Siekiant atpažinti dezinformaciją, vien patikrinti faktus nebeužtenka. Svarbu suprasti, kaip ji veikia žmogaus emocijas, kodėl ja tikima ir kokį vaidmenį šiame procese atlieka socialiniai tinklai bei interneto autoritetai.
Apie tai, kaip atskirti dezinformaciją nuo paprastos klaidos, kodėl jaunimas melagienas neretai atpažįsta lengviau nei suaugusieji ir kokie principai padeda kritiškai vertinti informaciją, pasakojo Mažeikių vaikų ir jaunimo daugiafunkcio centro (Mažeikių VJDC) Kibernetikos būrelio vadovas, mokytojas, informacinių technologijų (IT) specialistas Vydas Meškys.
Dezinformacija nėra atsitiktinumas
Kibernetikos būrelyje, skirtame 5–8 klasių mokiniams, vaikai ne vien realizuoja savo susidomėjimą skaitmeninėmis technologijomis ar dirba 3D spausdintuvais, bet ir gilinasi į saugumą internete, asmens duomenų saugumą, kibernetinio sukčiavimo (angl. scam) scenarijus ir mokosi atpažinti sukčiavimo schemas. Diskutuojama apie pasaulio aktualijas ir dezinformaciją, kurią nuo paprastos klaidos, anot būrelio vadovo V. Meškio, skiria motyvai ir tikslai.
„Klysti yra žmogiška, o klaidinti – piktadariška ir savanaudiška. Dėl klaidos padaromos neteisingos išvados, tačiau dezinformacija jau yra sąmoningos pastangos sukurti klaidingus apibendrinimus, išvadas, tolimesnes prielaidas ir netgi priimti sprendimą“, – aiškino mokytojas.
Jo teigimu, būtent asmeninės išvados formuoja žmogaus supratimą apie problemą ir lemia tolesnius jo veiksmus. Taip dezinformacija gali sudaryti įspūdį, kad egzistuoja problema, kurios iš tikrųjų nėra.
Mokytojas pastebėjo, kad siaurąja prasme viešojoje erdvėje dezinformacija dažniausiai pasireiškia humoro forma, yra parodijuojama stand-up pasirodymuose, sutinkama įvairiose žiniasklaidos formose. Tiksliuosiuose moksluose ar kulinarijoje informaciją paprasta patikrinti, nes egzistuoja aiškūs kriterijai – pavyzdžiui, 2×2=4.
„Išskirčiau šias dezinformacijos formas: informacijos ribojimas, kuomet svarbi ir reikšminga informacija yra nuslepiama arba elementariai nepateikta net iš nežinojimo, ir kartais girdime apie burbulą (angl. bubble), kurį išpučia toks iškraipymas; informacijos pateikimas su išankstine nuostata, kaip antai požiūrio taškas į stiklinę – pusiau pilna ar pusiau tuščia; svarbios informacijos maskavimas menkavertės informacijos pertekliumi ir net emocijomis, kurios sureikšmina detales ir neperteikia bendro vaizdo“, – dėstė V. Meškys.
Melagienos pažįstamos per humorą
Kibernetikos būrelio vadovas teigė pastebintis, kad jaunieji „kibernetikos ekspertai“ nekelia sau uždavinio atpažinti dezinformaciją ar melagienas. Dažnas jaunas žmogus yra apolitiškas – nėra įsitraukęs į politiką, ekonomiką ar viešąjį gyvenimą, todėl atpažįsta tik labiausiai visuomenėje aptariamus politikus ar kontraversiškus viešus asmenis.
„Suaugusieji galėtų imti pavyzdį iš jaunimo, kuris naujienų nepriima asmeniškai ir su audringomis emocijomis. Jauni žmonės nuomonių nesutapimo nepriima kaip asmeninio įžeidimo, neskuba tyčiotis. Netgi atvirkščiai! Jaunimas diskutuoja, testuoja savo ribas, vietą suaugusiųjų, namų, mokyklos pasaulyje. Vyksta savotiškas žaidimas rolėmis, pozicijomis, savos, jauno žmogaus tapatybės paieškos, identiteto nusistatymas ir informacinio burbulo ribos tamprumo testavimas. Verta tai priimti su supratimu, tolerancija ir pagarba jaunam, augančiam žmogui. Juk galiausiai pagarbos mokomės iš gyvenimo pavyzdžių, o ne iš instrukcijų“, – sakė IT ekspertas.
