Artėjant Visų Šventųjų ir Vėlinių dienoms mintimis vis dažniau grįžtame pas tuos, kurių nebėra šalia. Kaip ir kasmet, lapkričio pradžioje lankome kapus, uždegame žvakeles, prisimename išėjusius.
Apie šių dienų prasmę ir tikėjimo teikiamą viltį kalbamės su Telšių vyskupo sekretoriumi, liaudiškojo pamaldumo ekspertu ir tyrėju kunigu dr. Sauliumi Stumbra.
„Mirties tema nepatogi, nes ji verčia mąstyti ir kalbėti apie gyvenimą, o mąstymo ir kalbėjimo apie gyvenimo prasmę vengiame“, – sakė dvasininkas.
Aurelija SERVIENĖ
– Ar pasikeitė ir kaip Visų Šventųjų ir Vėlinių minėjimo prasmė per pastaruosius dešimtmečius?
– Labai įdomus klausimas… Šių ypatingų dienų prasmė ir turinys nepasikeitė, bet pakito mūsų kaip visuomenės, bendruomenių, parapijų ir asmeninis prasmės ir turinio suvokimas. Tai kelia nerimą…
– Ar pastebite, kad šios dienos tampa vis mažiau religinės? Prekybininkai ir verslininkai siūlo vis modernesnes technologijas.
– Tikrai, labai tiksliai įvardinote. Deja, kai ateina komercija į tradiciją, ji pavagia santykį ir prasmę. Mes turime tai pripažinti ir susimąstyti. Mirties tema nepatogi, nes ji verčia mąstyti ir kalbėti apie gyvenimą, o mąstymo ir kalbėjimo apie gyvenimo prasmę vengiame. Tada prarandamas ir santykis su švente ar minėjimu – šiuo atveju Visais Šventaisiais ir Vėlinėmis. Juk net pasiūlymų politiniu lygmeniu buvo, kad Vėlinių dieną reiktų padaryti darbo diena – puikiausia iliustracija, kaip prarandame santykį su šventės prasme – ji tampa nebesvarbi.
– Kaip galėtume ir ar reikia iš naujo atrasti tikrąją šių dienų prasmę skubančiame pasaulyje?
– Tikrai negaliu duoti auksinio recepto. Bet, kaip liudija istorija, žmonės pradeda branginti tai, ką praranda… Gal praradę šių ypatingų dienų prasmę, gyvenimo ir mirties susitikimo prasmę, mirusiųjų pagerbimo prasmę suprasime, kad netapome „turtingesni“, bet turime tuštumą, kurią greit pripildo visokie niekučiai ir beprasmybės. Bet jūs klausiate, ar reikia – tai tiesiog būtina, kad nenužmogėtume. Vienas iš receptų galėtų būti pedagoginis – nuo mažų dienų vestis vaikus į kapines, kalbėti apie mirtį, dalyvaujant laidotuvėse paaiškinti, kas vyksta ir kodėl svarbu čia būti ir t. t. Bet susiduriame su kita problema – dažnai ir patys tėvai, o gal net ir seneliai neturi atsakymų į tuos klausimus.
– Pakalbėkime apie būtinybę Mirusiųjų dieną lankyti kapus, melstis už mirusiuosius, uždegti žvakę.
– Tai labai sena tradicija. Maldų už mirusiuosius diena švenčiama visame katalikiškame pasaulyje, su savitomis tradicijomis, kurios ateina iš vietinės liaudiškojo pamaldumo kultūros, bet turinys tas pats visur – lankyti kapus ir melstis. Jau užsiminiau apie santykį – tai gražus pavyzdys, kaip sustodami maldai prie artimųjų kapelių mes liudijame savo santykį su tuo ar tais žmonėmis, kurie ten ilsisi, ir kaip svarbu jaunajai kartai būti kartu, išgirsti iš savo artimųjų pasakojimus apie tuos mirusius žmones, kuo jie buvo ypatingi ir kodėl mes šiandien čia. Kirba mintis, jog jei norime, kad ateityje prie mūsų kapo sustoję artimieji sukalbėtų poterėlį, pašventintą (tik pašventintą) žvakelę uždegtų – tai turime daryti šiandien ir mes.
– Jaunimas tomis dienomis pasineria į Helovino šėliones. Kaip šią šventę vertina Bažnyčia?
– Tikrai nenoriu moralizuoti. Tik trumpai pamintysiu – per daug mūsų gyvenime žaidimų… o šiuo atveju ir pasityčiojimas iš mirties. Mūsų kultūroje mirtis visada buvo sakrali. Turbūt čia vėl komercija ir dar nesigilinimas į prasmę pakiša koją.
– Ką reiškia ori mirtis katalikiškame kontekste?
