Ispaninis arionas (kitaip dar vadinamas luzitaniniu arionu) Lietuvoje pirmą kartą pastebėtas 2008 m. Nors rūšis kilo iš Pirėnų pusiasalio, mūsų šalį ji pasiekė dėl žmonių veiklos – šliužai ar jų kiaušiniai atkeliavo su dirvožemiu, kompostu, gyvais augalais ir žemės ūkio produkcija. Šiandien ispaninis arionas laikomas viena labiausiai paplitusių invazinių rūšių mūsų šalyje, tačiau juos išnaikinti – tikras iššūkis.
Paplitę visoje Lietuvoje
Ispaninis arionas yra stambus 7–15 cm ilgio šliužas, dažniausiai rudos ar gelsvos spalvos. Suaugusių individų kūno viršutinė pusė būna vienspalvė, o jauniklių kūno šonuose gali būti tamsios juostos. Lengviausia juos atpažinti pagal akių čiuopiklius, kurie tiek pas jauniklius, tiek pas suaugėlius išlieka juodos spalvos.
Jie paplitę visoje Lietuvos teritorijoje, dažnai aptinkami didžiuosiuose miestų parkuose, želdynuose, taip pat soduose, daržuose, mat pradiniai jų plitimo židiniai neretai yra susiję su sodininkyste. Iš šių vietų vėliau ispaniniai arionai išplito į gamtines buveines, kur dabar kelia grėsmę vietinėms rūšims.
Kadangi šie šliužai yra hermafroditai, daugintis gali kiekvienas individas, jie yra labai vislūs – vienas šliužas gali per metus padėti iki 500 kiaušinėlių iki 5 mm skersmens.
Naikinti privaloma, bet nepaprasta
Išprašyti iš sodų, daržų ir želdynų šiuos šliužus nėra lengva. Ispaniniai arionai turi natūralių priešų – tai paukščiai, ežiai, juos mielai lesa antys bėgikės, jaunus sulesa ir vištos. Vis dėlto naikinti šliužus rekomenduojama taikant kompleksines priemones: rinkti, naudoti moliuskicidus, šienauti žolę, tvarkyti jų veisimosi ir slėpimosi vietas, įrengti gaudykles, atsakingai utilizuoti žaliąsias atliekas ir prižiūrėti kompostavimo vietą, jei tokią turite.
Surinktus šliužus būtina neutralizuoti, jų jokiais būdais negalima paleisti į aplinką. Neutralizavimui tinka druska arba galima juos tiesiog palikti sandariai uždarytus talpoje ant atviros saulės, jie savaime žus.
Rinkti šliužus geriausia anksti ryte ar vėlai vakare, taip pat apniukusią dieną ir po lietaus, dieną, ypač jei yra sausa, juos pamatyti sudėtinga, nes jie slepiasi.
Kiaušinėlius šliužai taip pat deda drėgnose vietose – žaliosiose atliekose, kompostinėse, po mulčiu, grumstais ar plytelėmis, todėl, norint jų atsikratyti, būtina savo teritorijoje tokias vietas sutvarkyti.
Šiuos šliužus galima gaudyti ir specialiomis gaudyklėmis naudojant jauką. Pavyzdžiui, pastatyti pridengtus plastikinius indus (paliekant 1–2 cm plyšį prie žemės paviršiaus, kad šliužai galėtų įšliaužti) su rūgstančiu kompotu, kuriame šliužai paskęs. Kitas būdas – naudoti medžio plokštę arba drėgną medžiagos atraižą ir po ja padėti masalą (pvz., moliūgo ar kito sugedusio maisto). Svarbu stebėti, kad gaudyklės nepersipildytų. Jas būtina tikrinti kasdien ir rastus šliužus sunaikinti.
Jei teritorijoje yra invazinių šliužų, reikia atkreipti dėmesį į komposto ir organinių atliekų krūvas, jei jos laikomos atviros – tai yra vieta, kur šliužai galėtų sėkmingai slėptis, maitintis, veistis ir žiemoti.
Siekiant stabdyti ispaninių arionų plitimą, labai svarbu kontroliuoti pervežamus gyvus augalus, gruntą. Įsigytų naujų vazoninių augalų nereikėtų iš karto sodinti šalia kitų augalų. Pirmiausia juos rekomenduojama kurį laiką laikyti atskirai ir kruopščiai apžiūrėti, ypač vazono apačią, drenažo angas, vazono kraštus ir substratą. Šiose vietose gali slėptis šliužai, jų jaunikliai ar kiaušinių dėtys. Augalus naudinga apžiūrėti pakartotinai vakare arba po palaistymo, kai šliužai tampa aktyvesni.
AM inf.
Loading ...
