Tar­nystė Die­vui ir Tėvy­nei Jus­ti­no gy­ve­ni­me žen­gia iš­vien

25-erių Jus­ti­nas Al­šaus­kas – jau­nas žmo­gus, ku­riam tikė­ji­mas, mu­zi­ka ir tar­ny­ba ka­riuo­menė­je su­tei­kia gy­ve­ni­mo pra­smę. Žarė­niš­kis šian­dien gy­ve­na Klaipė­do­je, tar­nau­ja Lie­tu­vos ka­riuo­menės Or­di­na­ria­te, yra ka­ro ka­pe­lio­no pa­dėjėjas, kiek­vieną sa­vaitę lan­ko­si baž­ny­čio­je, pa­tar­nau­ja per šv. Mi­šias, gro­ja gi­ta­ra ir dai­nuo­ja. Jo kas­die­nybė ku­pi­na di­na­mi­kos, at­si­da­vi­mo ir ne­re­tai su­dėtingų si­tua­cijų. Jau­nuo­lis gy­ve­ni­me sten­gia­si va­do­vau­tis pa­pras­ta, bet aiš­kia ži­nu­te – meilė yra daug stip­resnė už nea­py­kantą.

Lau­ra MOC­KUTĖ

San­ty­kis su Die­vu – nuo vai­kystės

Jus­ti­nas gimė ir au­go Žarė­nuo­se. Jį su­po ti­kin­ti šei­ma, tad natū­ra­lu, kad tėvų skie­pi­ja­mos ver­tybės ta­po jo pa­ties gy­ve­ni­mo ved­lėmis. Jau­nuo­lio ma­ma – var­go­ni­ninkė, ku­ri sūnų nuo ma­žens ves­da­vo­si į baž­ny­čią. Čia jis pra­dėjo pa­tar­nau­ti per šv. Mi­šias, o mal­da, sek­ma­die­nio šven­ti­mas ir tikė­ji­mas, kaip teigė Jus­ti­nas, tie­siog įau­go į kraują.

Nors paaug­lystė­je jis turė­jo ki­tus prio­ri­te­tus, ta­čiau Die­vas į vai­ki­no gy­ve­nimą grįžo pa­laips­niui, o šian­dien tai – neat­sie­ja­ma jo gy­ve­ni­mo da­lis. Jus­ti­nas tvir­ti­no, kad tikė­ji­mas yra gro­žis: „Jis pri­me­na, kad mes, žmonės, sa­vo pri­gim­ti­mi esa­me pa­šauk­ti gėriui. Kad ir ko­kie pa­našūs į Dievą, kad ir ko­kie gražūs ar pro­tin­gi, ta­čiau vis dėlto žmonės – žmo­giš­kai klys­tan­tys, su­klum­pan­tys ar ne­ty­čia at­bu­ki­nan­tys sa­vo sąžinę.“

Vai­ki­nas nuo ma­žens svarstė tap­ti ku­ni­gu ir net bu­vo įstojęs į ku­nigų se­mi­na­riją Ro­mo­je. Nors juo ne­ta­po, ka­riš­kis džiau­gia­si šiuo gy­ve­ni­mo tarps­niu, nes se­mi­na­ri­jo­je su­ti­ko pui­kių žmo­nių, su ku­riais ir šian­dien pa­lai­ko ryšį. Jus­ti­nas kalbė­jo, kad į žmo­gaus gal­vo­je ver­dan­čias min­tis apie ku­ni­gystę ver­ta įsik­lau­sy­ti ir turė­ti drąsos jas rea­li­zuo­ti.

Mal­da Jus­ti­nui nėra vien norų ir pa­gei­da­vimų sąra­šas – tai ir ga­li­mybė pa­gal­vo­ti, už ką yra dėkin­gas. O for­mu­luotė „Ačiū – pra­šau – at­si­pra­šau“, pa­sak jau­nuo­lio, la­bai pa­si­tei­si­no kaip mal­dos tu­ri­nys.

Mu­zi­ka – sa­vo­tiš­ka mal­da

J. Al­šaus­kas taip pat gro­ja gi­ta­ra ir dai­nuo­ja. Nors pro­fe­sio­na­liai mu­zi­kos ne­si­mokė, ta­čiau ap­sup­tas mu­zi­kuo­jan­čių ir pa­lai­kan­čių žmo­nių bu­vo pa­drąsin­tas to im­tis.

