Chi­rur­gas To­mas Sa­la­dis, at­radęs Tel­šius: „Že­mai­čiai nu­ste­bi­no kant­ry­be ir em­pa­ti­ja“

Bir­že­lio mėnesį Re­gio­ninės Tel­šių li­go­ninės Chi­rur­gi­jos sky­riui va­do­vau­ti pra­dėjo il­ga­metę pa­tirtį su­kaupęs gy­dy­to­jas To­mas Sa­la­dis. Dau­giau nei tris de­šimt­me­čius chi­rur­gi­jos sri­ty­je dir­ban­tis me­di­kas į Že­mai­ti­jos sos­tinę at­vy­ko prie­š me­tus, o šian­dien čia ku­ria ne tik pro­fe­sinę kas­die­nybę, bet ir sa­vus na­mus.

Koks jo ke­lias į me­di­ciną, kuo gy­ve­na Tel­šių chi­rur­gai ir ko­kius po­ky­čius ma­to sky­riu­je – apie tai kal­bamės su nau­juo­ju vedė­ju.

Dia­na PU­ZERĖ

Gy­dy­to­jo pro­fe­siją T. Sa­la­dis pa­si­rin­ko, kaip pa­ts juo­kau­ja, „at­me­ti­mo būdu“. Rink­da­ma­sis pro­fe­siją jis tie­siog po vieną braukė tai, kuo būti ne­no­ri, kol li­ko me­di­ci­na. Nors šei­mo­je gy­dy­tojų ne­bu­vo, me­di­ko pro­fe­si­ja jam ne­bu­vo sve­ti­ma – gy­dy­to­jos bu­vo te­tos tiek iš tėčio, tiek iš ma­mos pusės.

Kodėl chi­rur­gi­ja? Anot pa­ties T. Sa­lad­žio, tai – konk­re­tes­nis dar­bas, rei­ka­lau­jan­tis aiš­kių spren­dimų ir at­sa­ko­mybės. Šian­dien jis – 36 metų pa­tirtį su­kaupęs chi­rur­gas, tris de­šimt­me­čius dirbęs Res­pub­li­kinė­je Vil­niaus uni­ver­si­te­tinė­je li­go­ninė­je.

Prieš me­tus gy­dy­to­jas pri­ėmė kvie­timą at­vyk­ti į Tel­šius – jį pa­kvietė Re­gio­ninės Tel­šių li­go­ninės di­rek­torė Jo­vi­ta Sei­liu­vienė. Spren­di­mas pa­si­tei­si­no: pa­ti­ko ir mies­tas, ir li­go­ninė, tad da­bar jis čia ne tik dir­ba, bet ir gy­ve­na.

Per me­tus Chi­rur­gi­jos sky­riu­je įvy­ko po­ky­čių – šiuo me­tu vyks­ta re­mon­to, at­nau­ji­ni­mo dar­bai, ruo­šia­ma­si su­grįžti į at­nau­jin­tas pa­tal­pas. O šių metų liepą T. Sa­la­dis ta­po sky­riaus vedė­ju. Nors kas­die­nybė iš esmės li­ko ta pa­ti, at­sa­ko­mybės, kaip pa­ts sakė, pa­daugė­jo: „Jau­čia­si dau­giau at­sa­ko­mybės, nes esu tas žmo­gus, ku­ris at­sa­kin­gas už sky­riaus dar­bo or­ga­ni­za­vimą.“

Chi­rur­go dar­bas Tel­šiuo­se, T. Sa­lad­žio tei­gi­mu, ne­daug kuo ski­ria­si nuo kitų li­go­ni­nių. Čia at­lie­ka­mos tiek sku­bios, tiek pla­ninės ope­ra­ci­jos. Sku­bios – tai apen­di­ci­to, pūli­nių, įstri­gu­sių iš­varžų ar pra­kiu­ru­sių opų at­ve­jai. Pla­ninės – tul­žies pūslės, iš­varžų ope­ra­ci­jos, vis daž­niau at­lie­ka­mos ir la­ze­rinės venų pro­cedū­ros. Į pa­galbą at­vyks­ta ir spe­cia­lis­tai iš kitų miestų – jie at­lie­ka su­dėtin­ges­nes, vie­to­je neat­lie­ka­mas ope­ra­ci­jas, pa­vyzd­žiui, skyd­liaukės ar diaf­rag­mos iš­varžų.

Did­žiau­sia ver­tybė, pa­sak gy­dy­to­jo, yra ko­man­da. Nors jis džiau­gia­si ko­le­go­mis, ne­sle­pia – jų galėtų būti dau­giau. Vie­ti­nių spe­cia­listų ne­daug, dau­gu­ma at­vyks­ta iš kitų miestų. Ta­čiau tai – ne tik Tel­šių pro­ble­ma.

