmonės su­si­ran­da dar­bus, at­lie­ka pra­kti­kas, sa­va­no­riau­ja. Tai­gi skai­čius pas mus nuo­lat svy­ruo­ja. Man svar­bu, kad jis būtų nuo­la­tos au­gan­tis. Ma­lo­niau­sias gal­vos skaus­mas – gal­vo­ti, kaip Cent­re rei­kia vi­sus su­tal­pin­ti.

– Ko­kių būdų esa­te dar nu­matęs, kad pa­ska­tin­tumė­te jau­ni­mo įtrauktį į Cent­ro veik­las?

– Vie­na iš to­kių kryp­čių, kur ga­li­me to­bulė­ti, – Jau­ni­mo cent­ro ma­to­mu­mas. Ma­no su­bjek­ty­via nuo­mo­ne, esa­me per ma­žai ma­to­mi, todėl reikėtų di­din­ti Jau­ni­mo cent­ro sklaidą.

No­ri­si, kad apie Tel­šių jau­ni­mo centrą ži­notų vi­si iki vie­no tel­šiš­kio ar ne tik tel­šiš­kiai. Aš tu­riu to­kią be­pro­tišką am­bi­ciją – ši­ta įstai­ga galėtų būti ne tik lo­ka­li or­ga­ni­za­ci­ja, bet nuo­lat au­gan­ti ir pa­si­ūlan­ti vis įdo­mes­nių ir įdo­mes­nių veiklų, kad ki­to mies­to jau­ni­mas, ki­to jau­ni­mo cent­ro dar­buo­to­jai sa­kytų, kad jie la­bai pui­kiai dar­buo­ja­si – mes ir­gi no­ri­me to­kie būti. Tai dėl to mūsų įstai­gos vie­ši­ni­mo di­di­ni­mas būtų vie­nas iš ma­no prio­ri­tetų.

Cent­ro au­gimą taip pat ma­ty­tu­me dis­ku­tuo­da­mi su Tel­šių mies­to sa­vi­val­dy­be apie jau­ni­mo reiš­kimą­si mies­to gy­ve­ni­me ir val­dy­me. Sa­ky­ki­me, kad jau­ni žmonės turėtų sa­vo nuo­monę, būtų įgy­ven­di­na­mi jau­ni­mo pro­jek­tai ar ko­kios nors ini­cia­ty­vos.

Taip pat man, kaip va­do­vui, la­bai svar­bus ir vers­lo įsit­rau­ki­mas. Mies­tas, aiš­ku, mums ir taip jau pa­de­da. Kaip vie­šo­ji įstai­ga no­ri­me ne tik gau­ti, bet ir duo­ti at­gal. Jau­ni­mo cent­ras ga­li būti to­kių mies­to jau­ni­mo ini­cia­tyvų ka­ta­li­za­to­riu­mi, kad jau­nuo­liai pas mus ateitų ir sa­kytų: „Aš ži­nau, ko no­riu.“ Ma­nau, kad veik­lus žmo­gus ga­li su­si­kur­ti dau­gybę da­lykų pa­ts.

– Kiek at­ėję į Centrą jau­nuo­liai ga­li ini­ci­juo­ti pro­jek­tus, reng­ti ren­gi­nius ir įgy­ven­din­ti ki­tus sa­vo tiks­lus?

– Ma­no nuo­mo­ne, ga­li­my­bių tu­ri daug, nes jie apie tai kal­ba­si ir tar­pu­sa­vy­je, ir su mūsų Cent­ro dar­buo­to­jais. Dis­ku­tuo­ja­me, no­ri­me vi­sa­da gau­ti at­ga­linį ryšį. Jei­gu žmo­gus ref­lek­tuo­ja, kaip jis sa­ve no­ri rea­li­zuo­ti, tai mums be ga­lo svar­bu, nes mes ta­da ga­li­me pa­dėti tai iš­pil­dy­ti. Jau­ni­mas tu­ri di­de­lius įran­kius sa­vo ran­ko­se. Čia at­ėjus tie­siog rei­kia ini­cia­ty­vos, no­ro.

Pa­vyzd­žiui, mūsų jau­nuo­lių, Cent­ro dar­buo­tojų ir sa­va­no­rių jau tra­di­ci­ja tapęs ren­gi­nys „Open Kit­chen“, ku­ris vyks­ta Džiu­ginė­nuo­se. Su sa­va­no­riais ir Cent­ro dar­buo­to­jais mūsų jau­nuo­liai ga­mi­na įvai­rius pa­tie­ka­lus, taip pat įsi­jun­gia sa­va­no­riai, at­vykę iš kitų ša­lių, pa­ro­do sa­vo ša­lies tra­di­ci­nius pa­tie­ka­lus, ku­riuos ga­li kar­tu pa­ga­min­ti. Vi­sa to ren­gi­nio esmė ir yra ta, kad jau­nuo­liai pa­tys ruo­šia­si, da­ly­vau­ja nuo indų plo­vi­mo iki ga­lu­ti­nio re­zul­ta­to. Aš taip ir ma­tau jau­ni­mo centrą – ne mes pa­sa­ko­me, kad jūs tu­ri­te da­ry­ti vie­na ar ki­ta, o jau­ni­mas pa­ts ne­bi­jo ir ro­do ini­cia­tyvą.

