Edu­ka­ci­ja žir­gy­ne stip­ri­nant šei­mas per pa­tir­tį ir bend­ra­vi­mą

So­cia­li­nis dar­bas su šei­mo­mis – tai ne tik pa­gal­ba spren­džiant so­cia­li­nes ar emo­ci­nes pro­ble­mas, bet ir nuo­sek­lus dar­bas, pa­de­dan­tis kur­ti sau­gią, pa­lai­kan­čią ir stip­rią ap­lin­ką vai­kams bei suau­gu­sie­siems.

Kiek­vie­na šei­ma – uni­ka­li, to­dėl so­cia­li­nio dar­buo­to­jo už­duo­tis yra ne tik pa­dė­ti spręs­ti konk­re­čias pro­ble­mas, bet ir pa­dė­ti šei­mai at­si­skleis­ti, aug­ti bei at­ras­ti vi­di­nius re­sur­sus. So­cia­li­nis dar­bas grin­džia­mas pa­si­ti­kė­ji­mu, pa­gar­ba, įsi­klau­sy­mu ir bend­ra­dar­bia­vi­mu – ver­ty­bė­mis, ku­rios pa­de­da pa­siek­ti il­ga­lai­kių tva­rių po­ky­čių.

Bir­že­lio 16 die­ną so­cia­li­nės dar­buo­to­jos Vil­ma Pa­go­jie­nė ir Ge­no­vai­tė Ža­li­naus­kie­nė sa­vo lan­ko­moms šei­moms suor­ga­ni­za­vo edu­ka­ci­nę-pra­mo­gi­nę iš­vy­ką į žir­gy­ną. Ši veik­la – ne tik pra­mo­ga, bet ir pra­smin­ga so­cia­li­nė in­ter­ven­ci­ja, skir­ta stip­rin­ti šei­mų tar­pu­sa­vio ry­šius, ska­tin­ti vai­kų emo­ci­nį at­si­vė­ri­mą bei ug­dy­ti at­sa­ko­my­bės jaus­mą.

So­cia­li­niai dar­buo­to­jai šio­je veik­lo­je ne tik at­lie­ka ly­din­čio as­mens vaid­me­nį, bet ir ak­ty­viai pa­de­da šei­moms įsi­trauk­ti, pa­lai­ky­ti po­kal­bį, pa­de­da stip­rin­ti vai­kų pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi bei konst­ruk­ty­vų bend­ra­vi­mą tarp šei­mos na­rių. So­cia­li­nis dar­bas daž­nai vyks­ta tarp ke­tu­rių sie­nų – kon­sul­ta­ci­jų ka­bi­ne­tuo­se ar šei­mų na­muo­se, ta­čiau veik­los už įpras­tos ap­lin­kos ri­bų lei­džia spe­cia­lis­tams ge­riau pa­žin­ti šei­mų san­ty­kių di­na­mi­ką. Ne­for­ma­lus kon­teks­tas pa­de­da kur­ti pa­si­ti­kė­ji­mą, o iš­vy­ka į gam­tą ir bend­ra­vi­mas su gy­vū­nais tam­pa ne tik edu­ka­ci­jos, bet ir te­ra­pi­jos ele­men­tu.

Kad iš­vy­ka vai­kams bū­tų įdo­mes­nė, pa­ke­liui į žir­gy­ną trum­pam su­sto­ta Bir­žu­vė­nų dva­re – pa­si­gro­žė­ta is­to­ri­niu par­ku ir tven­ki­niu, pa­si­vaikš­čio­ta po dva­ro te­ri­to­ri­ją bei su­si­pa­žin­ta su kul­tū­ros pa­vel­du.

