Paėjęs antradienis Viekšniuose buvo skirtas gilesnei pažinčiai su kraštiečiu – baleto žvaigžde Jonu Katakinu. Renginių ir darbų ciklas, susijęs su šiuo iškiliu žmogumi, tęsiasi jau nebe pirmus metus. Baleto šokėjo ir pedagogo atminimo įamžinimu rūpinasi viešoji įstaiga „Stankaus kalvė“, rengdama ir įgyvendindama tęstinius projektus „Kūryba. Tai?“
Pernai viekšniškiai išvydo Algirdo Stankaus sukurtą skulptūrą, skirtą J. Katakinui atminti, šiemet žmonės rinkosi į dokumentinio filmo „Baleto aristokratas“ (2011) peržiūrą, apžiūrėjo parodą „Žvilgsnis į Jono Katakino archyvus“, dalyvavo atminties vakare, skirtame J. Katakino 75-osioms gimimo metinėms.
Ne pirmus metus tėčiui atminti skirtuose renginiuose dalyvaujanti Jurga KATAKINĖ sutiko atsakyti į „Santarvės“ klausimus.
Kai Viekšniuose minėjo Jono Katakino 70-ųjų gimimo metinių sukaktį, buvo perskaityta ištrauka iš jo mamos prisiminimų.
„Jis buvo gabus, paklusnus ir taikus vaikas. Kai buvo dar visai mažas, iki pažastų užsismaukdavo mamos sijoną, prie jo prisikabindavo popierinę uodegą, ant galvos užsidėdavo iš laikraščio pasidarytą kepurę ir šokdavo baletą. Šuoliai būdavo ne tik ant grindų, bet ir ant sofos, kėdės, kaip tikro baletmeisterio.“
Ką Jums tėtis pasakojo apie savo vaikystę? Iš kur tas pomėgis?
Tėtis yra pasakojęs apie tai, kad gyveno „ant geležinkelio“ (kad tai Plūgų kaimas prie Viekšnių sužinojau jau vėliau), parodydavo randą ant kaktos, esą, va – įrodymas, kaip ant bėgių nugriuvo ir prasiskėlė.
Taip pat pasakodavo, kad gyveno vargingai, turėjo mamai padėti, nes buvo vyresnis iš brolių, kad tik vasaromis namo grįždavo. Apie senelį yra užsiminęs, kad graikiško kraujo turi – taip apie pavardės kilmę yra pasakojęs. Vieną kartą su tėčiu buvome pas jį į Kuršėnus nuvykę.
Kiti esminiai ir dažni jo pasakojimai buvo apie mokytoją Kontutienę – kokia įkvepianti ir kone stebuklinga ji asmenybė.
Aš galiu ir klysti faktuose, ką iš tų pasakojimų prisimenu, bet tarsi pamenu apie lėlių teatrą jos namo antrame aukšte, audžiančias jos dukras ir stakles kambaryje… Šiuose pasakojimuose buvo svarbiau, kaip jis pasakojo, nuotaika, mokytojos aplankymo sureikšminimas viešint Viekšniuose, neišmatuojama pagarba jai – iš tos visumos labai aiškiai suprasdavau, kokio reikšmingumo tas žmogus tėčiui.
Per šią mokytoją jis atrado meilę šokiui, jos dėka buvo įkvėptas drąsos keliauti į Vilnių būdamas vos 10 ar 11 metų, kai kelionė į sostinę nebuvo tokia paprasta ir komfortiška kaip dabar.
Taigi, Jonas Katakinas, baigęs keturias klases Viekšniuose, išvyko į Vilnių, į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, gyveno jos internate. Ši mokykla kadais garsėjo griežta orientacija į rezultatus, net savotišku muštru… Jūsų tėtis joje ir suaugo – mokėsi iki 21 metų.
Ar yra jo prisiminimų apie šį ankstyvą savarankiškumą, klasikinio baleto mokslus?
Man pačiai žaviausi atrodo giminaičių pasakojimai apie tėčio vasaros sugrįžimus į gimtinę, kai jis organizuodavo dailės plenerus ir kviesdavo bei mokydavo kaimo vaikus ar rodydavo, ką ir kaip išmokęs Čiurlionio menų mokykloje. Miela girdėti, kad jis taip troško dalintis išmoktais ir sužinotais dalykais.
