Mažeikių dailės mokykloje vyko susitikimas su miesto antropologe dr. Jekaterina Lavrinec. Renginio dalyviai turėjo galimybę į miestą pažvelgti kitu kampu – ne tik kaip į fizinę erdvę, bet ir kaip į gyvą pasakojimą, kurį kuria žmonės, jų patirtys ir kasdieniai įpročiai.
Paskaitos ir kūrybinių dirbtuvių metu nagrinėta, kaip formuojasi vietos tapatybė ir kokią reikšmę joje turi net ir iš pirmo žvilgsnio nepastebimos miesto detalės.
Miestą kvietė pažinti per patirtį
Šis susitikimas – Dailės mokyklos bendruomenės įgyvendinamo projekto „(Ne)matomi Mažeikių miesto ženklai“ trečiojo etapo dalis, skirta miesto tapatybės ir viešųjų erdvių pažinimui.
Praktinėje paskaitoje aptarta, kaip miestai keičiasi ir prisitaiko prie žmogaus poreikių, kokią įtaką vienas kitam daro miestas ir jame gyvenantys žmonės. Dalyviai supažindinti su kūrybiniais metodais, padedančiais tyrinėti vietos tapatybę ir kurti kultūrinius maršrutus.
Kūrybinių dirbtuvių metu dėmesys sutelktas į Mažeikių vandens vietas – upelius, pelkes ir šaltinius. Mažeikiškiai kartu su tyrėja nagrinėjo šių telkinių reikšmę miesto tapatybei, ieškojo juose slypinčių istorijų ir atminties ženklų. Svarstyta, kaip šias vietas būtų galima įprasminti – paversti naujais pažinimo maršrutais, patyriminėmis miesto kelionėmis ar žaidybinėmis tyrinėjimo formomis, prieinamomis įvairaus amžiaus žmonėms.
Šios dirbtuvės – ne tik teorinis temos aptarimas, bet ir kūrybinis bandymas naujai „perskaityti“ miestą – pamatyti tą jo potencialą, kuris kasdienybėje lieka nepastebėtas.
Vietos tapatybė gimsta iš skirtingų sluoksnių
Dr. J. Lavrinec pabrėžė, kad vietos tapatybė nėra tik istorija – ją sudaro daug skirtingų sluoksnių.
„Dirbdami su vietos gyventojais dažnai pastebime, kad jie yra primiršę savo aplinkos istoriją ir tuos klodus, kurie galėtų sukurti įdomų pasakojimą apie vietą. Kalbėdami apie miesto tapatumą dažnai susitelkiame tik į istoriją, tačiau ji prasideda dar giliau – nuo geologinės sandaros, nuo to, ką konkreti vietovė turi“, – sakė ji.
Anot tyrėjos, vietos savitumą gali atskleisti net iš pirmo žvilgsnio nepastebimi dalykai.
„Pavyzdžiui, jei vietovė turtinga molio, tai natūralu, kad jis vienaip ar kitaip bus naudojamas. Kartais galima netikėtai suprasti, kad visą gyvenimą gyvenai, pavyzdžiui, ant ledynmečio upės kranto“, – teigė dr. J. Lavrinec.
Ji pabrėžė, kad būtent iš šių skirtingų sluoksnių formuojasi vietos identitetas, o bendruomenės, ieškodamos išskirtinumo, vis dažniau atsigręžia į savo aplinką ir jos unikalumą.
Bendruomenių stiprybė – jų pačių rankose
Miesto antropologė akcentavo, kad kiekviena vietovė turi savo potencialą, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo priešingai.
„Kiekviena bendruomenė turi savo resursų ir potencialą. Jį sudaro daugybė dalykų – kraštovaizdis, kultūros istorija, kasdienės gyventojų praktikos, tai, ką žmonės veikia savo aplinkoje. Iš visų šių sluoksnių formuojasi vietos dvasia“, – sakė ji.
Anot tyrėjos, net ir mažesnėse vietovėse, kur dažnai kalbama apie ribotus išteklius ar finansavimo trūkumą, galima atrasti stiprybių.
„Kartais nuvykus į vietą žmonės sako – neturime išteklių. Tačiau pamatai jų įgūdžius, žinias, laiką, kurį jie skiria savo aplinkai. Lietuvoje turime net savotišką fenomeną – prie daugiabučių puoselėjamus sodelius. Tai yra bendruomenės pastangų ir kūrybiškumo išraiška“, – teigė dr. J. Lavrinec.
Ji taip pat atkreipė dėmesį į Mažeikių miesto potencialą: „Pamačiau, kad čia daug žalių erdvių, kurios tarsi laukia savo scenarijaus ir galimybių. Nors miestas gana tankiai užstatytas, jame yra vietos bendruomenių veikloms ir iniciatyvoms. Toks atvirumas yra labai svarbus, nes pasaulyje viešųjų erdvių nėra tiek daug, kiek galėtų atrodyti.“
Miestų išskirtinumas slypi detalėse
Tyrėja atkreipė dėmesį, kad daugelis Lietuvos miestelių turi panašių bruožų, tačiau jų unikalumas atsiskleidžia per detales.
„Keliaujant po Lietuvos miestelius galima pastebėti, kad dažnai kartojasi tie patys sluoksniai – gamta, istorija, ūkis, vizualinės dominantės. Nors specialistai mato skirtumus, atvykusiam žmogui jie gali atrodyti panašūs. Todėl svarbu ieškoti to, kas vietą išskiria“, – sakė ji.