Baž­ny­čio­je jis gro­ja ir gie­da jau ke­letą metų, o tai įvar­di­ja kaip vieną mėgsta­miau­sių sa­vo veiklų. Šven­to­je vie­to­je gi­ta­ros skam­be­sys ir ai­do ly­di­mas bal­sas tie­siog pri­pil­do kiek­vieną baž­ny­čios kam­pelį – tam Jus­ti­nas at­sa­kin­gai ruo­šia­si. „Giesmės čia tam­pa mal­dos for­ma, o mu­zi­ka – visų jung­ti­mi“, – sakė jis.

Kaip ak­cen­ta­vo jau­nuo­lis, giesmė vie­niems yra ga­li­mybė nu­ra­min­ti min­tis, o ki­tiems – įsi­jung­ti ir kar­tu gie­do­ti. „Pats svar­biau­sias da­ly­kas yra su­pras­ti: kad ir kaip ge­rai gro­tum, cent­ras esi ne tu, o Die­vas“, – teigė Jus­ti­nas.

J. Al­šaus­kas gro­ja ir gie­da baž­ny­čio­je kiek­vieną sa­vaitę – tai jam būdas per­krau­ti visą sa­vo „sis­temą“, pa­lik­ti skubė­jimą ir rūpes­čius pa­šonė­je.

Tar­ny­ba ka­riuo­menė­je – ap­gal­vo­tas žings­nis

Iš pra­džių Jus­ti­nas tar­na­vo sa­va­no­riu pri­va­lo­mo­jo­je pra­dinė­je ka­ro tar­ny­bo­je. „La­bai aiš­kiai su­pra­tau, jog tu­riu mokė­ti tiek gin­tis, tiek ap­gin­ti“, – apie šio ke­lio pra­džią kalbė­jo vai­ki­nas. Vėliau jis pri­si­jungė prie pro­fe­sinės tar­ny­bos, o šiuo me­tu tar­nau­ja Lie­tu­vos ka­riuo­menės Or­di­na­ria­te. Jį su­da­ro spe­cia­li Ka­ta­likų Baž­ny­čios struktū­ra, sa­vo teisė­mis pri­lygs­tan­ti vys­ku­pi­jai. Jos pa­grin­di­nis tiks­las – teik­ti dva­sinę pa­galbą ir rūpin­tis Lie­tu­vos ka­rių, jų šeimų bei ka­riūnų sie­lo­va­da.

Pa­sak jau­nuo­lio, bet ku­riam ka­riš­kiui rei­ka­lin­gas at­si­da­vi­mas, be ku­rio ir jis pa­ts ne­įsi­vaiz­duo­ja tar­ny­bos. „Yra si­tua­cijų, kai brangų šei­mos laiką ati­duo­di tar­ny­bai, per il­gus tar­ny­bos me­tus au­ko­ji sa­vo svei­katą. Tu­ri­me did­vy­riškų pa­vyzd­žių – kai ka­riai, ve­da­mi pa­rei­gos, paau­ko­ja sa­vo gy­vy­bes“, – sakė jis. Jus­ti­nas at­si­da­vimą sie­ja ir su ka­rių šei­mo­mis, ku­rios lau­kia ir su­pran­ta au­ko­ji­mo­si tar­ny­bai svarbą.

J. Al­šaus­ko tei­gi­mu, ka­riuo­menė mo­ko priim­ti at­sa­ko­mybę už sa­vo spren­di­mus. „Ka­riuo­menė neauklė­ja – ne to­kia jos funk­ci­ja. Ji tik ge­ba nu­kreip­ti į tin­kamą vietą, tin­ka­mu lai­ku ir tin­ka­mu būdu“, – da­li­jo­si jis.

