Nuo Rusijos pradėto plataus masto karo Ukrainoje pradžios Baltijos jūroje užfiksuota apie 10 sabotažo prieš povandeninę jūros infrastruktūrą atvejų. Nors daugiausia incidentų fiksuota tarp Estijos ir Suomijos, jų išvengti nepavyko ir Lietuvai. Ekspertų teigimu, pasikartojančios povandeninės atakos rodo tendenciją, kad jūros dugne esanti infrastruktūra tampa vis svarbesniu taikiniu geopolitinių konfliktu metu.
Panašių signalų matyti ne tik Baltijos jūroje, bet ir kituose regionuose. Dar visai neseniai Iranas konflikto su JAV akivaizdoje grasino pažeisti Raudonojoje jūroje esančius povandeninius kabelius, kuriais perduodama apie 17 proc. pasaulinio interneto srauto.
Jeigu iki karo Ukrainoje pradžios jūros dugne esanti infrastruktūra buvo laikoma gerokai mažiau pažeidžiama, šiandien situacija yra pasikeitusi: valstybėms kritinės povandeninės infrastruktūros apsauga tampa vienu svarbiausių karinių ir technologinių iššūkių. Juolab, kad vis daugiau valstybių, tarp jų – ir Lietuva – imasi įveiklinti jūros plotus ne tik telekomunikacijų ar energijos perdavimo jungtims, bet ir kitiems tikslams – vystomi ar planuojami jūrinės energetikos projektai, energijos kaupimo sprendimai jūroje, duomenų centrai ir kita strategiškai svarbi infrastruktūra.
NATO dėmesys krypsta į atgrasymą ir nuolatinį stebėjimą
Reaguodama į išaugusias grėsmes kritinei povandeninei infrastruktūrai, ypač – Baltijos jūroje, NATO pastaraisiais metais suformavo naują apsaugos doktriną, kuri remiasi trimis pagrindiniais principais: atgrasymu (angl. Deter), aptikimu (angl. Detect) ir reagavimu (angl. Respond).
Vienu svarbiausių šios strategijos pavyzdžių tapo 2025 metų sausį pradėta operacija „Baltic Sentry“, kurios metu NATO valstybės sustiprino karinių laivų buvimą Baltijos jūroje. Toks patruliavimo sprendimas pasiteisino – nuo operacijos pradžios reikšmingų tyčinių incidentų skaičius Baltijos jūroje iš esmės sumažėjo.
Dronai ir dirbtinis intelektas tampa naujais apsaugos įrankiais
Nors pasaulyje kol kas nėra plačiai naudojamų specializuotų sistemų, sukurtų išskirtinai povandeninei infrastruktūrai saugoti, šiai užduočiai karinės jūrų pajėgos pasitelkia seklių jūros dugnų žvalgybai skirtus minų paieškos laivus ir susijusias technologijas.
Lietuvos karinio jūrų laivyno planai įsigyti keturis naujus daugiafunkcinius laivus (MP-OPV) taip pat turėtų gerokai išplėsti mūsų šalies ginkluotųjų pajėgų galimybes saugoti kritinę povandeninę infrastruktūrą. Pavyzdžiui, Prancūzijos „Naval Group“ kartu su „Exail Robotics“, veikiantys per „Belgium Naval & Robotics“ konsorciumą, Lietuvai siūlo MP-OPV laivus, kuriuose integruota dronų, sonarų ir duomenų valdymo įranga gali būti naudojama ne priešmininei veiklai, bet ir povandeninės infrastruktūros stebėsenai.
„Pažangiausios minų paieškos technologijos šiandien yra vienas realiausių ir efektyviausių įrankių povandeninei infrastruktūrai saugoti sekliuose vandenyse. Sonarai leidžia matyti, kas vyksta jūros dugne, dronai gali priartėti prie įtartinų vietų, o dirbtinis intelektas padeda greičiau atpažinti pavojingus objektus ar neįprastus pokyčius sonarų vaizduose. Tokia sistema leidžia aptikti, klasifikuoti, lokalizuoti ir identifikuoti objektus iki 300 metrų gylyje. Tai ypač aktualu Baltijos jūrai, kurios seklūs vandenys ir intensyvi laivyba sukuria palankias sąlygas tiek incidentams, tiek jų maskavimui“, – sako „Naval Group“ tarptautinių priešmininių laivų projektų direktorius ir dronų dislokavimo laivų produktų linijos vadovas Sebastien Sauvage.
