Rugpjūčio 24 d. Telšių jaunimo centre įvyko vidiniai pokyčiai – direktoriaus pareigas pradėjo eiti 32 metų, kaip pats save įvardijo, „buvęs ir esamas pusiau telšiškis“ Rokas Stankevičius.
R. Stankevičius teigė, kad ne vienerius metus specializuojasi švietimo srityje, yra dirbęs mokytoju, turi patirties organizuojant stovyklas ir būrelius. Norėdamas pasidalyti turimomis kompetencijomis su gimtuoju miestu, ėmėsi vadovauti Telšių jaunimo centrui.
Vadovo ambicijos formuojant Centro veiklos kryptį, šiandienos jaunimo poreikiai, galimybės imtis iniciatyvų ir savanorystės – apie visa tai interviu pasakoja naujasis Telšių jaunimo centro vadovas R. Stankevičius.
Mėja DAUBARYTĖ
– Kas paskatino Jus imtis Telšių jaunimo centro direktoriaus pareigų?
– Daug panašios veiklos, kurios mokiausi ir kuri supo mane ne vienerius metus. Anksčiau irgi esu susidūręs su jaunimo ir vaikų, suaugusiųjų švietimu, švietimo įstaigų administravimu. Yra tekę ir mokytoju būti, turėjau patirties organizuojant stovyklas ar būrelius.
Taip pat paskatino dar keletas natūralių dalykų. Pirma, man, kaip vadovui, įdomu formuoti įstaigos kryptį. Antra, norisi atiduoti minimalią duoklę Telšiams, kurie mane užaugino, kuriuose baigiau mokyklą. Tikiuosi su gimtuoju miestu pasidalyti turimomis žiniomis ir kompetencijomis. Nors visas mano gyvenimas verda Klaipėdoje, Telšiuose vis dar gyvena mano tėvai, sesuo baigia mokyklą. Taigi Telšiai visada buvo mano horizonte, tik šiuo metu tenka nemažai pasivažinėti.
– Koks būtų Jūsų, kaip naujo vadovo, pagrindinis tikslas? Ką esate numatęs?
– Telšių jaunimo centras jau važiuoja ant neblogų bėgių, nors, aišku, kaip ir visose įstaigose, yra tobulintinų dalykų. Labiausiai norisi Telšių jaunimo centrą išlaikyti atvirą, prieinamą. Jeigu reikia įvardyti vieną bendrą tikslą, tai būtų augantis Telšių jaunimo centras, į kurį jaunimas vis norėtų sugrįžti ir dalyvauti Centro veiklose. Kiek teko susidurti su panašios paskirties švietimo ir socialinėmis įstaigomis, visą laiką bandau įsivaizduoti, kad ta vieta, kurioje dirbu, taps ne tik sienomis, durimis ar patalpomis, bet ir jaunimo užimtumo erdve bei namais plačiąja prasme.
Taip pat dar turime patalpas Džiuginėnų gyvenvietėje, kurios kol kas daugiau naudojamos tik vasaromis. Mūsų įstaigos ir mano, kaip vadovo, planas – kad jaunimo centro erdvė Džiuginėnuose siūlytų papildomas veiklas ir būtų aktyviai naudojama visus metus. Toji vieta turi labai daug potencialo – šalia yra ežeras, miškas.
– Koks jaunimas renkasi į Telšių jaunimo centrą?
– Jaunuoliai ateina iš labai įvairių aplinkų, užsiima skirtingomis veiklomis – vieni groja, kiti sportuoja. Stengiamės padėti iš įvairiausių socialinių sluoksnių atėjusiam jaunimui, kuris gal kartais kažko stokoja. Ir tiems, kurie šiuo metu nesimoko ar nedirba, nes mūsų jaunuolis Centre yra nuo 14 iki 29 metų.
Esame atviros prieigos centras, todėl jaunuoliui nėra didelio įsipareigojimo, kaip būna su kokiu įsigytu abonementu. Jie ateina čia dėl to, nes nori dalyvauti. Kažkokios, sakykim, sutarties su jaunuoliais neturime, greičiau sudarome draugystės sutartį.
