Šis ruduo kalbininkui, žemaitiškumo puoselėtojui, humanitarinių mokslų daktarui Juozui Pabrėžai – septyniasdešimtasis.
Gražų jubiliejų J. Pabrėža pasitiko kupinas entuziazmo ir geros nuotaikos, tvirtindamas, jog dabar gyvenantis kaip niekada puikiai – atėjo toks gyvenimo etapas, kai daro tai, kas jam teikia didžiausią pasitenkinimą.
Apie pastarųjų metų darbus ir džiaugsmus, susijusius su žemaičių kalba, jos sklaida, puoselėjimu ir tvirtinimu, kalbamės su J. Pabrėža.
Aurelija SERVIENĖ
– Pasitikote gražų 70 metų jubiliejų. Kokios nuotaikos atsigręžus atgal: kas nuveikta, kas labiausiai džiugina? Kuo gyvenate šiandien?
– Negaliu skųstis tuo nemažu gabalu nugyventų metų. Patys gražiausi ir mieliausi – mokyklos, studijų metai su nepakartojamu jaunatvišku polėkiu, šėlsmu, velniškai drąsiomis fantazijomis, ir daug ką pasakantis mano jaunystės šūkis: „Gyvenimėli, kada tu pablogėsi?!“
Vienintelė ir pagrindinė mano darbovietė buvo Šiaulių universitetas, kuriam atidaviau daugiau kaip keturis dešimtmečius savo gyvenimo. Tame universitete užauginau ir savo mokslinę, ir administracinę patirtį. Kai manęs šiandien paklausia, kaip gyvenu sulaukęs tiek metų, atsakau: „Gyvenu kaip niekada puikiai, nes atėjo toks gyvenimo etapas, kai darau, kas man patinka ir kas man teikia didžiausią pasitenkinimą. O tie visi malonūs pastarųjų metų darbai ir džiaugsmai yra susiję su mano gimtąja žemaičių kalba, jos sklaida, puoselėjimu ir tvirtinimu.
– Kaip sekasi su žemaičių kalbos įteisinimu – kokioje stadijoje šis klausimas? Ar juda reikalai į priekį?
– Nepaprastai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad žemaičių kalba kaip niekuomet išgyvena didžiulį pakilimą. Ta kalba yra gyva, stipri, skamba vis plačiau ir tvirčiau. Pastaruoju metu daromi rimti darbai, kad žemaičių kalba būtų ne tik išsaugota, bet ir pripažinta, įteisinta kaip savarankiška kalba – ne kaip antroji valstybinė kalba, o kaip istorinio Žemaitijos regiono regioninė žemaičių kalba. Juk taip yra daugelyje pasaulio valstybių. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – kaimynai latviai, be valstybinės latvių kalbos, turi įteisinę latgalių kalbą, o lenkai – kašubų kalbą.
Žemaičių kalbos įteisinimo reikalai pačiu aukščiausiu lygiu ypač rimtai pajudėjo po 2020 m. Tarptautinio kongreso Telšiuose ir Kuršėnuose, kur buvo priimta rezoliucija „Dėl istorinio Žemaitijos regiono ir regioninės žemaičių kalbos išsaugojimo ir įteisinimo“. Pagaliau prisibeldėme ir į svarbiausią instituciją – LR Seimą, kuris turės priimti kažkokį sprendimą dėl žemaičių kalbos likimo. Bet kol tie svarbūs sprendimai dėl žemaičių kalbos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose nepadaryti, žemaičiai nesėdime sudėję rankų, o aktyviai, su žemaitišku užsispyrimu dirbame žemaičių kalbos tvirtinimo darbus. Žemaičių kalbos draugijos prezidiumo iniciatyva ir kvietimu 2022-uosius Žemaičių kalbos metais išdrįso paskelbti 7 Žemaitijos savivaldybės, o 2024-uosius net 13 Žemaitijos savivaldybių paskelbė Žemaitiško rašto metais. Tai pasiteisino su kaupu. Padaryta daugybė puikiausių darbų – konferencijos, vakarai, renginiai, konkursai, varžytuvės, paskaitos, pamokos – viskas žemaičių kalbai ir raštui tvirtinti. O Telšių istorinėje Žemaičių sienoje atsirado meninė plokštė, skirta žemaičių kalbai.