Pasak V. Meškio, žvelgiant retrospektyviai – tai vyko visuomet. Pavyzdys – rokerių, metalistų, pankų, gotų, emo laikai. Tik tiek, kad dabar tai vyksta kur kas subtiliau ir virtualiau: iš pažiūros keistų, neįprastų kompiuterinių žaidimų pasauliai, memų, „TikTok“ įrašai daro svarią įtaką pasaulėžiūrai.
„Vaikai yra šio virtualiai realaus pasaulio gyventojai, o vyresnioji karta – tik klajūnai, atvykėliai, pajuokaujant – laikini imigrantai.
Paskleistas vaizdo įrašas socialiniame tinkle gali sugriauti ne tik karjerą, bet ir vaiko pasitikėjimą pasauliu. Čia jauno žmogaus tapatybė tampa išreikšta ne pankiška šukuosena ir ne juoda apranga ar grupės „KISS“ makiažu, bet patiktukais, pasidalijimais ir šypsenėlių piktogramomis“, – tvirtino pašnekovas.
Kibernetinis pasaulis – nuomonės formavimo(si) vieta
Vis dėlto, specialistas pastebi paradoksą – nors jaunimas sąmoningai neieško dezinformacijos, praktikoje ją atpažįsta greitai ir gana gerai – dažniausiai pritrūksta faktų paaiškinti kodėl ar konteksto.
Tam įtakos turi geografiškai platus jų kibernetinis pasaulis. Internetiniuose žaidimuose jauni žmonės bendrauja anglų kalba su kitataučiais bendraamžiais, efektyviai keičiasi žiniomis ir susiformuoja nuomonę apie vykstančius procesus. Toji nuomonė gali skirtis nuo lietuviško supratimo, nes neturi lietuviškų tradicijų, lietuvių kultūros sampratos, ir tampa savotiškai kosmopolitine. Informacijos vartojimas yra toks intensyvus, kad naujumas skaičiuojamas tik dienomis, net nebe savaitėmis. Nuomonei stipriai daro įtaką vyraujančių tendencijų (angl. trends) srovės. V. Meškys akcentuoja – kibernetinis gyvenimo tempas vystosi tokiu tempu, kad vieniems vadinamosios brainrot subkultūros tendencija „67“ jau yra praėjusių metų juokelis, kurį reikia baninti (drausti vartoseną be pasigailėjimo), kitiems – 2026 m. vasaros atradimas.
„Ironiška, bet bendravimas per „Roblox“ avatarą nebeįpareigoja kaip „Facebook“ profilis turėti asmeninę nuotrauką ar nurodyti tapatybę. Populiarūs žaidimai sukuria savo kultūrą ir bendravimo formas – kibernetinė erdvė yra kitoks bendravimo pasaulis ir net aukštesne pavara.
Melagienas moksleiviai atpažįsta apsikeisdami informacija. Jie net ieško melagienų, vaizdo įrašų klastočių, nes jos juokingos, absurdiškos dėl atviro humoro jose“, – sakė pašnekovas.
Jis pridūrė, kad, deja, riba tarp kokybiško humoro ir atviro pasityčiojimo nyksta. Kibernetinėje erdvėje susitinka daugybė jaunų žmonių – tie, kurie juokiasi, ir tie, iš kurių juokiamasi. Tačiau, norint pastebėti pačią dezinformaciją, vien humoro ir linksmų plaučių požiūrio neužtenka.
Įtakos turi emociniai ryšiai ir psichologija
„Dezinformacijai pastebėti reikalingas kritinis mąstymas, „kodėlčiuko“ natūra ir tam tikra supratimo bazė, vertybinė ašis – šeima, ištikimybė krašto kultūrai ir tradicijoms. Informacinio pertekliaus ir informacijos triukšmo laikais tyla ir ramybė savaime tapo retenybe ir vertybe“, – pažymėjo V. Meškys.
