Telšiškis, buvęs ilgametis meno vadovas Stanislovas Videika įpusėjus rudeniui pasitiko garbingą 95-erių metų sukaktį. Per ilgus kūrybos metus Stanislovas paliko ryškų pėdsaką Telšių krašto kultūriniame gyvenime – subūrė ne vieną kolektyvą, užaugino daugybę dainininkų ir muzikos mylėtojų.
Sukaktuvininkas sako, kad metai prabėgo nepastebimai, tarsi graži melodija: „Liūdėti nebuvo kada…“
Aurelija SERVIENĖ

Svarbiausia – sveikata
Žvelgdamas į prabėgusį laiką Stanislovas teigė visai nesijaučiantis, kad jam jau 95-eri. „Atrodo, lyg būtų kokie penkiasdešimt. Laikas lekia ir lieka tik prisiminimai. Uh, kiek visko buvo!“ – šypsojosi jis.
Paklaustas, kas jam šiandien svarbiausia ir kuo jis gyvena, sukaktuvininkas atsakė, kad svarbiausia – sveikata. Jam džiugu, kad dar gali darbuotis savo ūkyje ir pasirūpinti savimi.
Stanislovas pasakojo esąs tikras telšiškis – čia gimęs, augęs ir šeimą sukūręs. Kartu su žmona Adele apsigyveno Vyšnių gatvėje, kur savo rankomis pasistatė namą.
„Namo statyba truko ilgai – apie septynerius metus. Teko daug dirbti, vaikus reikėjo į mokslus išleisti, o skolintis pinigų labai nenorėjau, tad daug dirbau“, – prisiminė pašnekovas. Tais metais jis plušėjo net trijuose darbuose: dirbo meno vadovu, grojo vestuvėse ir dar namuose meistravo įvairius medinius dirbinius.
Videikų šeimoje užaugo du vaikai – dukra Rita ir sūnus Arvydas. Dukra gyvena Telšiuose, o sūnus – Rokiškyje. Tėvai labai didžiuojasi savo vaikais ir džiaugiasi jų pasiekimais.
Aktyvus kultūrinis gyvenimas

S. Videika kilęs iš keturių vaikų šeimos. Baigęs chorvedybos mokslus Klaipėdoje, jis dirbo meno vadovu Telšių rajone, Viešvėnuose ir Rainiuose, o kelerius metus teko ir vargonininkauti Eigirdžiuose. Taip pat vadovavo kapelai „Mastis“. Stanislovas gebėjo groti ne vienu instrumentu – puikiai valdė akordeoną, smuiką, saksofoną, grojo pianinu ir vargonais.
Ypač visi žavėjosi jo atliekama saksofono muzika. Beveik visais instrumentais išmoko groti savarankiškai. Šiandien Stanislovas jau nebegroja, tačiau būna dienų, kai kokia proga dar užtraukia dainelę.
„Daug dainelių per gyvenimą sudainuota, daug jų nugulė atmintyje“, – pasakojo Stanislovas. Pasak buvusio meno vadovo, tais laikais žmonės labai norėjo burtis į kolektyvus, dainuoti ir muzikuoti.
„Daug koncertuodavome, važinėdavome po visą rajoną. Žmonės mėgo dainą, o repertuare turėjome šimtus kūrinių“, – prisiminė vyriškis.
Darbštus žmogus
S. Videika nuo jaunystės buvo darbštus žmogus – viską darė savo rankomis. Ir šiandien, sulaukęs garbingo amžiaus, jis vis dar sukasi savo sode ir darže prie namų. Sodina bulves, kurių šiais metais derlius kaip niekada gausus, prižiūri šiltnamį, pjauna veją. Sode šakos linksta nuo kriaušių, obuolių, vyšnių ir slyvų, o aviečių šiemet tiek daug, kad užtenka ne tik sau, bet ir vaikams bei kaimynams.
Stanislovas juokėsi, jog jis pats ir už darbininką, ir už arklį – viską savo jėgomis apsidirba.
Sukaktuvininkas graudinosi kalbėdamas apie dukrą Ritą, kuriai jis be galo dėkingas už rūpestį ir pagalbą. Ji – didžiausias tėvelio ramstis.

Dėkinga už gyvenimo dovaną
Geru žodžiu apie tėvą atsiliepia ir dukra Rita Macijauskienė, Telšių kultūros centro Vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ vadovė.
„Aš esu tėčio vaikas. Ryšys su juo visada buvo labai stiprus – visi mano panašumai yra į tėtį. Jis man visuomet buvo geras: mylėjo, lepino, užstodavo, jei kas nors norėdavo mane nuskriausti, ypač kai su broliu susipešdavome. Aš buvau tėčio numylėtinė.
Tėtis mane mokė prisiimti atsakomybę bet kokioje gyvenimo situacijoje. Jis neleisdavo darbo palikti nebaigto, vis kartodavo: „Jei ką pradėjai – turi pabaigti.“ Todėl ir muzikos mokyklą teko būtinai baigti, nors ketinimai buvo kitokie. Jis labai norėjo, kad pasirinkčiau muzikos kelią, nors pati turėjau ir kitų norų bei svajonių. Tačiau šiandien nesigailiu – džiaugiuosi turėdama kultūros darbuotojo ir pedagogo profesijas. Mėgstu tai, ką darau, ir vertinu tai, ką turiu.
Tėtukui esu be galo dėkinga už gyvenimo dovaną – už jautrumą, meilę artimui, darbštumą, užsispyrimą, o svarbiausia – už viską, kas šiame pasaulyje geriausia: už šeimą ir artimo meilę visais gyvenimo atvejais“, – kalbėjo Rita.
