
Praėjusią savaitę mažeikiškių, kurie domisi kultūros vertybėmis, jų istorija ir priežiūra, sakraliniu menu, keliai vedė į Laižuvos miestelį. Ten septynias dienas vyko sakralinio meno ir paveldo simpoziumas „Versmės“.
Organizatoriai pasirūpino ir tais, kurie negalėjo pasiekti Laižuvos ir pasivaikščioti takais, menančiais Vienažindį ar Vaižgantą, pasiklausyti bažnytinės muzikos, dalyvauti įvairiose paskaitose, filmų peržiūrose, kituose simpoziumo renginiuose. Jiems buvo skirtos tiesioginės transliacijos. Ir dabar norintieji gali peržiūrėti šeštųjų „Versmių“ vaizdo įrašus.
Pažintis su Laižuva, muzika ir diskusija
Simpoziumo renginiai pradėti nuo pažintinės ekskursijos po Laižuvą. Ją vedė istorikas, Mažeikių muziejaus darbuotojas Vytautas Ramanauskas, Purplių koplyčios atstatymo iniciatoriai Vytautas Gargasas ir Bronius Vaičiulis.
Vakare Purplių Šv. Kryžiaus išaukštinimo koplyčioje aukotos šv. Mišios, giedojo Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios Votyvos chorelis (vadovė Alma Tupikienė). Po jų surengta Mišių šlovinimo valanda su instrumentine grupe „All‘antico“.
Antroji „Versmių“ diena taip pat buvo skirta sakralinei muzikai. Šv. Mišiose, aukotose Laižuvos Švč. Trejybės bažnyčioje, dalyvavo Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedros grigališkojo choralo studijos giedotojai (vadovė Diana Astrauskienė).
Po jų surengta diskusija „Choras katalikų liturgijoje: praeitis, dabartis, ateitis“, diskutavo bažnytinių chorų vadovai, kunigai iš Šiaulių, Klaipėdos, mūsų krašto, o moderavo svečiai iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos – dėstytoja doc. dr. Danutė Kalavinskaitė ir Muzikos fakulteto dekanas dr. Linas Balandis.
Paskaitos – apie praeitį ir dabarties problemas
Trečiadienį ir ketvirtadienį galima pavadinti intensyvių paskaitų dienomis. Floristė iš Telšių Birutė Lekavičiūtė kalbėjo apie kapų puošybos ir priežiūros tendencijas bei tvarumą. Medžio restauratorius Ramūnas Balsevičius pasakojo apie Laižuvos ir Sedos medinių skulptūrų prevencinį konservavimą bei atkūrimą. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto lektorius, istorikas Povilas Šverebas pristatė Laižuvos varpų ir varpinės istorinius tyrimus.
Žemaitijos nacionalinio parko kultūrologė Aldona Kuprelytė simpoziumo dalyviams išsamiau papasakojo apie paveldo – mažosios architektūros išsaugojimo galimybes. Dailėtyrininkė dr. Asta Giniūnienė parengė pranešimą apie Kryžiaus kelio tradiciją ir Laižuvos šventoriaus kompleksą. Didelio svečių susidomėjimo sulaukė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Liudo Jovaišos paskaita „Neinstitucinė moterų vienuolystė? Davatkos Žemaitijoje XVII–XVIII a.“.
Penktadienis – dokumentikos diena
Penktadienį „Versmių“ renginiai persikėlė į Laižuvos kultūros centrą – čia surengtas filmų vakaras.
Simpoziumo dalyviai galėjo pamatyti režisierės Giedrės Beinoriūtės filmą „Gyveno senelis ir bobutė“. Skaudus Lietuvos istorijos etapas – tremtis – atsiskleidžia per dokumentinį-animacinį pasakojimą apie režisierės senelius, sovietmečiu ištremtus į Sibirą.
Filmo „Avinėlio krikštas“ režisierius Audrius Stonys analizuoja Krikšto sakramento fenomeną, kitame G. Beinoriūtės filme „Sacrum ir Profanum Pievėnuose“ pasakojama apie Velykas Žemaitijoje ir nykstančią šios šventės tradiciją.
Renginys baigėsi ir… tęsiasi
Į sakralinio simpoziumo pabaigtuves susirinkę žmonės šeštadienį dalyvavo šilkografijos dirbtuvėse, kurias surengė grafikė Vaida Kovieraitė-Trumpė, sekmadienį – Švč. Trejybės atlaiduose.
Savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyriaus vedėja Rūta Končiutė-Mačiulienė teigė, kad savaitę trukusi šventė nesibaigia: „Per vasarą kursime – piešime, fotografuosime, maketuosime, spausdinsime, restauruosime. Rugsėjo 20-ąją pristatysime naują atvirukų rinkinį, architektūrinio Mažeikių krašto paveldo kalendorių, restauruotas žvakides ir fotografijų parodą.“
Šeštą kartą mūsų rajone vykusių „Versmių“ organizatorė dėkojo visiems, padėjusiems surengti simpoziumą bei jame dalyvavusiems, o Mažeikių krašto kultūros paveldo feisbuko paskyroje apibendrino: „Ačiū Dievo Apvaizdai už vedimą, už ypatingus (ne)atsitiktinumus ruošiantis šiai sielos šventei ir tą begalinę šviesą, paskui kurią norisi Eiti.“
Asta ŠILAITYTĖ