Kur augai tu, šventasis Kryžiaus medi?

Sedos parapijos klebonas Virginijus Palionis pernai, per Šv. Stanislovo atlaidus, pašventino ant senųjų Ketūnų kapelių brolių Vanagų pastatytą kryžių.
Šiemet per Šv. Stanislovo atlaidus ant kitų Ketūnų kapelių klebonas šventino Birutės ir Vytauto Šakių pastatytą kryžių.
Birželio pabaigoje šventinimo sulaukė dar vienas krašto praeičiai neabejingų žmonių atstatytas Baltasis kryžius.
Pasakojimą apie Baltojo kryžiaus atstatymą dalysiu į dvi dalis. Ir dar nuo savęs vieną nedidelę pridėsiu…

PIRMOJI, SKAUDI – BALTOJO KRYŽIAUS INTENCIJA

1940 m. birželio 15 d. Sovietų sąjunga okupavo Lietuvą. Po metų, Vokietijai pradėjus karą su Sovietų sąjunga, Lietuva sukilo prieš bolševikus okupantus.

Sedos valsčiuje susibūrė partizanai ir birželio 23 d. vakare užėmė Sedą. Į valsčių buvo pasiųsta raudonarmiečių. Partizanai iš valsčiaus centro pasitraukė. Birželio 25 d. rytą pradėta gaudyti iš anksto numatytus asmenis. Suimtuosius varė į aukštomis lentomis aptvertą miestelio kiemą, kur jie buvo tardomi ir žiauriai kankinami. Čia dalyvavo 6–8 raudonarmiečiai ir vietiniai aktyvistai. Suimtųjų artimieji, paslapčiomis atėję prie tvoros, girdėjo kankinamųjų klyksmus, vaitojimus.

Apie 19 val. į kiemą įvažiavo du sunkvežimiai. Jais iškankinti žmonės buvo išvežti Mažeikių link ir Rupiekių kaimo laukuose nužudyti.

Okupantų aukomis tapo:

1. Baranauskas Jonas, g. 1905 m., iš Sedos. Išvežtas jau nebegyvas.
2. Brasas Kazys, g. 1909 m., stalius iš Sedos. Jo lavonas rastas perpjautu šonu, sulaužyta ranka.
3. Būčys Valerijonas, g. 1913 m., iš Kulšėnų kaimo. Per kankinimus labai sudarkytas, atpažintas tik iš drabužių.
4. Budrienė Antanina, g. 1901 m., prekybininkė iš Sedos. Suimta kaip partizano Bolio Budrio žmona. Jos lavonas rastas su nupjautomis krūtimis, išlupta akimi.
5. Buta Juozas, apie 55 m., iš Dagių k., mažažemis ūkininkas. Lavonas sulaužyta ranka, daug sumušimo žymių. Paliko žmoną ir keturis vaikus.
6. Eibutis Antanas, Sedos pašto tarnautojas.
7. Kluoda Andrius, apie 50 m., smulkus prekybininkas iš Sedos. Į Rupiekius atvežtas galimai gyvas.
8. Lukošienė-Palkimaitė Jadvyga, g. 1911 m., ūkininkė, liaudies menininkė iš Žydvario k.
9. Lukošius Steponas, apie 29 m., iš Žydvario, Jadvygos vyras. Paliko du vaikus ir savo motiną.
10. Mikalauskas Antanas, g. 1887 m., mažažemis ūkininkas, gyveno Sedoje. Į Rupiekius atvežtas jau nebegyvas.
11. Petrauskas Stasys, g. 1913 m., Puokės pieninės punkto vedėjas. Buvo nuvykęs į Sedą ir ten suimtas.
12. Ruika Tadas, g. 1902 m., Sedos malūno elektromonteris.
13. Slušnys Vincas, 38 m., mažažemis. Paliko žmoną ir trijų mėnesių sūnų.
14. Šveikauskas Justinas, apie 45 m., Sedos pašto telefonininkas. Lavonas turėjo daug mušimo žymių.
    Duomenys iš leidinio Kazys MISIUS „Stalininės represijos ir kovos už laisvę Sedos apylinkėse“, 1997, VDA leidykla.

ANTROJI, PILIETIŠKA – BALTOJO KRYŽIAUS ATSTATYMAS

1941 metai. Atrodytų, kad netolima praeitis, o žmonės nebeatmen

„Atėjo supratimas: kas kitas, jei ne aš?“

Pasakoja Stasys GRAMALIAUSKIS, inicijavęs, organizavęs kryžiaus pastatymą ir dovanojęs ąžuolą iš savo miško:
– Augau netoli Sedos, Rimolių kaime, bet iš tėvų buvau girdėjęs apie nekaltai nukankintus ir prie Sedos girios nušautus sediškius. 1989 metais, per mano uošvienės Reginos Lukošiutės mirties metines, jos bočius – Aleksandras Lukošius jau aiškiau papasakojo apie baisius to laiko įvykius. Pas jį rytą atėjo kaimynas Pikys Zigmas ir prisakė eiti į pamiškę: ten tavo sūnus ir marti tarp kitų žmonių guli negyvi… Jie su žmona nuėjo ir rado baisų vaizdą. Neatsimenu iš jo pasakojimo, ar parsivežė mirusius namo, ar nusipirkę grabą iš karto vežė laidoti. Tik žinau, kad palaidojo Grūstės kapinėse. Ir kitų kūnus artimieji išsivežiojo. Vienus palaidojo Grūstėje, Tadą Ruiką, Andrių Kluodą palaidojo Sedos senosiose kapinėse.

