Man­tas Ju­cius: „Ne­lik abe­jin­gas – vi­sa tai grįž­ta bu­me­ran­gu“

Tel­šiuo­se gi­męs ir užau­gęs 28-erių me­tų Man­tas Ju­cius šian­dien yra drą­sos ir pi­lie­tiš­ku­mo pa­vyz­dys. Jo poel­gis, kai iš­gel­bė­jo ne­pil­na­me­tę iš smur­tau­to­jo ran­kų, ne­li­ko ne­pas­te­bė­tas: Man­tą pa­ger­bė Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras To­mas Kat­kus ir Tel­šių ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to viršininkas Ar­tū­ras Ko­ši­kas. Ta­čiau pa­ts Man­tas apie tai kal­ba ra­miai, jam tai – ne žyg­dar­bis, o žmo­giš­ka pa­rei­ga.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Spor­tas – gy­ve­ni­mo bū­das ir vi­di­nės stip­ry­bės pa­ma­tai

Šiuo me­tu Man­tas dir­ba sta­ty­bų sek­to­riu­je, o vi­sas jo lais­va­lai­kis neat­sie­ja­mas nuo spor­to sa­lės. Čia jis jau­čia­si tvir­tai, ra­miai ir sa­vo vie­to­je.

„Spor­to sa­lė­je ga­liu pri­tai­ky­ti vi­sas su­kaup­tas ži­nias ir nau­jus įgū­džius. Spor­to pa­sau­ly­je nuo­lat at­si­ran­da kas nors nau­jo – sma­gu sek­ti nau­jie­nas ir vė­liau jas iš­ban­dy­ti pra­ktiš­kai“, – pa­sa­ko­ja spor­ti­nin­kas.

Nors Man­tui at­ro­do, kad jis spor­tuo­ja vi­są gy­ve­ni­mą, ta­čiau rim­čiau tuo už­sii­ma kiek dau­giau nei de­šimt­me­tį. Ir ne tik jo kū­nas, bet ir vi­dus per tą lai­ką stip­riai pa­si­kei­tė. „Spor­tas pa­kei­tė ne tik ma­no iš­vaiz­dą, bet ir ma­ne kaip as­me­ny­bę. Spor­tuo­da­mas iš­mo­kau draus­mės, dis­cip­li­nos, va­lios, kant­ry­bės. Sup­ra­tau, kad re­zul­ta­tai neat­si­ran­da iš kar­to – tu­ri ver­tin­ti pro­ce­są. Spor­tas iš­mo­kė at­sa­ko­my­bės: esu at­sa­kin­gas už sa­vo kū­ną, svei­ka­tą ir net už ki­tus bend­ruo­me­nės na­rius, ku­rie krei­pia­si pa­ta­ri­mo“, – kal­ba tel­šiš­kis.

Vie­na didžiausių spor­ti­nin­ko at­ra­mų – Tel­šių spor­to cent­ro „Džiu­gas Gym“ bend­ruo­me­nė. Tre­ne­rio Sta­sio Man­ke­vi­čiaus ir at­le­tės Gi­ta­nos Lips­kie­nės pa­lai­ky­mas jam – neį­kai­no­ja­mas: „Tai ma­no ko­man­da. Jie ma­ne ska­ti­na siek­ti dau­giau, da­ly­vau­ti var­žy­bo­se. Tai vie­ta, kur ga­liu da­lin­tis pa­tir­ti­mi, mo­ky­ti ir mo­ky­tis iš ki­tų. Tai ry­šys, ku­ris lie­ka ne tik spor­to sa­lė­je.“

Kas­die­nė Man­to ru­ti­na pa­pras­ta: dar­bas, spor­tas, na­mai. Ta­čiau bū­tent spor­tas jam – ge­riau­sia te­ra­pi­ja.

„Bend­ra­vi­mas su bend­ra­min­čiais, dis­ku­si­jos apie spor­tą, pa­sau­lio įvy­kius – tai ma­ne at­pa­lai­duo­ja“, – sa­ko jis.

Tel­šiš­kį ly­di ir mėgs­ta­ma ci­ta­ta: „Ī kap ī.“ Tai ge­bė­ji­mas priim­ti gy­ve­ni­mą to­kį, koks jis yra. „Nie­ka­da ne­sta­tau sa­vęs į rė­mus – vis­ką da­rau su šyp­se­na, nes ti­kiu, kad lais­vė bū­ti sa­vi­mi ir po­zi­ty­vus po­žiū­ris at­ve­ria dau­giau ga­li­my­bių.“

Su­vei­kė ne bai­mė, o tei­sin­gu­mo jaus­mas

Lem­tin­gą die­ną Man­tas ta­po liu­di­nin­ku si­tua­ci­jos, pro ku­rią daug kas bū­tų praė­ję abe­jin­gai. Pa­ma­tęs, kad ne­pil­na­me­tė pa­te­ko į pa­vo­jų ir ją ban­do­ma nu­si­ves­ti prieš jos va­lią, aki­mirks­niu su­pra­to, kad vyks­ta kaž­kas ne­ge­ra. Su­vei­kė ne ins­tink­ty­vi bai­mė, o aiš­kus jaus­mas, kad rei­kia įsi­kiš­ti. Man­tas ne­li­ko nuo­ša­ly­je – sto­jo gin­ti mer­gi­nos, taip su­truk­dy­da­mas prie­var­tau­to­jui įgyvendinti savo kėslus ir su­teik­da­mas jo aukai ga­li­my­bę iš­si­lais­vin­ti bei pa­siek­ti sau­gią vie­tą.

