Tel­šių so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro dar­buo­to­jos ži­nias gi­li­no Birš­to­ne

Ge­gu­žės 22 ir 23 die­no­mis Tel­šių so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro so­cia­li­nės dar­buo­to­jos, dir­ban­čios su šei­mo­mis, da­ly­va­vo mo­ky­muo­se „Ly­de­rys­tė sau dir­bant so­cia­li­nės pa­gal­bos ko­man­do­je“ Birš­to­ne. Jie bu­vo skir­ti as­me­ni­niam ir pro­fe­si­niam au­gi­mui, vi­di­niams re­sur­sams pa­žin­ti, ko­man­di­nei ly­de­rys­tei ug­dy­ti ir bend­rys­tei stip­rin­ti.

Mo­ky­mus ve­dė pro­fe­sio­na­li su­per­vi­zo­rė ir psi­cho­te­ra­peu­tė, tu­rin­ti il­ga­me­tę dar­bo su so­cia­li­nių pa­slau­gų įstai­gų dar­buo­to­jais pa­tir­tį. Mo­ky­mų me­tu bu­vo gvil­de­na­mi šie pa­grin­di­niai as­pek­tai: as­me­ni­nė ly­de­rys­tė, ko­man­di­nė ly­de­rys­tė, au­ten­tiš­ku­mas, emo­ci­nis raš­tin­gu­mas ir sa­vi­ref­lek­si­ja.

Vie­na svar­biau­sių mo­ky­mų ži­nu­čių – kad kiek­vie­na iš mū­sų ga­li bū­ti ly­de­rė sa­vo pro­fe­si­nė­je veik­lo­je, ne­prik­lau­so­mai nuo pa­rei­gų ar sta­tu­so. Ly­de­rys­tė pa­si­reiš­kia per at­sa­ko­my­bę, ge­bė­ji­mą priim­ti spren­di­mus, em­pa­ti­ją, bend­ra­vi­mo įgū­džius, vi­di­nį sta­bi­lu­mą ir ge­bė­ji­mą įkvėp­ti ki­tus. Bu­vo at­lie­ka­mi įvai­rūs tes­tai, ana­li­zės, gru­pi­niai dar­bai, ku­rie pa­dė­jo at­pa­žin­ti as­me­ni­nį ly­de­rys­tės sti­lių ir stip­ry­bes.

Ypač svar­bus mo­ky­mų as­pek­tas – bend­rys­tės kū­ri­mas. Dvi die­nos, pra­leis­tos kar­tu su ko­le­gė­mis, lei­do mums ki­taip pa­žin­ti vie­nai ki­tą – ne tik kaip spe­cia­lis­tes, bet ir kaip žmo­nes, tu­rin­čius sa­vo is­to­ri­jų, iš­šū­kių, ver­ty­bių. Ne­for­ma­li at­mos­fe­ra, pa­si­da­li­ji­mai prie ka­vos puo­de­lio, dis­ku­si­jos apie pro­fe­si­nius sun­ku­mus ir džiaugs­mus, juo­kas per va­ka­rie­nę – vi­sa tai su­stip­ri­no ko­man­di­nius ry­šius ir pa­ska­ti­no at­vi­ru­mą, pa­si­ti­kė­ji­mą.

Mo­ky­mų ve­dė­ja su­per­vi­zo­rė daug dė­me­sio sky­rė pra­kti­niams sa­vis­ta­bos me­to­dams, ku­riuos ga­li­ma nau­do­ti tiek in­di­vi­dua­liai, tiek ko­man­do­je. Įsi­mi­nė pa­si­da­li­ji­mai apie tai, kaip svar­bu iš­girs­ti sa­vo emo­ci­jas, kaip iš­lai­ky­ti pro­fe­si­nes ri­bas ir iš­mok­ti pa­sa­ky­ti „stop“, kai jau­čia­me, kad esa­me per ar­ti per­de­gi­mo ri­bos.

