Alberto Švenčionio fotografijų paroda „Tremties vaikai – vilties vaikai“. Tai – dviejų dalių fotografijų ciklas, leidžiantis chronologiškai ir emocionaliai patirti nelengvą mūsų šalies gyventojų kelią į laisvę ir nepriklausomybę.
Nors šis kelias kupinas sunkumų, skausmo, netekčių, tačiau visoje kelionėje lydi ir viltis, kuri juntama ne tik užfiksuotuose vaizduose, bet ir A. Švenčionio kuriamomis detalėmis / komponavimo būdais. Pagal psichologo Snyderio teoriją, viltis nėra pasyvi emocija, atsirandanti tik sunkiais gyvenimo etapais, tai – pastovus mąstymo būdas, padedantis siekti išsikeltų tikslų. Pats autorius sako, kad jo tikslas – „leisti žiūrovui suprasti, kas yra tikra ir už ką reikia kovoti“. O kova, galima, teigti yra nuolatinė lietuvių tautos būsena, kurią palaikyti visais laikais padėjo būtent viltis ir tikėjimas.
Albertas Švenčionis – Lietuvos fotografas, Lietuvos fotomenininkų ir žurnalistų sąjungų narys, jau daug metų fiksuojantis Lietuvos senąjį paveldą – piliakalnius. Yra surengęs nemažai parodų, jo darbai puošia istorinių leidinių puslapius ir t. t.
Pirmoji fotografijų ciklo „Tremties vaikai – vilties vaikai“ dalies tema siejama su Lietuvos ir Lietuvoje gyvenančių žmonių tremties laikotarpiu (1941 m. – 1953 m.). Tai – A. Švenčionio sumanytos kompozicijos – tremtinių išgyventos deportacijos istorijos įrodymo akimirkos su tai patvirtinančiais dokumentiniais faktais: pačių tremtinių sustabdytų akimirkų vaizdais (fotografijose) bei asmeniniai išgyvenimai, užrašyti nuotraukų nugarėlėse ar dienoraščiuose, piešiniuose, atvirukuose ir dainų tekstuose. Savaime šios fotografijos neša liūdesio nuotaiką, o jų emocinį krūvį kuria būtent A. Švenčionio jau minėti meniniai sprendimai. Tikėjimo, vilties simbolika perteikiama, kuomet jis greta juodai baltų fotografijų komponuoja ne tik piešinius ar tekstus, bet ir simboliškas prasmes nešančius spalvotus augalus – skintus obels, našlaičių, alyvų žiedus, pušies šakelę. Visi šie augalai – lietuvių, ypatingai senosios kartos, gyvenime yra reikšminga egzistencijos dalis, susijusi su gyvybės rato idėja, bylojantys apie amžinybę, laikinumą, gyvenimą ar mirtį.
Galima teigti, kad situacija nėra pasikeitusi – Lietuva vis dar tame kelyje. Pasak A. Švenčionio, šių dienų įvykiai, tokie kaip priešiškos Rusijos kariniai veiksmai Ukrainoje, taikių žmonių žudymas, netgi Rusijos agresyvus pareiškimas ištrinti Ukrainos valstybę iš pasaulio žemėlapio ir taip sunaikinti tautą, kelia nerimą. Visa tai verčia susimąstyti ir prisiminti Lietuvos istoriją, būtent pokario istorijos faktus Lietuvoje, t. y., lietuvių tautos genocidą. Todėl savo archyvuose ilgai laikytoms fotografijoms jis suteikia naują gyvenimą ir aktualumą, pristato jas šiandienos neramiame geopolitiniame kontekste.
Tai – autentiškos dviejų laikmečių, skirtingas žmonių kartas reprezentuojančios fotografijos, papildytos savitomis meninėmis idėjomis. Jos svarbios lietuvių istorinės atminties išsaugojimui bei sklaidai visuomenėje ir leidžia iš naujo patirti praeitį. Ši mums primena, o kartu ir įspėja, kad „Vilties kelias“ yra procesas, kuriam nutrūkti nevalia.
Menotyrininkė Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė
Parodą remia iš dalies Lietuvos Kultūros Taryba
Parodos globėjas Seimo Pirmininkas Juozas Olekas
Loading ...