Šei­mos ran­ča „Ma­giš­ka pa­sa­ga“ ta­po idea­lia vie­ta šiai veik­lai – čia vai­kai ir suau­gu­sie­ji su­si­pa­ži­no su žir­gų gy­ve­ni­mu, jų prie­žiū­ra, drą­siau­si vai­kai ir tė­vai tu­rė­jo ga­li­my­bę pa­jo­di­nė­ti. Gy­vas kon­tak­tas su žir­gais pa­dė­jo vai­kams ir tė­vams at­si­pa­lai­duo­ti, la­vin­ti em­pa­ti­ją, iš­mok­ti kant­ry­bės ir at­sa­ko­my­bės. Edu­ka­ci­nia­me už­siė­mi­me da­ly­viai ne tik pri­si­lie­tė prie žir­gų gy­ve­ni­mo, bet ir de­ko­ra­vo pa­sa­gas, lan­kė­si gy­vū­nų kie­me­ly­je, bend­ra­vo su triu­šiais, avi­mis ir ma­žuo­ju po­niu. Vai­kai su di­džiau­sia mei­le ir švel­nu­mu glos­tė pū­kuo­tus triu­šiu­kus, šė­rė avi­nu­kus ir vai­ši­no mor­ky­tė­mis žir­gus. Pa­sa­gos de­ko­ra­vi­mas ta­po sim­bo­li­ne veik­la – kiek­vie­nas kū­rė sa­vo šei­mos sėk­mės ženk­lą, da­li­jo­si min­ti­mis apie tai, kas jiems svar­bu. Gy­vū­nų pa­ži­ni­mas su­tei­kė ne tik džiaugs­mo, bet ir te­ra­pi­nės nau­dos, ypač vai­kams. Šio­se veik­lo­se svar­bus vaid­muo ten­ka se­niū­ni­joms, ku­rios daž­nai tam­pa pa­ti­ki­mais par­tne­riais, pa­de­dan­čiais trans­por­tu ar ki­to­mis prie­mo­nė­mis, rei­ka­lin­go­mis iš­vy­koms, pra­mo­goms. Šių bend­rų ini­cia­ty­vų nau­da – dau­gia­ly­pė: šei­mos tu­ri ga­li­my­bę pa­tir­ti nau­jų įspū­džių, su­stip­rin­ti tar­pu­sa­vio san­ty­kius, o so­cia­li­nės dar­buo­to­jos ga­li pa­lai­ky­ti ar­ti­mes­nį kon­tak­tą ne­for­ma­lio­je ap­lin­ko­je. Kar­tu stip­ri­na­mas ir bend­ra­dar­bia­vi­mas tarp ins­ti­tu­ci­jų – So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro ir se­niū­ni­jų, ku­ris bū­ti­nas tei­kiant ko­ky­biš­ką ir į šei­mos po­rei­kius orien­tuo­tą pa­gal­bą.

Dė­ko­ja­me Ga­dū­na­vo se­niū­nui Jus­ti­nui Dap­kui už pa­gal­bą su­tei­kiant trans­por­tą edu­ka­ci­nei-pra­mo­gi­nei iš­vy­kai su vai­kais. Pa­dė­ką reiš­kia­me šei­mos ran­čos „Ma­giš­ka pa­sa­ga“ šei­mi­nin­kams už šil­tą priė­mi­mą, nuo­šir­dų bend­ra­dar­bia­vi­mą. Šei­mi­nin­kų at­si­da­vi­mas sa­vo veik­lai, pa­gar­ba gy­vū­nams ir ge­bė­ji­mas bend­rau­ti su vai­kais ir šei­mo­mis su­kū­rė ypa­tin­gą at­mos­fe­rą, ku­rio­je vi­si jau­tė­si lau­kia­mi, sau­gūs ir svar­būs. Dė­ko­ja­me šei­mi­nin­kei Er­nes­tai už kant­ry­bę su­pa­žin­di­nant vai­kus su žir­gais, už pa­drą­si­ni­mus, šyp­se­nas ir žmo­giš­ką ši­lu­mą. Tai pui­ki vie­ta tiek edu­ka­ci­nėms iš­vy­koms, tiek lais­va­lai­kiui pra­leis­ti gam­to­je.

Ši iš­vy­ka – dar vie­nas pa­vyz­dys, kaip kū­ry­biš­kas so­cia­li­nis dar­bas ga­li keis­ti gy­ve­ni­mus, ska­tin­ti tei­gia­mus po­ky­čius ir su­teik­ti šei­moms ga­li­my­bę aug­ti.

Vil­ma PA­GO­JIE­NĖ, Ge­no­vai­tė ŽA­LI­NAUS­KIE­NĖ