Žodžiu, priimame visus, kurie bando atrasti savo kelią. Gal dar taip pasakysiu – jeigu mes galime prisidėti, kad jaunas žmogus atrastų save, bandytų eiti mokytis, studijuoti ar dirbti, o gal tiesiog nori pabūti kartu su draugais, tai mes visa tai ir bandome jiems suteikti.
– Kaip manote, ar pakankamai Telšių jaunimo renkasi į šį centrą?
– Iš tikrųjų man dar šiek tiek sudėtinga pamatuoti, bet, atsižvelgiant į mūsų dokumentaciją ir pokalbius su jaunimo centro darbuotojais, tas skaičius dažnai šokinėja. Tačiau taip nėra, kad čia būtų atėję tik du ar trys jaunuoliai. Dažniausiai visada turime užimtumo.
Vasarą jauni žmonės susiranda darbus, atlieka praktikas, savanoriauja. Taigi skaičius pas mus nuolat svyruoja. Man svarbu, kad jis būtų nuolatos augantis. Maloniausias galvos skausmas – galvoti, kaip Centre reikia visus sutalpinti.
– Kokių būdų esate dar numatęs, kad paskatintumėte jaunimo įtrauktį į Centro veiklas?
– Viena iš tokių krypčių, kur galime tobulėti, – Jaunimo centro matomumas. Mano subjektyvia nuomone, esame per mažai matomi, todėl reikėtų didinti Jaunimo centro sklaidą.
Norisi, kad apie Telšių jaunimo centrą žinotų visi iki vieno telšiškio ar ne tik telšiškiai. Aš turiu tokią beprotišką ambiciją – šita įstaiga galėtų būti ne tik lokali organizacija, bet nuolat auganti ir pasiūlanti vis įdomesnių ir įdomesnių veiklų, kad kito miesto jaunimas, kito jaunimo centro darbuotojai sakytų, kad jie labai puikiai darbuojasi – mes irgi norime tokie būti. Tai dėl to mūsų įstaigos viešinimo didinimas būtų vienas iš mano prioritetų.
Centro augimą taip pat matytume diskutuodami su Telšių miesto savivaldybe apie jaunimo reiškimąsi miesto gyvenime ir valdyme. Sakykime, kad jauni žmonės turėtų savo nuomonę, būtų įgyvendinami jaunimo projektai ar kokios nors iniciatyvos.
Taip pat man, kaip vadovui, labai svarbus ir verslo įsitraukimas. Miestas, aišku, mums ir taip jau padeda. Kaip viešoji įstaiga norime ne tik gauti, bet ir duoti atgal. Jaunimo centras gali būti tokių miesto jaunimo iniciatyvų katalizatoriumi, kad jaunuoliai pas mus ateitų ir sakytų: „Aš žinau, ko noriu.“ Manau, kad veiklus žmogus gali susikurti daugybę dalykų pats.
– Kiek atėję į Centrą jaunuoliai gali inicijuoti projektus, rengti renginius ir įgyvendinti kitus savo tikslus?
– Mano nuomone, galimybių turi daug, nes jie apie tai kalbasi ir tarpusavyje, ir su mūsų Centro darbuotojais. Diskutuojame, norime visada gauti atgalinį ryšį. Jeigu žmogus reflektuoja, kaip jis save nori realizuoti, tai mums be galo svarbu, nes mes tada galime padėti tai išpildyti. Jaunimas turi didelius įrankius savo rankose. Čia atėjus tiesiog reikia iniciatyvos, noro.