Aš pati atsimenu fragmentus iš proziškesnių jo pasakojimų. Apie tai, kaip internate gyvendami ir didžiulius fizinius krūvius patirdami mokiniai būdavo nuolat alkani, apie tai, kad jo „klišas“ vaikiškas kojas būtent baletas ištiesino, apie tai, kad kažkas iš profesijos mokytojų jį vadino negražiu baletui (taip sužinojau, kad tuo laiku net veidas turėjo kažkokių standartų, kaip galima ar negalima atrodyti). Gal čia laikmetis, o gal taip rusiška sovietinė mokykla interpretavo baleto ugdymą – fragmentų apie griežtumą ir muštrą jo prisiminimuose galiu atrasti.
Vis dėlto įkvepianti baleto ir meno pasaulio jėga jam pasakojant nusverdavo. Tėčiui šiaip jau patiko daug menų – ir dailė, ir architektūra, jis žavėjosi literatūra ir daug skaitė. Iš mokyklos laikotarpio jis minėjo, kad baigdamas mokyklą turėjo „planą B“ – mėginti studijuoti architektūrą, jei nepasisektų šokti baletą.
Jau minėtame susitikime Jūs kalbėjote apie tėčio pasakymą, kad pasaulyje yra trys miestai – Vašingtonas, Vilnius ir Viekšniai. Kas lėmė šių trijų „V“ pasirinkimą?
Tai buvo toks keistokas jo „firminis“ juokas – nuo tada, kai lankėsi Amerikoje. Pagal tai, kaip ir kada jį sakydavo, spėju, kad šiame juokelyje buvo užkoduoti jam asmeniškai reikšmingi civilizacijos aspektai, gal tai tarsi miestai-lopšiai, kur yra kažkokia jo širdies dalis.
Na, ir noras parodyti, kad Viekšniai apskritai yra svarbūs, noras juos sureikšminti, nes po šio juoko dažnokai sekdavo ir kitas – kad geriausi baleto šokėjai yra iš Žemaitijos.
Viekšniai – tai gimtinė ir vieta grįžti, Vilnius – jo kultūrinis ir profesinės tapatybės lopšys, o Vašingtoną, sakyčiau, jis siejo su Lietuvos laisve, kurios jo kartos menininkai, ypač tie, kam kliuvo laimė patekti „už sienos“, ilgėjosi ir romantizavo per JAV išeivijos lietuvių pažinimą.
Kokie įsimintiniausi Jūsų vaikystės, bendravimo su tėčiu prisiminimai?
Gana retai tėtis mums su broliu būdavo tiesiog tėtis, tad man įsimintiniausi tie, kur kaip vaikas jaučiau, kad manimi rūpinasi ir yra tik su manimi… Ne su baletu, ne repeticijoj, ne su svečiais, o su manimi.
Vaikystėje buvau gana ligotas vaikas, tai man įsiminę yra slaugymo ar rūpinimosi epizodai. Vėliau tėtis mane mokė masažo technikų, kai kurių mankštų.
Taip pat galiu sakyti, kad vaikystėje tėtis man buvo kaip koks internetas – paklausk, kas įdomu, ir jis vaizdžiai, labai patraukliai pasakodavo apie užsienį, žmones, įspūdžius, keliones, įvairius su jomis susijusius dalykus. Priimdavau tai tarsi sekamas pasakas, užburdavo šie pasakojimai, labai tikėjau ir pasitikėjau juo ir tuo, ką jis pasakojo.
Dar išlikęs aukščio ir išdidumo pojūtis, kai jis nešiodavo ant pečių. Iš vėlesnių – paauglystės ar jaunystės metų – branginu momentus, kai pati turėjau progą su juo pašokti. Ypač įsiminė mokyklos išleistuvių valsas.
Ruošdamasi šiam interviu pastebėjau, kad informacijos apie Joną Katakiną nėra daug. Tik biografija, jo kolegų, mokinių prisiminimai, vertinimai. Jo paties minčių, įžvalgų – viena kita ir jos dažniausiai perpasakotos…
Koks buvo šios iškilios baleto žvaigždės požiūris į viešumą?
Medžiagos išties nėra daug, ypač viešai. Pati su tuo susidūriau, kai buvo kuriamas dokumentinis filmas.
Mano supratimu, tėčio požiūris į viešumą buvo palankus, jis nesišalino viešumo, apskritai gerbė žmones, kurie dirbo spaudoje, radijuje ar televizijoje. Kodėl yra mažai užfiksuota, tikriausiai reiktų ieškoti laikmečio, kuriame jis buvo iškiliausias, specifikoje.