„Spe­cia­listų trūku­mas yra vi­sos Lie­tu­vos, o gal net ir vi­sos Eu­ro­pos ir pa­sau­lio pro­ble­ma“, – kalbė­jo chi­rur­gas ir pri­dūrė, kad ypač trūksta slau­gy­tojų: „Skai­čiuo­ja­ma, kad vi­sa­me pa­sau­ly­je jų trūksta ke­lių mi­li­jonų. Dar­bas sun­kus, o daž­nai – ne­pa­kan­ka­mai įver­ti­na­mas.“

Kalbė­da­mas apie pa­cien­tus, T. Sa­la­dis at­vi­ra­vo – kar­tais ten­ka su­si­dur­ti su ne­pagrįs­tais lūkes­čiais. Re­gio­ninė li­go­ninė ne­ga­li pa­si­ūly­ti visų me­todų ar įran­gos, todėl ne vi­sa­da įma­no­ma pa­dėti taip grei­tai ar efek­ty­viai, kaip ti­ki­ma­si. Vis dėlto vie­nas da­ly­kas gy­dy­toją Tel­šiuo­se ma­lo­niai nu­ste­bi­no: „No­riu pa­sa­ky­ti jums tokį da­lyką – ma­ne že­mai­čiai la­bai nu­ste­bi­no, jie kant­res­ni, tu­ri dau­giau em­pa­ti­jos. Did­žiuo­siuo­se mies­tuo­se žmonės aikš­tin­ges­ni.“

Per 36 dar­bo me­tus chi­rur­gi­ja jam ta­po neat­sie­ja­ma gy­ve­ni­mo da­li­mi. Jis iki šiol pri­si­me­na pirmą­sias ope­ra­ci­jas – pirmą išo­pe­ruotą apen­di­citą, pirmą tul­žies pūslės ope­ra­ciją.
„Kar­je­ros pra­džio­je at­si­me­ni kiek­vieną pirmą kartą, o vėliau vis­kas su­si­dėlio­ja“, – sakė gy­dy­to­jas.

Nu­si­vilkęs baltą cha­latą, T. Sa­la­dis – pa­pras­tas žmo­gus, mėgstan­tis judė­jimą ir gamtą. At­vykęs į Tel­šius su žmo­na iš pra­džių tie­siog ty­rinė­jo miestą, su­si­pa­ži­no su apy­linkė­mis. O da­bar, kaip pa­ts tvir­ti­no, vis­kas pa­pras­ta: „Pa­baig­siu darbą, sėsiu ant dvi­ra­čio ir va­žiuo­siu prie Ger­man­to eže­ro nu­si­mau­dy­ti.“

Lais­va­lai­kiu jis taip pat mėgsta žve­jo­ti ir med­žio­ti.

BLIC klau­si­mai

– Ka­va ar ar­ba­ta?

– Ka­va.

– Ry­tas ar va­ka­ras?

– Vi­sa pa­ra.

– Kny­ga ar fil­mas?

– Kny­ga. Kai esu emo­ciš­kai iš­sekęs, ren­kuo­si de­tek­ty­vus, grožinę literatūrą, fan­tas­tiką. Pa­tin­ka ir „pro­tin­gos“ kny­gos – šiuo me­tu skai­tau Fran­ci­so Fu­kuya­mos knygą „Is­to­ri­jos pa­bai­ga ir pa­sku­ti­nis žmo­gus“, ku­ri sie­ja­si su da­bar­ti­ne geo­po­li­ti­ne si­tua­ci­ja.

– Mėgsta­miau­sia vie­ta Tel­šiuo­se?

– Se­na­mies­tis.

– Kas ge­riau­siai api­būdi­na chi­rurgą?

– Sun­kus dar­bas.

– Pa­ta­ri­mas no­rin­tiems il­giau iš­lik­ti svei­kiems?

– Nuo ko pri­klau­so žmo­gaus svei­ka­ta? 30 pro­c. nuo ap­lin­kos, 30 pro­c. nuo gy­ve­ni­mo būdo, 30 pro­c. nuo ge­ne­ti­kos ir tik 10 pro­c. nuo me­di­ci­nos. Ge­ne­ti­kos ne­pa­kei­si, ap­linką – sun­kiai, tad kas lie­ka? Gy­ve­ni­mo būdas – mi­ty­ba, judė­ji­mas. Apie tai rei­kia gal­vo­ti. Jei visą gy­ve­nimą gy­ve­nai ne­svei­kai, su­si­rgus ne viską ga­li­ma su­vers­ti tik me­di­kams – daug kas pri­klau­so nuo tavęs.