Jis patikslina, kad povandeniniai ir paviršiniai dronai gali veikti maždaug 10-12 jūrmylių atstumu nuo motininio laivo. Tai leidžia kariniam laivui išlaikyti saugų atstumą, tačiau kartu patikrinti įtartiną zoną, kabelio ruožą ar kitus objektus. Tokie dronai dislokuojami, prižiūrimi ir įkraunami iš laivo, todėl motininė platforma išlieka būtina jų veikimo dalis.
„Autonominių sistemų galimybės sparčiai tobulėja, tačiau visiškai savarankiško technologinio sprendimo, galinčio ilgą laiką veikti po vandeniu be išorinės pagalbos, kol kas nėra. Be to, nuolat po vandeniu dislokuotos sistemos reikalautų papildomų dronų prijungimo ir įkrovimo stočių, kurios pačios taptų saugotina infrastruktūra, o ribotas mobilumas apsunkintų jų pačių apsaugą. Todėl šiuo metu efektyviausiu saugumo sprendimu išlieka karinis laivas, kuris vienu metu yra platforma dronams, sonarams, operatoriams ir duomenų valdymo sistemoms. Jis gali būti greitai dislokuotas ten, kur kyla grėsmė, integruoti platesnes gynybos sistemas ir užtikrinti savo naudojamų priemonių apsaugą“, – pažymi S. Sauvage.
Vienas laivas geba stebėti skersai visą Baltijos jūrą
Sauvage teigimu, lietuvių svarstomi įsigyti Prancūzijoje suprojektuoti MP-OPV laivai gali stebėti kitų laivų manevrus jūroje iki 300 kilometrų atstumu. Žinant, kad Lietuvą nuo Švedijos skiria kiek daugiau nei 500 km atstumas, tai reiškia, jog viduryje jūros patruliuojantis laivas gali sekti aplinką nuo Lietuvos iki Švedijos krantų, o prireikus – greitai reaguoti į grėsmes.
Aptikęs įtartiną veiklą, toks korvetėms būdingą ugnies galią turintis laivas gali perduoti informaciją atitinkamoms institucijoms arba pats imtis veiksmų, pavyzdžiui, pasitelkti specialiųjų operacijų pajėgas įtartinam laivui patikrinti naudojant iš laivo denio pakylantis sraigtasparnį arba greitaeiges valtis, kurios nuleidžiamos naudojant nepilotuojamų paviršinių laivų (USV) valdymo sistemas.
Be to, naujų galimybių atveria nepilotuojamų įrenginių apjungimas į bendrą vadovavimo, kontrolės ir ryšių sistemą, leidžiančią koordinuoti kelių vienetų veiksmus. Tai reiškia, kad MP-OPV gali veikti kartu su kitais laivais ar su krante dislokuotomis dronų sistemomis bei kitais pajėgumais, sujungtais į „Steeris MS Command, Control and Communication (C3)“ sistemą. Šią koncepciją „Naval Group“ šiuo metu vysto pavadinimu „Sea Sentinel“.
Toks sprendimas leistų matyti realią situaciją nuo jūros dugno iki kosmoso ir efektyviai koordinuoti nacionalinį ar tarptautinį atsaką.
Lietuvai, kuri modernizuoja karinio laivyno pajėgumus, tokie sprendimai tampa svarbūs ne tik dėl dabartinių kabelių ar energetinių jungčių apsaugos. Ateityje Baltijos jūroje daugės energetikos projektų, jūrinės infrastruktūros ir strateginių objektų, kuriems reikės nuolatinės apsaugos.
„Tai akivaizdus pokytis kritinės povandeninės infrastruktūros apsaugos srityje. Kad ir kokie dideli šiandien atrodytų kylantys iššūkiai, Lietuvai svarbu galvoti ne tik apie dabartines grėsmes, bet ir apie tai, kokia infrastruktūra Baltijos jūroje bus po dešimties ar dvidešimties metų“, – sako S. Sauvage.
Loading ...