O ir dabar, man regis, baleto srityje nėra gausu profesionalių menotyrininkų, kritikų, biografijų tyrinėtojų arba jų proaktyvumas yra nenuoseklus.
Laikui bėgant pati imu svarstyti, ką reikia saugoti, o gal tai, ką turiu apie tėtį, svarbu tik man asmeniškai. Keliu klausimą, ar reikalinga regionui, Lietuvai ar dar kam nors žinoti apie jį ir kodėl. Kyla tokių klausimų ir man pačiai, todėl esu dėkinga, kai kas nors išreiškia norą išsaugoti ar įprasminti tėčio palikimą.
„Jis buvo savo srities profesionalas ir žmogus, kuris savo pavyzdžiu ugdė jaunąją kartą. Būtent tokių žmonių dabar Lietuvoje beveik nėra. Jo saviraiškai reikėjo žymiai platesnės terpės“, – apie savo mokytoją pasakojo Eglė Špokaitė.
Kokia, Jūsų nuomone, galėjo būti ta terpė ir kas tam sutrukdė?
Taikliausiai, mano nuomone, kontroversiškas jo gyvenimo aplinkybes 2011-06-06 metais recenzijoje apie tėčiui skirtą atminimo koncertą įvardino Rūta Oginskaitė: „Jis priklausė kartai, kurios profesinis gyvenimas nutrūko lūžio metais. <…> Realybė J. Katakinui, palikusiam sceną, buvo labai šiurkšti. <…> Niekam nerūpėjo baleto šokėjai, baigę karjerą. Taip, J. Katakinas neliko bedarbis. Jis tapo būsimų solistų mokytoju, jų asmenybių lavintoju. Rengė gabius šokėjus prestižiniams tarptautiniams konkursams. Ir šie grįždavo nugalėję. O pats mokytojas turėjo sėstis į studento suolą. <…>“
Iš šiandienos taško aplinkybės atrodo tarsi pateisinamos – keičiasi santvarka, keičiasi žaidimo taisyklės, tiesiog reikia čiupti naujai atsiveriančias galimybes ir nesukti galvos. Bet viskas daug komplikuočiau, jei atsižvelgtume į to laiko visuomenės įpročius, vyravusį savotišką sulaukėjimą patyrus laisvės skonį – mažai aplinkoje buvo poreikio kultūrai, profesionalios pagalbos, paramos.
Stebint Rūtos Jezerskytės, vienos iš jo mokinių, kelią, kuri sklandžiai perėjo nutrūkusios karjeros lūžio tašką ir įsitvirtino mokslo ir fizioterapijos kelyje Nyderlanduose, arba Eglės Špokaitės, kuri tęsia repetitorės, pedagogės kelią kitame žemyne, kyla minčių, kad ir jis taip galėjo.
Sutinku su Egle, kuri ir filme minėjo, kad jis galėjo reikšmingai prisidėti prie kultūros politikos formavimo. Aš drįsčiau teigti, kad tėtis galėjo nueiti panašų kelią, kaip dabar eina jo ryškiausieji mokiniai, jei būtų radęs vidinių resursų nepalūžti, jei būtų įveikęs per gyvenimą sugulusias fizines ir emocines traumas.
Vieno atsakymo nebus, bet tuo prasmingiau mėginti perprasti ir mokytis, juk tokių kaip jis, gabiųjų, būta ir daugiau.
Dabar esame tokiame laike, kai jau kalbame ir apie kolektyvinę traumą, kai drąsiau kalbame apie priklausomybių pasekmes ir kaip jos gydytos ar negydytos, lengviau pripažįstame internatų bei atitinkamų pedagoginių metodų žalą ir taip toliau…
Tėčio gyvenime galima rasti daug sudėtingų temų, kurių visuma trukdė ir galop sutrukdė. Juk gyvenome tylos laikmetyje.
„Labiausiai norėtųsi, kad pažvelgtume į baletą ne tik kaip į gražų, spalvingą reginį, lydimą puikios muzikos, bet ir kaip į meną, sprendžiantį amžinas ir šių laikų problemas, pakylėtas iki filosofinių apibendrinimų“, – šios Jono Katakino mintys dažnai cituojamos. Jo scenos partnerė Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė kalbėjo, kad Jūsų tėtis daug skaitė ir gerbė filosofiją.
Ką apie pašaukimą, taip pat ir darbą, apie savo tikslą, svajonę jis kalbėjo jums, savo vaikams?