Džiaugiuosi ir savo vienu pastarųjų darbų – 2024 m. išėjo mano išversta į žemaičių kalbą mylimiausia pasaulyje knyga – A. de Sent Egziuperi „Mažasis princas“. Per 2024 metus pats dalyvavau 36-iuose knygos „Mažasis princas“ pristatymuose – pradedant Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka ir keliaujant su tais įsimintinais, pakiliais knygos pristatymais ir skaitymais po visą Žemaitiją. Apskritai reikia vertinti ir džiaugtis, kad, įsitvirtinus A. Girdenio ir J. Pabrėžos žemaičių kalbos rašybai, žemaičių kalba daug rašoma, leidžiami laikraščiai, žurnalai, ištisos gero lygio ir skaitytojų mėgstamos prozos, poezijos ir dramaturgijos knygos.
– Kas yra Jūsų komandoje, kas padeda siekti šio tikslo?
– Turiu nemažą bendražygių būrį. Visada pabrėžiu, kad žemaičių kalbos ir rašto lopšys, tvirtovė yra mano gimtasis Skuodas. Tuoj po Atgimimo skuodiškiai rimtai kibo į žemaitiškos tapatybės tvirtinimo darbus. Tokių atsidavusių žemaičių kaip Jonas Grušas, Dalia Zabitienė ir kitų pastangomis nuolat vyksta visiems puikiai žinomi ir jau tradiciniais tapę žemaitiškos kūrybos, skaitymų, žemaičių kalbos diktanto konkursai.
Pasitenkinimą jaučiu ir vadovaudamas Šiaulių žemaičių kultūros draugijai „Saulaukis“. Ką tik pažymėjome draugijos 35-metį ir pristatėme solidžią knygą, kurioje aprašyta visa „Saulaukio“ istorija, taip pat gražiai į tą knygą sugulė visi 35 Šiaulių žemaičių išleisti kalendoriai žemaičių kalba.
Gerą žodį noriu pasakyti apie Telšius, Telšių žemaičius. Telšiai garbingai neša Žemaitijos sostinės vėliavą. Nuo pat Žemaičių kultūros draugijos įkūrimo 1988 m. daug bendravome ir dirbome su ilgamečiu draugijos pirmininku Stasiu Kasperavičiumi. Savo draugus ir pažįstamus pats vežu į Telšius, kad parodyčiau, kaip pakilo ir iškilo miestas per pastaruosius metus. Žaviuosi, kokius stebuklus Telšiuose žemaitiškai tapatybei tvirtinti su savo bendražygiais padarė architektas, profesorius, Žemaičių kultūros draugijos prezidentas Algirdas Žebrauskas. Man didžiulis tikrojo žemaitiškumo pavyzdys yra Telšių pavieto ir ekskursijų vadovas Andrius Dacius. Maloniai ir produktyviai bendraujame su telšiške poete Irena Daubariene. Puikios jos žemaitiškų eilių knygelės, o pastaruoju metu Irena kartu su kompozitoriumi prof. Aloyzu Žiliu išleido net dvi žemaitiškų giesmių, dainų ir eilių knygas. Negali nežavėti Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus veikla. Pats būdamas ne žemaitis, atiduoda didelę duoklę žemaitiškajai tapatybei: išmoko žemaičių kalbą, jo iniciatyva kiekvieną pirmadienį į 150 Žemaitijos parapijų yra išsiunčiama visuotinė malda žemaičių kalba. Ir ta malda žemaitiškai skaitoma tose parapijose šventomis dienomis ir per liturgines šventes. Su malonumu prisimenu puikią bendrystę su ne vienu Telšių rajono meru. Teko laimė pažinti ir bendrauti su a. a. Vytautu Kleiva, Petru Kuizinu, Kęstučiu Gusarovu, dabartiniu meru Tomu Katkumi. Visi jie buvo ir yra didžiuliai Žemaitijos, Telšių patriotai, labai daug palikę savo širdies žemaitiškajai tapatybei tvirtinti.
– Ar pastebite, kad jaunimas domisi žemaitiška tapatybe ir kalba? Kaip vertinate situaciją, kai anglų kalba vis labiau braunasi į mūsų gyvenimą?
– Čia turime nepamiršti ir valstybinės lietuvių kalbos. Žinoma, grėsmių jai netrūksta. Nerimą kelia ir daugybė reklaminių užrašų ne lietuvių kalba, ir ne vienu atveju anglų kalbos viršenybė prieš gimtąją kalbą. Ne taip seniai buvo pasikėsinta į lietuvių kalbą pačiu aukščiausiu lygiu – Seimo sprendimu į mūsų abėcėlę per prievartą įbruktos trys svetimos raidės. Tačiau aš esu optimistas ir niekada nesutiksiu su tais, kurie teigia, kad mūsų vaikaičiai nebekalbės lietuviškai. Tikrai taip nebus. Remiuosi didžiaisiais pasaulio kalbininkais, teigiančiais, kad kalba, turinti kelis milijonus kalbančiųjų, neišnyks. O kiek turime gražių gražiausių lietuvybės puoselėjimo ženklų – olimpiados, konkursai, dailieji skaitymai, kūrybiniai proveržiai ir pan.