Anot pašnekovo, vien gebėjimo atpažinti melagingą informaciją nepakanka – svarbu suprasti ir tai, kodėl ji yra paveiki. Pasak mokytojo, kritiškas informacijos vertinimas glaudžiai susijęs su žmogaus psichologija, nes dezinformacija ar įvairios apgaulės pirmiausia taikosi ne į faktus, o į emocijas. Būtent stiprios emocijos dažnai užgožia racionalų mąstymą ir trukdo objektyviai įvertinti pateikiamą informaciją.
V. Meškio teigimu, dezinformacija ypač lengvai plinta ten, kur atsiranda fanatizmas. Tokiose situacijose jaunas žmogus nebesiekia ieškoti įrodymų ar tikrinti faktų, nes įsitikinimą palaiko emocinis ryšys su idėja, konkrečiu žmogumi, reiškiniu, daiktu, kuris akivaizdžiai niekam nebetinka, bet juo nėra atsikratoma dėl emocinio ryšio, sentimentų ir baimės pripažinti klaidą.
„Fanatizmas yra emocinė būsena, jausmas. Bet kokie tikslūs faktai, kurie griauna ir silpnina fanatizmo sukeltą euforiją, yra priimami kaip grėsmė, žala ir trukdis euforijai patirti.
Jauno žmogaus pasaulyje įdomi subkultūra yra antifanai. Pastarieji diskusijose neretai yra dar geriau informuoti apie savo nemėgstamą objektą – tik iš blogosios, trūkumų, pusės. O tikrą faną faktai erzina, pykdo, provokuoja, įsiutina, sukelia iracionalią, nepaaiškinamą emocinę reakciją. Išsakyti pastabas, kritiką, nurodyti algoritmo klaidas, atpažįstant dezinformuojančią naujieną, taip, kad jaunas Alfa kartos žmogus tai priimtų ir ūgtelėtų supratingumu, yra tikras iššūkis. Tad prie viso to vidinė drausmė yra itin svarbi siekiant atskirti apgaules ir melagienas“, – dėstė mokytojas.
Tiki asmenybėmis, o ne informacija
Anot V. Meškio, jaunimas dažniau pasitiki ne pačia informacija, o ją skleidžiančiais žmonėmis – nuomonės formuotojais, „YouTube“ kūrėjais, tiesioginių transliacijų autoriais ar populiariais internetinių žaidimų apžvalgininkais-žaidėjais.
„Mokykla ar mokytojas, šeima nebūtinai bus autoritetai – nebent tai pragmatiškai būtina. Todėl kartais net menkai konkrečią temą išmanantis emocingas influenceris jaunam žmogui atrodo patikimesnis už sausai faktus dėstantį docentą ar profesorių“, – sakė V. Meškys.
Kalbėdamas apie kritišką informacijos vertinimą, pašnekovas išskyrė vadinamąjį trijų Sokrato sietų principą: ar informacija yra tiesa, ar ji yra gera ir ar ją apskritai naudinga žinoti, jei ši nėra nei tiesa, nei gera – savotiškai primena programavimo logiką. Mažeikių VJDC būrelio vadovas paminėjo ir Kalama Suttos filosofinį principą, raginantį aklai nepasitikėti tradicijomis, gandais, autoritetais ar net savo pačių įsitikinimais. Vietoj to siūloma stebėti save ir klausti, ar tai, ką sužinojome, yra kilnu ar nedora, ar tai veda į laimę, ar suteikia kančios.
„Dezinformacijos taikinys nėra žinios, nėra sistema ir net ne valstybė. Taikinys yra ir jaunas, trapus, augantis žmogus, jo laisvė, sveika nuovoka, protas ir supančio pasaulio priėmimas. Kartais mėgstu kartoti patarlę: Dievas žmogui davė dvi ausis ir tik vieną burną, kad žmogus daugiau klausytųsi ir mokytųsi“, – apibendrino V. Meškys.
Rugilė BALČIŪNAITĖ
Loading ...