Jis taip anksti savo gyvenime pasirinko, ko sieks, kad kai besimokydama paskutinėse klasėse pasidalinau su juo, jog man sunku nuspręsti, kur studijuoti po mokyklos, jis prisipažino – jam yra sunku suvokti, kaip galima nežinoti.
Tėčiui atrodė, kad taip elementaru – tiesiog pajauti, kas yra „tavo“, o tada daug atkakliai dirbi. Pati vėliau, jau studijuodama psichologiją, domėdamasi žmonių karjeros tema, supratau, kad tokių žmonių, kurie anksti žino, kuo nori būti užaugę, yra mažuma ir veikiau išimtis iš taisyklės.
Taigi buvo dalykų, kurių jis nepajėgė mums su broliu perduoti kaip gerosios patirties. Ką jis perdavė?
Perfekcionizmą, atkaklumą bandyti daug kartų, kol pavyks. Atsimenu, kaip jis mokė atidumo: „Padarei, ką gali, tada pagalvoji apie keptą viščiuką, paskanauji mintyse ir naujomis akimis viską peržiūri.“
Teikė reikšmę atsakomybei už pasakytą žodį. Tarkim, yra nurodęs vieną baleto kritiką, kurio tekstus verta skaityti, nes, esą jie liks vertingi laikui bėgant, be to, šis žmogus nepakeis nuomonės vien tam, kad prisitaikytų.
Skatino itin aukštai kelti kokybės kartelę – tai, ką pasakysi, turi būti tarsi ateities numatymas, kad nesusentų, turi ieškoti esmės.
Gal paradoksalu, bet mudu su juo daugiausia kalbėdavomės, kai pradėjau studijuoti. Jo domėjimasis psichologija lėmė, kad dabar aš jam pasakodavau arba, jam dalyvaujant, kartu su kursiokais aptarinėdavome žmogaus psichologijos temas. Ir jis jau dažniau stebėdavo, lygindavo su savo patirtimis nei mus ką nors perduodavo.
Tam tikra prasme tėčio mokiniai pamokų apie darbą, tikslą ir svajones gavo daug daugiau nei mes su broliu. Tėtis pasaulį matė tarsi pro baleto akinius, tad daug daugiau jo išminties galėjo gauti būtent tie, kas buvo baleto bendruomenės dalis.
Galbūt tai irgi priežastis, kodėl filmo apie tėtį režisieriui ir scenaristei norėjosi, kad būtent mokiniai liudytų ir kalbėtų apie jo palikimą, apie tai, ką teatro kritikas Herikas Šabasevičius yra pavadinęs „Katakino genu“.
Prieš penkerius metus, po susitikimo tėčio gimtinėje, rašėte: „Vakar šokis liejosi pramaišiui su istorijomis iš viekšniškių ir svečių lūpų. O ir kiek negirdėto pati išgirdau –
fantastika! <…> ir viliuosi, kad Viekšniuose gimusios iniciatyvos pavyks.“
Ar jau pavyko tuos sumanymus įgyvendinti, ar jie pateisino Jūsų lūkesčius?
Tąsyk žaismingai nuskambėjo mintis pavadinti vieną gatvę jo vardu, svarstyta, kad galbūt tą, kurioje močiutė gyveno. Ši idėja nebuvo įgyvendinta, nežinau, koks jos likimas.
2020-aisiais mane labiausiai nustebino galinga tėčio bičiulio Algirdo Stankaus iniciatyva sukurti skulptūrą.
Buvo nuostabu ir netikėta, kad štai yra su tėčiu giliai susisiejęs draugas, kuris net po tiek metų saugo ir liudija santykį, mato ir savo amatu meistriškai išreiškia kūrėjo ir menininko likimą. Lūkesčių neturėjau, mane kaip tik džiugina, kad apsieinama be manęs, kad tiesiog gyvas tėčio atminimas, kad jį liudija profesionalai, taip pat kaip ir tėtis siekiantys preciziškumo, kokybės. Rezultatas atrodo labai prasmingas. Skulptūroje įžvelgiu daug prasmių, man gera ją lankyti ir tik labai viliuosi, kad skulptūrai pavyks būti apgyvendintai ten, kur buvo sumanyta autorių – Viekšnių bibliotekos kiemelyje, erdvėjė, kviečiančioje sustoti, o ne šiaip praeinamoje.
Audronė MALŪKIENĖ
Loading ...