Ma­no, kaip va­do­vo, tiks­las – kad neap­si­ri­bo­tu­me, todėl dar­buo­to­jams ir ko­le­goms sa­kau, kad vi­sa­da žiūrė­tu­me į mak­si­mumą. Gal yra naujų idėjų, veiklų, ku­rios mums pra­ktiš­kai nie­ko ne­kai­nuo­ja, bet mes apie jas net ne­pa­gal­vo­ja­me. Dėl to ir atei­ty­je esa­me su­pla­navę, kad pa­si­da­ry­si­me vi­dinį ty­rimą, ko­kios veik­los būtų ak­tua­liau­sios, ko­kių erd­vių Cent­re dar galė­tu­me įreng­ti. Vie­nas iš pa­sku­ti­nių da­lykų, kurį įgy­ven­din­si­me ir ku­ris ak­tua­lus dar be­si­mo­kan­tie­siems mo­kyk­lo­je, – ke­le­to da­lykų ko­re­pe­ti­to­rių pa­gal­ba.

– Ko­kių ga­li­my­bių su­tei­kia­te no­rin­tiems sa­va­no­riau­ti ne tik Tel­šiuo­se, bet ir, pa­vyzd­žiui, už­sie­ny­je?

– Šiuo me­tu pa­tys tu­ri­me po­rą sa­va­no­rių iš už­sie­nio, nes esa­me ak­re­di­tuo­ta sa­va­no­rius siun­čian­čio­ji ir prii­man­čio­ji or­ga­ni­za­ci­ja. Dar­buo­jamės kar­tu su Eu­ro­pos so­li­da­ru­mo kor­pu­su. Tu­ri­me idėjų ir apie „Erasmus+“ pro­gra­mas, tik trum­pes­nio lai­ko­tar­pio. Su Eu­ro­pos so­li­da­ru­mo kor­pu­su sa­va­no­rystė ga­li truk­ti net iki metų. Kaip siun­čian­čio­ji or­ga­ni­za­ci­ja vis­kuo pa­si­rūpi­na­me – gy­ve­namą­ja vie­ta, ki­tais sa­va­no­rio ar sa­va­norės rūpes­čiais.

Tie sa­va­no­riai, ku­rie pas mus at­vyks­ta, ne­pert­rau­kia­mai dir­ba su jau­ni­mu, todėl sa­va­no­rystė mums la­bai svar­bi. Kiek­vie­nais me­tais ga­li­me priim­ti mak­si­ma­liai tris, todėl ma­žiau­siai du sa­va­no­rius sten­giamės turė­ti. Ta­čiau ne tik mūsų Jau­ni­mo cent­re sa­va­no­rystė yra svar­bi. Tel­šiuo­se tu­ri­me ir kitų or­ga­ni­za­cijų, ku­rioms rei­kia pa­gal­bos, – „Mais­to banką“, se­ne­lių glo­bos centrą ir kt. Tai­gi vietų, kur ga­li­ma pri­si­dėti, čia, Tel­šiuo­se, yra ne­ma­žai.

– Kaip Jūs ma­to­te, ko­kie šian­dien yra did­žiau­si Tel­šių jau­ni­mo po­rei­kiai?

– Aš at­si­me­nu, kai pa­ts dar pa­te­kau į tą jau­ni­mo sąvoką, tai at­ro­dy­da­vo, kad Tel­šiuo­se nėra ką veik­ti. Aiš­ku, čia ne tik Tel­šių pro­ble­ma. Mes nu­va­žiuo­tu­me, tar­kim, į Šiau­lius ir turbūt taip pat ras­tu­me jau­ni­mo, ku­ris sa­kytų, kad nėra ką tuo­se Šiau­liuo­se veik­ti.

Man gal vi­sai pa­tin­ka, kad Tel­šiai da­bar tam­pa to­kiu šiek tiek rek­rea­ci­niu mies­tu – ga­li­ma ap­link ežerą vaikš­čio­ti ar ki­ta ak­ty­via veik­la už­siim­ti, tu­ri­me ma­niežų, sta­dioną. Aš pa­me­nu, kai au­gau, kad ir tą pa­tį krep­šinį norė­da­mi pa­žais­ti kie­me, turė­da­vo­me tik vieną aikš­telę. Ta aikš­telė dar gal būda­vo ir krei­va, šlei­va, bet tau ti­ko, nes tu tie­siog norė­jai pa­žais­ti krep­šinį. Da­bar, sa­ky­čiau, si­tua­ci­ja pa­si­keitė – jau­ni­mas jau tik­rai ga­li rink­tis, kur spor­tuo­ti.

Aiš­ku, vi­sa­da reikėtų gal­vo­ti apie pa­pil­do­mas erd­ves, veik­las. Tai ga­li būti toks mūsų visų bend­ro dar­bo šia­me mies­te dar rim­tes­nis sie­kis. Tel­šiai tik­rai ky­la aukš­tyn kaip mies­tas.

Gražė­ja­me, tvar­komės. Tik vis­kam, aiš­ku, rei­kia lai­ko. Kaip sa­ko, Ro­ma ir­gi per naktį ne­pa­sis­tatė, ar ne? Tai čia ir­gi ly­giai taip pat. Po­ky­čiams rei­kia lai­ko.