Psi­cho­te­ra­peu­tės ve­da­mos pra­kti­nės už­duo­tys pa­dė­jo at­pa­žin­ti mū­sų vi­di­nį kri­ti­ką ir vi­di­nį pa­lai­ky­to­ją – du bal­sus, ku­rie daž­nai ko­vo­ja mū­sų min­ty­se. Su­vo­kus, kiek daug mes rei­ka­lau­ja­me iš sa­vęs, kiek ma­žai lei­džia­me sau klys­ti, mo­ky­muo­se gi­mė gi­lus su­pra­ti­mas – sa­vi­gar­ba ir sa­vęs priė­mi­mas yra ly­de­rys­tės pa­ma­tas.

Taip pat mo­ky­mų me­tu kal­bė­jo­me apie tai, ko­kią svar­bą tu­ri ver­ty­bi­nė ly­de­rys­tė – kai spren­di­mai ir veiks­mai grin­džia­mi aiš­kiu su­pra­ti­mu, kas man yra svar­bu. Tai la­bai ak­tua­lu so­cia­li­nia­me dar­be, kur daž­nai su­si­du­ria­me su mo­ra­li­nė­mis, eti­nė­mis di­le­mo­mis.

Ne ma­žiau svar­bi bu­vo te­ma apie emo­ci­jų re­gu­lia­vi­mą dar­bo si­tua­ci­jo­se – kaip iš­lik­ti ra­miam, kai ta­ve už­plūs­ta ki­to žmo­gaus pyk­tis, liū­de­sys, be­jė­giš­ku­mas. Pa­si­da­li­no­me, kaip kiek­vie­na iš mū­sų su­si­du­ria­me su emo­ci­niu krū­viu, ko­kias stra­te­gi­jas nau­do­ja­me.

Vi­sos šios te­mos bu­vo neat­sie­ja­mos nuo bend­rys­tės jaus­mo, nes aug­ti ga­li­me tik ta­da, kai jau­čia­mės priim­ti, iš­girs­ti ir ma­to­mi. Mo­ky­mų ve­dė­jos kū­rė sau­gią ap­lin­ką, ku­rio­je ne­bu­vo ver­ti­ni­mo ar kri­ti­kos, tik pa­lai­ky­mas ir su­pra­ti­mas. Bū­tent to­kio­je erd­vė­je gims­ta tik­ra­sis pro­fe­si­nis to­bu­lė­ji­mas.

Gam­ta ir ap­lin­ka, ku­rio­je vy­ko mo­ky­mai – Birš­to­nas, pri­so­tin­tas ža­lu­mos, paukš­čių čiul­bė­ji­mo, upės ra­my­bės – taip pat pri­si­dė­jo prie vi­di­nės har­mo­ni­jos kū­ri­mo.

Grį­žo­me į Tel­šius ku­pi­nos nau­jų ži­nių, stip­res­nio ry­šio su sa­vi­mi ir ko­le­gė­mis, įkvėp­tos tęs­ti sa­vo pra­smin­gą dar­bą. Kiek­vie­na iš mū­sų par­si­ve­žė ne tik me­to­di­nių ži­nių, bet ir nau­ją vi­di­nį žvilgs­nį į sa­ve, pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vo pro­fe­si­niais ge­bė­ji­mais ir mo­ty­va­ci­ją bū­ti ne tik pa­gal­bos tei­kė­ja, bet ir po­ky­čių ly­de­re.

Ačiū or­ga­ni­za­to­riams, su­per­vi­zo­rei, psi­cho­te­ra­peu­tei ir vi­soms da­ly­vėms už bend­rą lai­ką, ži­nias ir ši­lu­mą. Te­gul ly­de­rys­tė ir bend­rys­tė mus ly­di ne tik pro­fe­si­nė­je veik­lo­je, bet ir kas­die­nia­me gy­ve­ni­me.

Bend­rys­tė bu­vo tar­si ne­ma­to­mas siū­las, jun­gian­tis vi­sas mo­ky­mų te­mas. Nes­var­bu, ar kal­bė­jo­me apie sa­vi­ver­tę, emo­ci­nį at­spa­ru­mą ar pro­fe­si­nius iš­šū­kius – vi­sur ai­dė­jo vie­na ži­nia: „Tu ne­si vie­na. Mes esa­me kar­tu.“

So­cia­li­nė dar­buo­to­ja, dir­ban­ti su šei­mo­mis, Ri­man­tė PET­KE­VI­ČIE­NĖ