Ši aki­mir­ka pa­kei­tė ne tik mer­gi­nos li­ki­mą, bet ir vi­sos bend­ruo­me­nės po­žiū­rį į pi­lie­tiš­ku­mą, at­sa­ko­my­bę ir drą­są.

Šian­dien, kai emo­ci­jos nu­ri­mu­sios, Man­tui sun­ku tiks­liai nu­sa­ky­ti, ką ta­da jau­tė. Bet vie­nas da­ly­kas aiš­kus – bai­mės ne­bu­vo: „At­ro­dė, kad ne­jau­čiau jo­kios bai­mės ar dve­jo­nių. Suvei­kė stip­rus vi­di­nis im­pul­sas, kad pri­va­lau pa­da­ry­ti tai, kas tei­sin­ga.“

Šis įvy­kis pri­ver­tė su­si­mąs­ty­ti: pa­vo­jai ga­li bū­ti kur kas ar­čiau, nei at­ro­do: „Tai pa­mo­ka vi­siems – tu­ri­me dau­giau at­kreip­ti dė­me­sį į tai, kas vyks­ta ap­link, kad mū­sų mies­tas bū­tų sau­ges­nis.“

Ar­ti­mie­ji Man­tą pa­lai­kė be iš­ly­gų.

„Jie sa­kė, kad pa­siel­giau drą­siai ir žmo­giš­kai. Juo­kau­da­mi pri­dū­rė: „Duo­ti į snu­kį rei­kė­jo“, bet man šal­tas pro­tas pa­ta­rė to ne­da­ry­ti“, – šil­tai pa­sa­ko­ja jis.

Ar­ti­mų­jų reak­ci­ja at­sklei­dė ir jų su­krė­ti­mą: kad net to­kia­me ma­ža­me mies­te kaip Tel­šiai ga­li vyk­ti to­kie bai­sūs da­ly­kai.

Nors Man­tas nė­ra mėgs­tan­tis dė­me­sį žmo­gus, ži­nia apie jo poel­gį pa­skli­do pla­čiai: „Aš pa­ts ne­si­di­džiuo­ju ir apie tai ne­pa­sa­ko­ju. Taip pasielgti turėtų kiekvienas.Bet spor­to bend­ruo­me­nė la­bai pa­lai­kė – jie ma­ni­mi nuo­šir­džiai di­džiuo­ja­si.“

Ap­do­va­no­ji­mas – ne tik sim­bo­lis

Gau­ti pa­dė­ką iš Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ro ir po­li­ci­jos va­do­vo Man­tui bu­vo ma­lo­nu ir pra­smin­ga.

„Tai ne tik sim­bo­li­nis įver­ti­ni­mas. Tai pa­tvir­ti­ni­mas, kad ma­no spren­di­mas bu­vo svar­bus. Sma­gu, kad po­li­ci­ja ir me­ras ver­ti­na sa­vo žmo­nes. Ma­lo­nu ir ge­ra, kai ga­li pri­si­dė­ti prie sa­vo mies­to sau­gu­mo.“

Ver­ty­bės, ku­rio­mis va­do­vau­ja­si kas­dien

Spor­ti­nin­ko žo­džiai apie ver­ty­bes – pa­pras­ti, tvir­ti ir la­bai žmo­giš­ki: „Svar­biau­sios ver­ty­bės man yra pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę už sa­vo veiks­mus, gerb­ti ki­tų nuo­mo­nę, bū­ti są­ži­nin­gam tiek su sa­vi­mi, tiek su ki­tais. Ne­lik abe­jin­gas, pa­dėk, gerbk, pri­glausk, my­lėk – vi­sa tai grįž­ta bu­me­ran­gu.“

Tiks­lai – am­bi­cin­gi ir aiš­kūs

Nors apie as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą Man­tas kal­bė­ti ne­no­ri, spor­to sri­ty­je jo tiks­lai – la­bai ryš­kūs: „Siek­siu iš­ko­vo­ti auk­so me­da­lį ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Eu­ro­po­je, pa­sau­ly­je. No­riu tap­ti ge­ru tre­ne­riu – ne žo­džiais, bet dar­bais.“

Jau­ni­mui jis tu­ri aiš­kų pa­lin­kė­ji­mą: „Bū­ki­te at­sa­kin­gi, drą­sūs, sau­go­ki­te sa­ve ir ki­tus. Dau­giau ma­ty­ki­te ap­lin­ką, o ne vir­tua­lų pa­sau­lį. „Džiu­go Gym“ bend­ruo­me­nės jau­ni­mas ir taip ga­na spor­tiš­kas, tad lin­kiu grū­din­ti sa­ve ne tik spor­te, bet ir sa­vęs pa­ži­ni­me.“

O sau Man­tas pa­lin­ki pa­pras­tai ir gra­žiai: „Iš­lik­ti to­kiam, koks esu, ir ne­nus­to­ti to­bu­lė­ti.“