Be jokių abejonių, valstybinė lietuvių kalba yra mūsų tautos pagrindas. Bet turime gerbti ir kitas kalbines sistemas. Ir mes, žemaičiai, aiškiai pasakome, kad dėl žemaičių kalbos įteisinimo jokio pavojaus valstybinei lietuvių kalbai nėra. Mes kaip tik norime parodyti, kaip reikia laikytis savo prigimtinių šaknų. Dėl to reikia tik džiaugtis, kad apskritai žemaičių kalbos prestižas yra sustiprėjęs ir augantis. Beje, ir tarp jaunų žmonių. Mane labai maloniai nuteikia tai, kad jaunimas mėgsta susirašinėti žinutėmis žemaitiškai. Šiandien Žemaitijoje tapatinimasis, savęs identifikavimas per gimtąją žemaičių kalbą yra labai ryškus ir svarbus. Dauguma žemaičių tarmišką kalbėseną suvokia kaip tikrąją gimtąją kalbą, o žemaitiškai kalbantis asmuo dažniausiai yra vertinamas ir apibūdinamas teigiamai kaip gerbiantis gimtąją kalbą, patriotiškai nusiteikęs, besilaikantis šaknų ir pan.
– Ką Jums asmeniškai reiškia būti žemaičiu ir puoselėti žemaičių kultūrą?
– Man žemaitiškumas yra esmių esmė ir svarbiausioji gyvenimo prasmė. Dėl to aš su pasididžiavimu sakau, kad esu Lietuvos pilietis, bet mano tautybė yra žemaitis. Esu šventai įsitikinęs, kad žmogus kaip medis negali visavertiškai gyventi be stiprių šaknų. Ir pasauliui, ir aplinkiniams, ir artimiesiems, ir patys sau būsime įdomesni, prasmingesni, turtingesni, šiltesni ne standartiniu vienodumu, o savitu skirtingumu. Mums, žemaičiams, tas šakninis, savitas skirtingumas yra garbingos istorijos atmintis, išskirtiniai papročiai, tradicijos ir pats svarbiausias žemaitiškosios tapatybės kūlis – gimtoji žemaičių kalba. Viską tą turime. Bet privalome tai puoselėti, išlaikyti, tvirtinti ir perduoti iš kartos į kartą.
– Ar turtinga žemaičių kalba? Kokie posakiai ar žodžiai labiausiai glosto širdį?
– Mano svarbiausias gyvenimo darbas yra mokslo monografija „Žemaičių kalba ir rašyba“. Džiaugiuosi, kad ta knyga turi tokį gražų gyvenimą. Jau išėjo trys leidimai 3 200 egzempliorių tiražu. O joje ir yra atskleistas visas žemaičių kalbos grožis, turtingumas, aiškiai parodyta ir įrodyta, kad mes, žemaičiai, turime savo kalbą. Knygoje esu įdėjęs skyrelį savo paties įvairiose Žemaitijos vietose užrašytų žemaitiškų posakių. Drįstu priminti du mano pačius mėgstamiausius. Vienas yra toks: „Poudo ožsėvuožės, buobas nasorasi!“ Tas reiškia, kad turime atsivožti ir atsiraitoję rankoves darbuotis dėl savo gimtosios Žemaitijos.
Pokalbį norėčiau užbaigti gera nauja žinia ir dar vienu žemaitišku posakiu. Jau labai greitai, lapkričio 12 dieną, Seime vyks mums, žemaičiams, ypatingos svarbos konferencija „Žemaitijos regiono istorinės tapatybės ir žemaičių kalbos išsaugojimas bei teisinis įtvirtinimas“. Turiu viltį, kad ta konferencija bus lemtingas žingsnis į žemaičių kalbos įteisinimą. O tas antrasis posakis skamba taip: „Je žemaitis ožsėspėrs – ėr i dėbėsi ispėrs!“ So žemaitėško ožsėspīrėmo darīkem gerus, prasmingus darbus – tumet ėr Žemaitėjė, ėr žemaitiu kalba gīvous par omžiu omžius.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Loading ...