Prieš metus sulaukiau skambučio iš Genoveitos (Gricienės – red. past.), ji paragino susitikti prie Baltojo kryžiaus. Pasitarę aš su Rima, Daiva su Aldu ir Genoveita susitikome. Vaizdas, kurį pamatėme, buvo liūdnas.
Baltojo kryžiaus pro liepų šakas beveik nesimatė, jis buvo pasviręs, nutrešęs, papuvęs. Tą vakarą pakalbėjome, apgenėjome šakas ir išsiskirstėme. Gal savaitę širdyje kirbėjo, kad reikia ką nors daryti. Vėl susitikę nusprendėme, kad kryžių reikia atstatyti. Daiva pasakė: „Švogeri, ieškok ąžuolo kryžiui savo miške.“

Taip ir prasidėjo Baltojo kryžiaus atstatymo darbai. Kreipiausi į Šerkšnėnų seniūniją, pritarimą gavau. Kreipiausi į Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyrių, ten taip pat pritarimą gavau.
Turiu pritarimus, bet reikia nutarti, kas darys kryžių. Pradėjau ieškot meistro ir radau patį geriausią mūsų rajone – Marių Ruškį.

Prasidėjo kryžiaus gamybos procesas. Tada pagalvojau, kad reikia paieškoti, kas nori padėti ir prisidėti prie kryžiaus atstatymo. Smagu ir malonu, kad tikrai jų radau, ir visi su dideliu noru prisidėjo. Todėl visų mūsų dėka Baltasis kryžius atstatytas, pašventintas ir, tikiuosi, stovės daug ilgiau už pirmąjį, taip primindamas mūsų ateities kartoms baisius praeities įvykius.

Senuoju keliu į Mažeikius važiuodamas visada tą kryžių akimis palydėdavau. Kai prasidėjo minėjimai, stengdavomės atvažiuoti. Kai kryžius pradėjo krypti, kai pro liepų šakas jo beveik nebesimatė, atėjo supratimas: kas kitas, jei ne aš? Juk čia mano žmonos Rimos tikri bočiai buvo nukankinti.

„Ir didinga, ir kilnu, ir tikrai ilgai stovės“

Pasakoja kryždirbys Marius RUŠKYS:
– Nedrąsu dar vadintis kryždirbiu. Padirbinti kryžių, kurio intencija – nužudytų žmonių kančios atminimas, kurį akimis glostys daugybė žmonių, prisipažįstu, nėra eilinis pameistravimas. O ir aukštis – vos ne penki metrai, kryžma – du metrai. Ąžuolo mediena nėra be šakų. Reikėjo apeiti, apglostyti, nudailinti. Ir pakelti, ir geležimis pritvirtinti. Nieko čia nebuvo, kas būtų lengva ir paprasta.

Kai paguldėme senąjį kryžių ir parvežėme pas mane į dirbtuves, tai, dailiai skusdami, radome tris dažų sluoksnius. Pirmas buvo rudas, antras – žalias ir tik trečiasis baltas. Pasak Stanislovo, jį buvo dirbinęs Aleksandras Lukošius su savo sūnumis. Po kryžium nebuvo pabetonuota, bet akmenimis ir akmenėliais užtrombuota gerai. Kelis dešimtmečius tvirtai išstovėjo, kol drėgmė įveikė.

Dabar, kai kryžius tarp liepų grįžo į senąją vietą, jau džiaugiuos. Ir didinga, ir kilnu, ir tikrai ilgai stovės, nes apačia sutvirtinta nerūdijančio plieno varžtais, giliai ir stipriai įveržus.

„Esame pažymėtos ankstyvos netekties ženklais“

Pasakoja seserys, nemačiusios savo bočių, Rima GRAMALIAUSKIENĖ ir Daiva BRUŽIENĖ.
Rima: Atnaujinome ir medinę lentą su žuvusiųjų pavardėm. Su dukra Indre dirbome aštuonias valandas. Laimei, kad iš tėvo pusės į mane, o per mane – ir į dukrą, matyt, yra atitekėjęs dėdės Česlovo Kontrimo, o iš mamos pusės – čia žuvusios močiutės Jadvygos kraujas.
Be kruopštumo, kantrybės, be „geros akies“ šito nebūtume padariusios. Atėjo suvokimas, kad dabar – mūsų laikas atminčiai išsaugoti.

Daiva: Esame pažymėtos ankstyvos netekties ženklais. Jau mūsų mama augo be čia nužudytų tėvų, mes nematėme savo bočių, anksti žuvo ir mūsų mama. Turim dvi žūties vietas.
Esu dėkinga, kad Sedoje saugoma istorinė atmintis. Dėkinga ir savo švogeriui už parodytą entuziazmą, dėkinga savo vyrui Aldui, kuris daug prisidėjo, kad šiandien kryžius stovėtų.

TREČIOJI, OPTIMISTINĖ – NUO MANĘS

Trijų Sedos parapijoje atnaujintų kryžių intencijos visuomeninės – dėl visų atminties, dėl žinojimo ir praeities išsaugojimo.

Atstatyti kryžius – mintys ne iš valdžios, o iš žmonių. Ir tai yra gerai. Vadinasi, mes keičiamės. Mes imame suvokti, kad galime daugiau negu valdžia, kad patys esame valdžia, nes nuo mūsų tiek daug priklauso. Jeigu valdžioje protingi žmonės – prisidės, duos leidimą, padės ar bent netrukdys.

Genoveita GRICIENĖ

Indrės LILEIKIENĖS nuotr.