Įpras­ta die­na

Ka­riš­kio kas­die­nybė – la­bai di­na­miš­ka. Jo­je nėra sta­tiš­ku­mo. Įpras­tinė die­na pra­si­de­da ku­ria­me nors iš ka­riuo­menės vie­netų, kur tiek ka­ro ka­pe­lio­nas, tiek jis pa­ts kaip pa­dėjėjas būna pa­skir­ti. Vėliau lau­kia įvai­ri veik­la – nuo ka­rių ar ci­vi­lių dar­buo­tojų lan­ky­mo jų tar­ny­bos vie­to­se iki ka­rių lan­ky­mo pra­ty­bo­se. Ka­riš­kiams ten­ka su­si­dur­ti ir su ar­timųjų ne­tek­ti­mi, o ka­ro ka­pe­lio­no ir pa­dėjėjo pa­rei­ga to­kiu at­ve­ju yra būti ša­lia ir pa­dėti tai iš­gy­ven­ti.

Pa­va­sarį vi­so­se pa­ra­pi­jo­se ruo­šia­ma­si priim­ti sak­ra­men­tus, o tai da­ro­ma ir ka­riuo­menė­je. „Ruo­šia­me ka­rius priim­ti Krikštą, Ko­mu­niją ar Sut­vir­ti­ni­mo sak­ra­men­tus“, – pa­sa­ko­jo žarė­niš­kis, džiaug­da­ma­sis tais žmonė­mis, ku­rie pa­tys iš­reiš­kia norą į sa­vo vidų įsi­leis­ti Dievą.

Tar­nystė Die­vui ir Tėvy­nei: vie­nas kitą jun­gian­tys da­ly­kai

Jus­ti­no gy­ve­ni­me tikė­ji­mas ir ka­riuo­menė yra tar­si du ly­giag­retūs ke­liai. „Tikė­ji­mas, ma­no gal­va, ne­ri­bo­ja žmo­gaus, bet su­tei­kia jam kitą po­žiū­rio kampą ir taip pra­ple­čia jo gy­ve­nimą. Ka­riuo­menė­je apie tai ir kal­ba­me – ka­rys nėra ro­bo­tas, skir­tas šau­dy­ti ir pa­na­šiai. Jis pa­ts tu­ri gebė­ti ver­tin­ti si­tua­ciją ir būti kri­tiš­kai mąstan­tis“, – įsi­ti­kinęs jau­nuo­lis.
Lie­tu­vos ka­riuo­menės Or­di­na­ria­to tiks­las, kaip sakė J. Al­šaus­kas, yra kalbė­ti ir pa­ro­dy­ti ka­riams, kad į kovą tu­ri ves­ti meilė sa­viems, o ne nea­py­kan­ta prie­šui. „Meilė yra daug stip­resnė už nea­py­kantą“, – pa­brėžė jis.

Jus­ti­nas tei­gia, kad tikė­ji­mas ka­riui tei­kia vi­dinę ra­mybę net ir sun­kiau­sio­mis aki­mir­ko­mis. Pas ki­tus ka­rius vai­ki­nas ei­na kaip jų ti­kin­tis drau­gas ar ko­le­ga, todėl jie ži­no, kad į jį ga­li drąsiai kreip­tis pa­ta­ri­mo, pa­gal­bos ir ki­tais klau­si­mais.

J. Al­šaus­kas ma­no, kad ka­ro tar­ny­ba yra pui­ki terpė sklis­ti Die­vo var­dui ir pri­min­ti, kad mūsų gy­ve­ni­mas nėra vien fi­zi­ka.

Ver­tin­ti geo­po­li­tinę si­tua­ciją nėra leng­va

Pa­si­tei­ra­vus apie tai, kaip ver­ti­na geo­po­li­tinę si­tua­ciją pa­sau­ly­je, Jus­ti­nas at­sakė, kad tai pa­da­ry­ti nėra leng­va, ži­nant, kad ap­link vyks­ta tiek daug da­lykų. „Prie vals­ty­bių „vairų“ sto­vi žmonės, ku­rių spren­di­mai su­po­nuo­ja mintį, kad mo­ralė ir žmo­giš­ku­mas yra pa­lik­ti už durų“, – teigė J. Al­šaus­kas. Vai­ki­nui keis­ta, kad gy­ven­da­mi tech­no­lo­gijų am­žiu­je, turė­da­mi tarp­tau­ti­nius su­si­ta­ri­mus, kal­ban­čius apie žmo­gaus tei­ses ir lais­ves, kas­dien ste­bi­me, kaip į nie­kuo dėtą šalį skren­da šim­tai dronų ir ra­ketų, žūsta vai­kai, mo­te­rys ir vy­rai.
Ne­pai­sant to, Jus­ti­nas yra už­tik­rin­tas, kad anks­čiau ar vėliau tie­sa nu­galės – ne­svar­bu, ar ry­toj, ar po šim­to metų.