Kaip pavyzdį ji pateikė Papilę, Naująją Akmenę – iš pirmo žvilgsnio į daugelį kitų miestelių panašios vietovės išsiskiria savo geologine verte. Čia esančios kasyklos yra itin svarbios geologams, randamos kelios amonitų rūšys, o kraštovaizdis kai kur primena net Marso paviršių.
Pasak J. Lavrinec, miesto tapatybę kuria ne tik dideli objektai, bet ir kasdienės, dažnai nepastebimos praktikos.
„Pavyzdžiui, Lisabonoje viešosiose erdvėse kabantys skalbiniai tapo miesto įvaizdžio dalimi – tai rodo ir žmonių gyvenimo būdą, ir tarpusavio pasitikėjimą. Tokie dalykai yra kasdieniai, bet jie formuoja miesto veidą“, – teigė ji.
Ryšį su miestu kuria ir smulkios detalės. Pavyzdžiui, kai kurios skulptūros ilgainiui tampa simboliais – atsiranda tradicija paliesti tam tikras jų vietas, tikint, kad tai gali atnešti sėkmę. Tokį vaidmenį ateityje galėtų įgyti ir Mažeikiuose esančios katino skulptūros.
Miestą kuria žmonių kasdienybė
J. Lavrinec teigimu, miesto veido formavimui ir formavimuisi svarbios ir gyventojų iniciatyvos.
„Labai daug kas priklauso nuo žmonių nagingumo – tai gali būti mažoji architektūra, net išraiškingi inkilai ar kiti kūrybiniai sprendimai. Kartais patys gyventojai savo aplinką paverčia savotiškais pasakojimais“, – sakė ji.
Tokių pavyzdžių galima rasti įvairiuose miestuose. Pavyzdžiui, Šiauliuose yra kvartalų, kur beveik kiekviena tvora savaip papuošta. Net ir neturėdami daug išteklių žmonės ieško būdų, kaip išreikšti save, o tokios detalės – savotiška komunikacijos forma, pasakojanti apie gyventojus. Kartais net vieno žmogaus iniciatyva gali tapti miesto traukos tašku.
„Vilniuje, Šnipiškėse, yra žmogus, kuris daugelį metų puošia savo namą akmenine mozaika, įkvėpta Gaudí architektūros. Jo kūrinys tapo išskirtiniu objektu, o pats autorius – savotišku vietos simboliu“, – pasakojo viešnia.
Miestas – scena saviraiškai
Tyrėja minėjo Vilniaus legendą Rožytę – moterį, kuri, nors ir sunkiai bendravo, miestą suvokė kaip savotišką sceną.
Anot dr. J. Lavrinec, toks elgesys primena XVIII amžiaus dendžius, kurie išeidavo į miestą tarsi į podiumą – parodyti savęs, savo stiliaus ir laikysenos. Net architektūrinės detalės, pavyzdžiui, išsikišę erkeriai, anuomet tapdavo vieta „pasirodyti“, kur žmonės galėdavo save eksponuoti aplinkiniams.
Pasak jos, tai rodo, kad dar gerokai prieš socialinių tinklų atsiradimą ir įsigalėjimą miestas veikė kaip saviraiškos erdvė, kur kūnas ir apranga tapdavo savotiška vizualine medija.
J. Lavrinec atkreipė dėmesį, kad net ir iš pirmo žvilgsnio neigiamos miesto savybės gali būti paverstos privalumais.
Pavyzdys – Visaginas – miestas, kuriame trūksta apšvietimo, o išvykus už jo ribų vyrauja tamsa, dažnai nustebinanti ar net gąsdinanti atvykėlius. Vis dėlto ši savybė tapo išskirtinumu – vietos entuziastai čia organizuoja žvaigždžių stebėjimo stovyklas. Būtent dėl natūralios tamsos Visaginas yra tinkama vieta stebėti dangų, o šiais laikais tai yra patirtis, kurios didmiesčiuose beveik neįmanoma rasti.
Kaip iš naujo atrasti savo miestą?
Kalbėdama apie tai, kaip iš naujo pažinti savo miestą, dr. J. Lavrinec pristatė kelis kūrybinius metodus. Ji pasakojo, kad siurrealistai, tarp kurių buvo nemažai rašytojų, taikė vadinamąjį automatinį rašymą – spontanišką minčių ir asociacijų fiksavimą, leidžiantį geriau suprasti savo patirtis. Šį principą jie pritaikė ir miesto tyrinėjimui.
Pasak tyrėjos, išeinant į miestą verta sąmoningai atsitraukti nuo įprastų maršrutų – rinktis priešingą kryptį, keisti trajektoriją ar susikurti savas taisykles, padedančias pastebėti naujas detales. „Kartais užtenka tiesiog išeiti kitu keliu ar sąmoningai nukrypti nuo įprasto maršruto – taip pradedi matyti dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavai“, – sakė ji.
Net ir įprastos iškabos ar atsitiktinai nugirstos frazės gali pakeisti judėjimo kryptį ar atverti kitokį miesto vaizdą.
Siurrealistai taip pat naudojo žaidybinius metodus – pavyzdžiui, kurdavo koliažinius žemėlapius ar bandydavo orientuotis mieste pagal iškarpytas jo dalis. Kitas būdas – emociniai žemėlapiai, kuriuose vietos žymimos pagal sukeliamus jausmus: vienos – kaip įkvepiančios, kitos – raminančios ar keliančios džiaugsmą. Anot dr. J. Lavrinec, toks požiūris leidžia miestą pamatyti naujai ir atrasti jame iki tol nepastebėtus dalykus.
Karolina GUDAUSKAITĖ
Nuotr. iš Mažeikių dailės mokyklos feisbuko
Loading ...