Pavyzdžiui, mūsų jaunuolių, Centro darbuotojų ir savanorių jau tradicija tapęs renginys „Open Kitchen“, kuris vyksta Džiuginėnuose. Su savanoriais ir Centro darbuotojais mūsų jaunuoliai gamina įvairius patiekalus, taip pat įsijungia savanoriai, atvykę iš kitų šalių, parodo savo šalies tradicinius patiekalus, kuriuos gali kartu pagaminti. Visa to renginio esmė ir yra ta, kad jaunuoliai patys ruošiasi, dalyvauja nuo indų plovimo iki galutinio rezultato. Aš taip ir matau jaunimo centrą – ne mes pasakome, kad jūs turite daryti viena ar kita, o jaunimas pats nebijo ir rodo iniciatyvą.
Mano, kaip vadovo, tikslas – kad neapsiribotume, todėl darbuotojams ir kolegoms sakau, kad visada žiūrėtume į maksimumą. Gal yra naujų idėjų, veiklų, kurios mums praktiškai nieko nekainuoja, bet mes apie jas net nepagalvojame. Dėl to ir ateityje esame suplanavę, kad pasidarysime vidinį tyrimą, kokios veiklos būtų aktualiausios, kokių erdvių Centre dar galėtume įrengti. Vienas iš paskutinių dalykų, kurį įgyvendinsime ir kuris aktualus dar besimokantiesiems mokykloje, – keleto dalykų korepetitorių pagalba.
– Kokių galimybių suteikiate norintiems savanoriauti ne tik Telšiuose, bet ir, pavyzdžiui, užsienyje?
– Šiuo metu patys turime porą savanorių iš užsienio, nes esame akredituota savanorius siunčiančioji ir priimančioji organizacija. Darbuojamės kartu su Europos solidarumo korpusu. Turime idėjų ir apie „Erasmus+“ programas, tik trumpesnio laikotarpio. Su Europos solidarumo korpusu savanorystė gali trukti net iki metų. Kaip siunčiančioji organizacija viskuo pasirūpiname – gyvenamąja vieta, kitais savanorio ar savanorės rūpesčiais.
Tie savanoriai, kurie pas mus atvyksta, nepertraukiamai dirba su jaunimu, todėl savanorystė mums labai svarbi. Kiekvienais metais galime priimti maksimaliai tris, todėl mažiausiai du savanorius stengiamės turėti. Tačiau ne tik mūsų Jaunimo centre savanorystė yra svarbi. Telšiuose turime ir kitų organizacijų, kurioms reikia pagalbos, – „Maisto banką“, senelių globos centrą ir kt. Taigi vietų, kur galima prisidėti, čia, Telšiuose, yra nemažai.
– Kaip Jūs matote, kokie šiandien yra didžiausi Telšių jaunimo poreikiai?
– Aš atsimenu, kai pats dar patekau į tą jaunimo sąvoką, tai atrodydavo, kad Telšiuose nėra ką veikti. Aišku, čia ne tik Telšių problema. Mes nuvažiuotume, tarkim, į Šiaulius ir turbūt taip pat rastume jaunimo, kuris sakytų, kad nėra ką tuose Šiauliuose veikti.
Man gal visai patinka, kad Telšiai dabar tampa tokiu šiek tiek rekreaciniu miestu – galima aplink ežerą vaikščioti ar kita aktyvia veikla užsiimti, turime maniežų, stadioną. Aš pamenu, kai augau, kad ir tą patį krepšinį norėdami pažaisti kieme, turėdavome tik vieną aikštelę. Ta aikštelė dar gal būdavo ir kreiva, šleiva, bet tau tiko, nes tu tiesiog norėjai pažaisti krepšinį. Dabar, sakyčiau, situacija pasikeitė – jaunimas jau tikrai gali rinktis, kur sportuoti.
Aišku, visada reikėtų galvoti apie papildomas erdves, veiklas. Tai gali būti toks mūsų visų bendro darbo šiame mieste dar rimtesnis siekis. Telšiai tikrai kyla aukštyn kaip miestas.
Gražėjame, tvarkomės. Tik viskam, aišku, reikia laiko. Kaip sako, Roma irgi per naktį nepasistatė, ar ne? Tai čia irgi lygiai taip pat. Pokyčiams reikia laiko.