Geo­po­li­ti­niai įvy­kiai – pa­lan­ki terpė de­zin­for­ma­ci­jai

Ka­rinės si­tua­ci­jos pa­sau­ly­je yra vie­na did­žiau­sių ter­pių sklis­ti me­la­gie­noms ir pro­pa­gan­dai. Kaip teigė Jus­ti­nas, vie­na bai­siau­sių de­zin­for­ma­ci­jos rūšių čia tam­pa tie­sos ir me­lo sam­plai­ka. Rei­kia įdėti daug dar­bo ir lai­ko no­rint iš­siaiš­kin­ti, kur tie­sa, o kur me­las.

Jus­ti­nas at­krei­pia dėmesį ir į ant­raš­tes, ku­rias per­skaitę skai­ty­to­jai daž­niau­siai ir su­si­da­ro nuo­monę apie įvy­kius, nea­ti­tin­kan­čius tik­rovės. Jau­no žmo­gaus nuo­mo­ne, čia svar­bus tam­pa kri­ti­nis mąsty­mas, ga­lin­tis pa­dėti ne­paskęs­ti me­lo pelkė­je. Jus­ti­nas pa­ts vi­sa­da tik­ri­na fak­tus, nors tai ir ati­ma ne­mažą lai­ko dalį.

J. Al­šaus­kas ki­tiems jau­niems žmonėms pa­ta­ria, kad no­rint su­pras­ti tai, kas vyks­ta pa­sau­ly­je, rei­kia domė­tis pa­tiems ir ne­su­si­da­ry­ti nuo­monės iš nuo­girdų ir to­kių ba­na­lių fra­zių kaip „moks­li­nin­kai iš­tyrė“ ar „spe­cia­lis­tai nu­ro­do“. Anot jo, svar­bu kalbė­ti fak­tais ir klaus­ti klau­simų, o at­sa­ky­mus kri­tiš­kai ver­tin­ti. „De­zin­for­ma­ci­jos skleidė­jai nein­ves­tuo­ja į ant­rinę in­for­ma­ciją, nes jiems svar­bu pa­skleis­ti ži­nutę, o ne ją pa­grįsti. Vi­sa­da tu­ri­me domė­tis ir iš­lik­ti budrūs“, – įsi­ti­kinęs jau­nuo­lis.

Pomė­giai

Jus­ti­nas sa­vo gy­ve­ni­me tu­ri įvai­rios veik­los – ne tik gro­ja, bet ir do­mi­si is­to­ri­ja, į ją gi­li­na­si. Taip pat jau dau­giau kaip 10 metų ko­lek­cio­nuo­ja ka­ri­nius ir vals­ty­bi­nius ap­do­va­no­ji­mus. Jo ko­lek­ci­jo­je – apie 400 skir­tingų laik­me­čių ap­do­va­no­jimų. Tuo jis la­bai džiau­gia­si ir did­žiuo­ja­si.

Nau­jau­sia Jus­ti­no veik­la – sklan­dy­mas. Jis žiemą pra­dėjo klau­sy­tis pa­skaitų, o šiuo me­tu at­lie­ka skrai­dy­mo pra­ktiką su inst­ruk­to­riu­mi ir ski­na­si ke­lią link sklan­dy­to­jo pi­lo­to li­cen­ci­jos ga­vi­mo.

Atei­ties pla­nai

Kalbė­da­mas apie ateitį, vai­ki­nas vi­lia­si, kad jį ir to­liau as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me su­ps my­li­mi ir my­lin­tys žmonės: tėvai, ant­ro­ji pusė ir ar­ti­miau­si drau­gai. Pro­fe­si­nia­me ke­ly­je taip pat ti­ki­si būti ap­sup­tas žmo­nių ir būti nau­din­gas ten, kur da­bar yra. Jus­ti­nas už­si­minė, jog tu­ri dar įvai­rių atei­ties planų ir vi­lia­si, kad vi­sus juos pa­vyks įgy­ven­din­ti.