– Apie žmogaus orumą kalbama daug. Šiame kontekste orumas yra labai daugialypis. Pirmiausia reiktų nepamiršti oraus išėjimo (karšaties arba marinimo). Kiek daug mūsų artimųjų miršta tarp svetimų… be Ligonių patepimo sakramento, be grabnyčių žvakės, be artimųjų rankų. Iki šiol net nebuvo įteisinta artimųjų teisė būti ligoninėje prie mirštančiojo… čia skaudus palikimas iš okupacinės sovietinės sistemos. O ir pats laidotuvių ritualas. Vienoje konferencijoje pripažinau, jog mūsų laidotuvių tradicijos yra labai gražios: čia turėjau omenyje tikras laidotuves, kur du budėjimo vakarai, giedant giesmes ir Žemaičių Kalvarijos kalnus (pirmą vakarą būdavo giedama be pritarimo, o antrą vakarą jau su dūdomis) – tai budėjimas ir skausmo iššaukimas ir vilties atradimas. O pati laidotuvių diena – juk ji tradicijoje pripildyta amžinojo gyvenimo vilties – apie tai kalba ir giedamos giesmės, ir kryžius ant kapo. Visa tai gražu ir prasminga. Liūdnoka, kad ir vėl „komercializavus“ laidotuvių patarnavimus daug kas pasikeitė – iki minimumo mažėja maldingumas ir vietą užima „pakaitalai“ – fotografijos, dainos, – prarandame ne tik tikėjimo žvilgsnį į mirtį, bet ir pačios mirties sakralumą. Skubame. Neturime laiko. Paminame tradicijas.
– Kaip žmogus gali pasiruošti mirčiai dvasiškai – ką svarbu apmąstyti, padaryti?
– Daug metų teko tarnauti ligoninėje kapelionu, tad mačiau daug keliaujančių link amžinojo gyvenimo, daug kartų teko patarnauti besiruošiantiems sunkiai operacijai ar jau laukiant peržengiamo slenksčio. Galiu paliudyti, jog ne mirštantieji bijo mirties, bet labiausiai artimieji…. Jie bijodami nepasirūpina oria mirtimi. Tai gimdo pasiūlymą, kad mes patys darytumėmės sąmoningesni, nelauktume ir nesitikėtume, kad artimieji pasirūpins mūsų dvasiniais reikalais, bet patys būtume pasiruošę. Kaip patarimai galėtų būti tokie: kol dar esame geros atminties, atlikti viso gyvenimo išpažintį, prieš operaciją priimti Ligonių patepimo sakramentą. O artimiesiems norėtųsi palinkėti, kad nemeluotų ligoniui – taip atimame laiką, galimybę atiduoti ir žemiškas, ir dvasines skolas.
– Kaip artimieji gali padėti mirštančiam ir sau?
– Į šį klausimą jau beveik atsakiau, bet turbūt vertėtų akcentuoti, kad nebūtume abejingi savo artimųjų dvasiniams poreikiams. Kaip anekdotas skamba artimųjų pasiteisinimai, kad nespėjo pasirūpinti Ligonių patepimo sakramentu – „netikėtai mirė“, o pokalbyje paaiškėja, kad sirgo net keletą metų. Daug kartų teko girdėti dejuojant artimuosius, kai netinkamai patarnavo savo artimiesiems – graužia sąžinė.
– Tikėjimas padeda nebijoti mirties. Pagrįskite.
– Nuo pirmųjų krikščionybės amžių mirtis buvo suvokiama kaip keliavimas į susitikimą su Viešpačiu. Jei kam teko lankytis katakombose, tai tikrai girdėjo pasakojant, jog kapinės buvo vadinamos „dormitorium“ (lot. „miegamasis“). Tai reiškia laikiną buveinę, nes pabus ir gyvens amžinąjį gyvenimą. Ta nuotaika kalba ir visa šermenų, laidotuvių tradicija, kultūra.
– Gyvųjų ir mirusiųjų santykis šiandien?
– Menkas. Silpstantis. Kuo daugiau kalbama apie ekologiją ir panašius dalykus plačiąja prasme, tuo mažiau vertinamas žmogus ir gyvybės dovana. Kai nuvertėja ir prarandamas gyvybės sakralumas, tada ir teisingas santykis su mirusiaisiais silpsta.
Mamos ar tėvo pelenus išbarstome paleisdami pavėjui, o paminklus statome gyvūnėliams, augintiniams – naujiesiems „šeimos nariams“.
Labai norėtųsi linkėti meilės Gyvenimo dovanai, tada suprasime ir Mirties gelmę, nuostabių ir turiningų šermenų tradicijų prasmę ir apsivalysime nuo beprasmybių.
