Ka­zi­mie­ros gim­ta­die­ny­je – staig­me­nos, svei­ki­ni­mai ir dai­nos

Bir­že­lio 4 dieną viešvė­niškė Ka­zi­mie­ra Vait­ke­vi­čienė bend­ruo­menės na­rių ir ar­timųjų ap­sup­ty­je pa­minė­jo 93 metų gim­ta­dienį.

Ta pro­ga Viešvėnų pu­sia­sa­ly­je skambė­jo dai­nos, nuo­širdūs pa­linkė­ji­mai ir netilo pa­šne­ke­siai, o su­kak­tu­vi­ninkės veidą puošė šyp­se­na ir džiaugs­mo aša­ros.

Au­re­li­ja SER­VIENĖ

Gim­ta­die­nio šventė

K. Vait­ke­vi­čienę dai­no­mis pa­svei­ki­no jung­ti­nis Viešvėnų kultū­ros cent­ro ir „Bo­čių“ ko­lek­ty­vas. Su­kak­tu­vi­ninkės džiaugs­mui, šventė­je da­ly­va­vo buvęs Viešvėnų pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Re­na­tas Liu­bers­kis. Eilė­mis džiu­gi­no Viešvėnų kultū­ros cent­ro re­ži­sie­rius Al­gi­man­tas Ar­mo­nas. Gra­žiau­sius linkė­ji­mus ju­bi­lia­tei skyrė drau­gai, ar­ti­mie­ji ir kai­my­nai.

To­kią staig­meną – gim­ta­die­nio pro­ga su­kvies­ti vi­sus ma­mai bran­gius žmo­nes – su­rengė sūnus Alf­re­das Vait­ke­vi­čius.

Nus­kambė­jus „Il­giau­sių metų“ K. Vait­ke­vi­čienė nuo­šird­žiai dėko­jo vi­siems už svei­ki­ni­mus ir pa­ro­dytą dėmesį. Neslėp­da­ma su­si­jau­di­ni­mo braukė džiaugs­mo aša­ras.

Darbš­čio­ji Ka­zi­mie­ra

Ka­zi­mie­ra ki­lu­si iš aš­tuo­nių vaikų šei­mos. Ji – pa­ti vy­riau­sia, tad jau­nystė­je te­ko ne­ma­ža at­sa­ko­mybė rūpin­tis ma­žes­niai­siais šei­mos na­riais. Reikė­jo daug dirb­ti, moks­lams lai­ko ne­likę.

Pui­kią at­mintį iš­sau­go­ju­si se­nolė me­na visą sa­vo gy­ve­nimą nuo pat trejų metų. Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad tėve­lis bu­vo bri­ga­di­nin­kas – be ga­lo sąži­nin­gas žmo­gus. Ir kai jis dirb­da­vo lau­kuo­se, Ka­zi­mie­rai liep­da­vo ei­ti su­rink­ti li­ku­sias ru­gių var­pas, kad viską sąži­nin­gai ati­duotų, kas kam pri­klau­so.

Ka­zi­mie­ra su vy­ru su­si­laukė trijų sūnų. Šei­ma visą gy­ve­nimą gy­ve­no ūkiš­kai, daug dir­bo.

O kas nėra ra­gavęs Ka­zi­mie­ros iš­kep­tos ska­nio­sios na­minės duo­nelės. Jos mo­te­ris per gy­ve­nimą tūkstan­čius ke­pa­liukų yra iš­ke­pu­si. Ne vie­ni jau­nie­ji su­si­tuokė sa­vo šventę pa­puoš­da­mi jos kep­ta duo­ne­le, ku­ri būda­vo ne bet ko­kia, o did­žiu­lis ke­pa­las su vi­du­ry­je išs­kob­ta erd­ve, į ku­rią su­gul­dy­ti de­šim­tys mažų ke­pa­liukų, įda­rytų la­ši­nu­kais.

Ka­zi­mie­ra – ne tik pui­ki kepė­ja, bet ir šau­ni siuvė­ja. Kiek vis­ko per gy­ve­nimą pri­siu­vu­si – vi­so kai­mo žmonė­mis pa­si­rūpin­da­vo.